Gediminas Merkys. Evangelija pagal šv. Joną, Matą, Luką ir Dainių Žalimą…

delfi.lt

Šalies Konstitucija, dar vadinama pagrindiniu šalies įstatymu – išskirtinės svarbos teisės aktas. Konstitucijoje išdėstytos pagrindinės taisyklės, pagal kurias gyvena valstybė ir jos visuomenė. Panašu į krepšinio, futbolo taisykles. Jei jų nebūtų laikomasi, turėtume aikštelėje kažkokią kakofoniją…

Modernybėje Konstitucija išskirtinai reikšminga dar ir dėl to, jog paaiškina, kaip ir iš kur kyla legitimi valdžia. Tai svarbu, nes valdžia vienintelė iš socialinių institutų turi teisę taikyti teisėtą prievartą. Nebūtinai kalbame apie administracines ar baudžiamąsias sankcijas, užtenka prisiminti kad ir priverstinį mokesčių išieškojimą.

Viduramžiais manyta, jog valdžia kyla iš Dievo ir įsikūnija monarcho vyriškos lyties pirmagimyje. Mirė karalius – tegyvuoja karalius. Po Didžiosios prancūzų revoliucijos (1778–1799 m.), po JAV tėvų įkūrėjų (1776 m.) filosofijos ir jos taikymo praktikos supratimas apie valdžios kilmę ir teisėtumą esmingai pasikeitė. Toks valdžios kilmės ir teisėtumo modelis išlieka iki šiol.

Tikrasis valdžios šaltinis ir galių turėtojas yra tauta – suverenas. Kalbama ne apie etninę tautą, bet apie pilietinę tautą. Antai, JAV kūrimosi ištakose kongresas sprendė dėl valstybinės kalbos – vokiečių ar anglų kalba tai turėtų būti? Pastarosios naudai Kongrese tąsyk buvo apsispręsta tik 2 balsų persvara…

Piliečių daug, pasklidę jie, kiekvienas dirba savo darbelį, o modernios valstybės valdymas reikalauja profesionalumo. Remiantis visuomeninės sutarties ir visuomeninio darbo pasidalijimo principais, valstybės valdymą piliečiai paveda renkamiems politikams, jų skiriamiems valdininkams. Visos demokratinių šalių konstitucijos, taip pat ir Lietuvos, privalomai turi kelis esminius postulatus. Toliau keletas citatų iš mūsų Konstitucijos I skirsnio – paties svarbiausio: 1. „Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai.“ 2. „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis Tautai priklausančių suverenių galių. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ 3. „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“ Konstitucijoje įtvirtintas valdžių atskyrimo principas – įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė valdžios negali sutapti ir privalo viena kitą atsverti.

Konstitucija demokratijose priimama tik referendumu, o jos teksto keitimas yra komplikuotas. Joks parlamentas negali konstitucijos kaitalioti rutininio posėdžio metu. Vertas dėmesio JAV veikiantis konstitucijos pataisų modelis. Pavyzdžiui, 22-oji JAV konstitucijos pataisa, priimta 1947 m., nurodo, kad asmuo gali būti renkamas JAV prezidentu tik du kartus, nepriklausomai nuo to, ar kadencijos eina iš eilės, ar ne. 2-oji pataisa apie tai, jog kiekvienas amerikietis gali turėti ir laisvai nešiotis ginklą. Per 250 JAV egzistavimo metų būta 27 pataisų. Pataisas gali priimti 2/3 JAV kongreso narių iš abiejų rūmų. Po to pataisas dar turi patvirtinti valstijų parlamentai. Pataisos įsigalioja tik tada, kai jas patvirtina ne mažiau kaip 3/4 visų valstijų. Pataisomis įtvirtintos teisės normos formuluojamos lakoniškai, aiškiai ir konkrečiai. Jos prijungiamos prie Konstitucijos. Atsiminkime šį be galo svarbų momentą.

Siekiant prižiūrėti, kad konstitucijos būtų laikomasi, kai kurios šalys turi įteisinusios valstybėje konstitucinį teismą. Tarp jų Lietuva, Vokietija, Italija ir kt. Dar kitose šalyse atskiro konstitucinio teismo nėra, tiesiog tą funkciją atlieka šalies aukščiausiasis teismas. Minėtų teismų paskirtis – aiškinti Konstituciją, prižiūrėti, kad joks teisės aktas, jo normos neprieštarautų pagrindiniam šalies įstatymui. Prireikus inicijuojama konstitucinės justicijos byla, kuri išsprendžiama teismo nutarimu. Konstitucinių teismų sprendimai neskundžiami ir privalomi visiems.

Demokratinėje šalyje joks konstitucinis ar kitas teismas, atliekantis konstitucingumo kontrolę, neturi galių: a) uzurpuoti suvereno – pilietinės tautos – galias ir teises; b) pats užsiimti teisėkūra; c) pats inicijuoti ir priimti Konstitucijos pataisas. Tai – tabu, raudonoji linija, kurią peržengus, pažeidžiamas valdžių atskyrimo principas, o suverenas nugalinamas. Griūna visas modernios atstovaujamosios demokratijos ir teisėtos valdžios modelis.

Nei krepšinio, nei futbolo teisėjas negali pats keisti žaidimo taisyklių, jų laisvai interpretuoti. Tą gali padaryti kita struktūra – tarptautinė sporto šakos federacija. Pastaroji, beje, pavienėms sporto varžyboms neteisėjauja. Tą daro sporto teisėjas, kuris, kaip ir konstitucinio teismo teisėjas, tiesiog turi galias ir prievolę kontroliuoti, ar laikomasi taisyklių, kurias nustatė kiti galios turėtojai ir aukštieji sprendimų priėmėjai. Sportinėje analogijoje pirmu atveju kalbame apie sporto rungties taisykles, antru atveju – apie konstitucijos normas.

Siekdamas vaizdžiai atskleisti konstitucinio teismo paskirtį ir šio teismo galių ribas, pasitelksiu dar vieną analogiją – Bibliją. Pastarąją katalikiškame krašte bemaž kiekvienas yra jei ne pats skaitęs, tai bent ištraukas iš kunigo lūpų girdėjęs. Dažnai tekste minimi „sadukiejai“ ir „fariziejai“ – Šventraščio aiškintojai. Senąjį Testamentą, kuris yra bendras ir judėjams, ir krikščionims-katalikams, sudaro 46 knygos. Užsigeidęs fariziejus nori, vertina 6-tą, nori – 26-tą knygą. Deja, naujai parašyti 47-tos ar 50-tos Senojo Testamento knygos neturi teisės joks sadukiejus ar fariziejus. Iki užkimimo ar apsiputojimo galima aiškinti tai, ką šventi apaštalai-išminčiai parašė iki tol. Nuo savęs kažko naujai pridėti fariziejui negalima nė žodžio.

Deja, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (LR KT) gali viską. Jis seniai peržengė visas raudonąsias linijas. Paradoksas: jei reiktų ekspertinės išvados teisėmis įvardyti valstybinę instituciją, kuri pastaraisiais dešimtmečiais sąmoningai trypia mūsų Konstituciją, kryptingai išmontuoja Lietuvoje atstovaujamąją demokratiją ir konstitucinę santvarką, faktiškai ardo valstybę, tai toji institucija būtų LR KT. Ne aš vienintelis išsakau kraštutinai neigiamą ir dramatišką ekspertinę nuomonę. LR KT atžvilgiu taikliai pasisakė kitas iškilus ekspertas – Raimondas Kuodis, pasak kurio, „Konstitucinio teismo turi nelikti“.

Labai kritiškai apie LR KT pasisako ir Nacionalinio susivienijimo lyderiai – prof. Vytautas Radžvilas bei dr. Vytautas Sinica. Kai reikia taikliai įvardyti Lietuvos valstybės ir jos degraduojančios politikos bėdas, geresnių diagnostikos ekspertų šiandien Lietuvoje, panašu, neturime.

Taigi, kada LR KT pasuko valstybės ir demokratijos išmontavimo keliu? Kaip, kokiais įrankiais toji niekinga antivalstybinė misija vykdoma? Kodėl tai vyksta ir tęsiasi iki šiol?

Taigi, kada? Maždaug iki Prezidento Rolando Pakso apkaltos, iki 2004 m., LR KT funkcionavo tinkamai, atlikinėjo savo konstitucines prievoles teisėtai, kompetentingai. Minėto apkaltos proceso metu elitas pajuto, kad LR Konstitucinis Teismas gali atlikti „politinės kuokos“ vaidmenį. Pasinaudojus neskundžiamais LR KT nutarimais, įtakingoms interesų grupėms galima akimirksniu performatuoti sudėtingiausias vidaus politikos dėliones: „mielieji, yra KT nutarimas, kurį privalome nedelsiant vykdyti, juk Lietuva – teisinė valstybė…“ Atsivėrusi elito galia turėti už virvelės vadeliojamą LR KT – kaip sunkusis narkotikas: sykį pavartojus, to „malonumo“ atsisakyti nebepavyksta. Ištarus „elito“ sąvoką privalu pabrėžti, kad funkcionalaus elito mūsų šalis šiuo metu neturi. Padorių, intelektualių, politiškai atsakingų žmonių būtų, bet jie dabarties Lietuvoje sąmoningai nustumti į paraštes. Į valdžios viršūnes kyla tie, kam „moralė yra ne šio pasaulio dimensija“. Elito vietą užėmė sutelktos interesų grupės, kad nesakytume gaujos, kurios uoliai naudojasi teisėtomis ir neteisėtomis privilegijomis, tačiau elito vaidmens – kurti valstybės ir visuomenės gerovės pagrindus – seniai nebeatlieka. Turėjome Motiejų Valančių, kuris apsaugojo mus nuo surusinimo ir supravoslavinimo, turėjome Vincą Kudirką ir Joną Basanavičių, Petrą Vileišį, Augustiną Voldemarą, Mykolą Krupavičių, Aleksandrą Stulginskį ir kt. Turėjome Sąjūdžio intelektualus. Dabar liko tik žalimai, šedbarai, maldeikienės ir maldeikiukai…

Kaip, kokiais klastos ir demagogijos įrankiais dirbama? Iškilusis LR KT pirmininkas Egidijus Kūris kadaise įvedė sąvoką „Konstitucijos dvasia“, o patį teismą ėmė traktuoti kaip tų „dvasių“ aiškintoją. Konstitucijos tekstas, kuriame suverenas – tauta – suformavo valdžiai žaidimo taisykles, eina sau, o dvasių aiškinimai – sau. Konstitucinis Teismas pats įsivardijo esąs spiritizmo seansų buveinė… Dėl tų nelemtų „Konstitucijos dvasių“ teismas ir jo pirmininkas akimirksniu patapo šmaikščių patyčių ir netgi sarkazmo objektu.

Vėliau kažkas iš intelektu dosniau apdovanotų veikėjų, rodos, mūsų mylimas Dainius Žalimas, sukarikatūrintą „dvasių“ sąvoką apdairiai pakoregavo į „konstitucinės doktrinos“ sąvoką. Mielieji, supraskite, Konstituciniame Teisme spiritizmo seansai baigėsi, teismas dabar plėtoja konstitucinę doktriną. Toji konstitucinė doktrina, pasak žalimų, yra LR Konstitucijos plėtinys. Taipogi ir visi LR KT nutarimai yra ne kas kita, o Konstitucijos plėtinys, tęsinys. Tie nutarimai turi tokią pačią galią, kaip ir tautos referendumu pirminiame Konstitucijos tekste įtvirtintos teisės normos.

Grįžkime prie biblinės analogijos. Senajame Testamente rašoma apie pasaulinį tvaną ir Nojaus laivą. Naujajame Testamente rašoma apie tai, kaip Kristus vandenį pavertė vynu, stebuklingai kažką išgydė… Deja, Biblijoje nėra nė žodžio apie neatpažintus skraidančius objektus – NSO. Staiga iššoka kaip velniūkštis iš tabokinės fariziejus vardu D. Žalimas ir imasi tverti naują – 47-ąją – Senojo Testamento knygą. Yra Izaijo knyga, Jeremijo knyga, Ezechielio knyga, Danieliaus knyga, o čia – pist ir atsiranda nauja „Žalimo knyga“ apie NSO… Būtent pagal tokį principą ir veikia LR KT. Egzistenciniai valstybės ir visuomenės klausimai, kurie turėtų būti sprendžiami tautos referendumu arba kuriuos parlamente turėtų išspręsti tautos rinkti atstovai, prieš tai debatuodami su visuomene ir rasdami konsensusą, dabar nelyginant karšta bulvė numetami teisės žynių konklavai. Viską vienašališkai, bent jau viešai su niekuo nesitardami ir nedebatuodami, nusprendžia 9 teisės fariziejai, kurių, beje, niekas nerinko, kurie, priešingai, nei Seimas ar Prezidentas, neturi tautos mandato. Jie išpyškina sprendimą, kurį visi privalome vykdyti.

Greta „Konstitucijos dvasių“ ir spiritizmo, greta „Konstitucinės doktrinos plėtotės“ buvo įvestas dar vienas jurisprudencijos perlas. Tai – formuluotė, jog „teisės norma „X“ ir teisinis reguliavimas „Y“ prieštarauja „konstituciniam teisinės valstybės principui“. Šitą formuluotę išplėtojo, rodos, tas pats mus visus apžavėjęs D. Žalimas. Kuo klastinga ir destruktyvi toji formuluotė? Ogi tuo, kad prie Konstitucijos galima pritempti bet kokį (!) teisinį turinį, bet kokį visuomenės gyvenimo aspektą. Tarkime, Konstitucijoje nėra nė žodžio apie buitines atliekas, apie jų deginimo gamyklas. Vis tik užsimanęs, LR KT nutarė, jog reikalavimas statyti atliekų deginimo gamyklas bent 20 km nuo didmiesčio „prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui“.

Konstitucijoje nė žodžio apie LGBT ir „naujas“ šeimos bei partnerystės formas. Dar gyvi mūsų Konstitucijos kūrėjai. O ir tie, kurie neseniai išėjo į dausas, spėjo viešai pareikšti, kad Lietuvos Konstitucijos teksto kūrėjai mintyje anuomet galėjo turėti tik ir tik tradicinę šeimą. Šalyje tada net kažko panašaus į dabartinį LGBT diskursą nebuvo. Net Vakaruose atitinkamo „žmogaus teisių“ diskurso buvo tik užuomazgos. Beje, homoseksualių santykių dekriminalizavimas – pašalinimas iš Baudžiamojo kodekso – nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje įvyko anksčiau nei tuometinėje Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Pastarojoje tas padaryta tik 1994-ųjų kovą, o Lietuvoje – 1993-iųjų liepą. Gal iš tiesų reikia lytiškumo srityje modernių vertybinių ir teisinių pokyčių? Tik apie tai turi spręsti ne žalimai, kurie prisidengdami teisės aiškinimu, faktiškai išleidžia naujas privalomas teisės normas, priverstinai laužančias mūsų tradicinę pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą ir sąžinės laisvę. Dėl to viską viešumoje išdiskutavusi turi spręsti tauta referendume.

Pagal biblinę analogiją, dabar LR KT veikia tokiu principu. Klausiama: „ar neatpažinti skraidantys objektai – NSO ir ufonautai – prieštarauja Dievo mokymui, ar neprieštarauja? Devyni fariziejai-žalimai turi galimybę atsakymą išvartyti, kaip tik širdis geidžia. Nori, pasako, kad „prieštarauja“, nori – pasako, kad „neprieštarauja“. Kaip vaikiškoje skaičiuotėje: „gėlės, kvepalai, bateliai, ką tik nori rinkis tu.“ LR KT nuo 2004 m. veikia kaip užsakymų stalas, tik lošimų kauliuko 9 jurisprudencijos žyniai niekada nemeta. Jie tiesiog apsižiūri, ko geidauja didžiausią galią turinčios interesų grupės, kur link krypsta politinė konjunktūra. Panašu, jog nutarimo esmė eilinėje konstitucinės justicijos byloje, bent jau neformaliai, žinoma dar iki pirmojo KT posėdžio.

Ties šia vieta STOP. Kas suteikė LR KT teisę: 1) perimti teisėkūros funkcijas; 2) savavališkai, apeinant tautos ir (arba) jos rinktų atstovų valią, plėsti, keisti, naujinti pagrindinį įstatymą; 3) uzurpuoti suvereno – pilietinės tautos – prigimtines galias? Juk tik suverenas – tauta – gali spręsti dėl Konstitucijos turinio. Niekas tokios teisės nesuteikė, o kolektyvinis organas – LR KT – tas teises ir galias pats uzurpavo. Tai padaryta ir tebedaroma Seimui pritariant, o daugumai nuolat mulkinamų ir politika nesidominčių piliečių apskritai nieko nesuprantant. Išskyrus pavienius šviesuolius, Lietuvos politinė ir pilietinė sąmonė iki šiol nesusivokė, kad: atstovaujamoji demokratija ir mūsų valstybės konstitucinė sąranga jau suvaržyta, suvereno galios esmingai apribotos, o valdžios teisėtumas garuoja kaip kamparas… Daro tai LR KT, apdalytas riebiomis algomis iš mūsų – mokesčių mokėtojų – pinigų. Mūsų konstitucinė santvarka naikinama, o mes už tai dar ir susimokame.

Logikoje, euristikos moksle yra toks „suvedimo į kvailybę“ metodas (lot. reductio ad absurdum). Laikinai sutikime su akivaizdžia nesąmone, jog LR KT, uzurpuodamas suvereno ir parlamento galias, visgi turi teisę savavališkai plėtoti (kad nesakytume – darkyti) Konstituciją.

Atkreipkite dėmesį, kaip šalies pagrindinio įstatymo tekste formuluojamos konstitucinės teisės normos? Visos formuluotės Konstitucijoje kraštutinai lakoniškos, tarsi ant granito iškaltos. Vien paprasti tiesioginiai sakiniai, sudėtinių sujungiamųjų sakinių mažai, o silogizmų nėra visai. Šitaip yra visų šalių konstitucijose. Kodėl? Ogi todėl, kad konstitucinė teisės norma turi būti skaidri kaip kūdikio ašara, aiški visiems, net lengvą protinę negalią turintiems. Suveltas, manieringas konstitucijos tekstas yra Pandoros skrynia. Ją atidarius, kiekviena interesų grupė pradės aiškinti Konstituciją, kaip tik užsimaniusi, savo siaurų egoistinių interesų naudai, tad valstybėje, visuomenėje neišvengiamai kils chaosas.

Mes – socialinių ir humanitarinių mokslų profesūra – esame įpratę dirbti su tekstais – ilgais ir sudėtingais. Esame įpratę tokius tekstus iki kaulelio išnarstyti. Čia kaip senovinio malūno darbininkas: jei negali visą darbo dieną kyloti 50–70 kg sveriančių maišų, tai darbui malūne esi netinkamas – eik morkų retinti arba krepšių ir vyžų pinti… Jei negali suprasti ir vertinti gausybės sudėtingų tekstų – netapsi profesoriumi.

Atkreipkite dėmesį, kokiu suveltu, manieringu stiliumi savo nutarimus formuluoja LR KT. Kiekvieno nutarimo tekstas mažiausia 20–25 psl. apimties. Sakinių konstrukcijos beviltiškai griozdiškos. Kiekvienoje pastraipoje būtinai figūruoja lotyniškas intarpas „inter alia“. Jis verčiamas į „be kita ko“, tad leksinio vieneto įkyrus kartojimas lietuviškame tekste visai nereikalingas ir niekinis. Nebent jis reikalingas, idant nutarimo tekstui būtų suteikta tariamo intelektualumo ir paslapties aura. Supraskite pagaliau, konstitucinė justicija – „ne kožnam pabažnam“. Čia protelio drūčiai reikia turėti, kurio pas Jus – piliečius – nerasta. Vėlgi, ačiū D. Žalimui – o kaipgi be jo, kad pastaruoju metu tas žodis parazitas iš KT nutarimų tekstų bemaž išnyko.

Jei jau LR KT fariziejai apsišaukė, kad plėtoja konstitucinę doktriną, tai tegul susimyli po kiekvieno teismo nutarimo trumpai drūtai suformuluoti konkrečias Konstitucijos pataisas, kaip tatai daroma JAV. Ponai teisėjai, posėdžiaukite, teoriškai debatuokite nors pusę metų. Vėliau, jei kam nors reikės, mokslininkai, teisininkai, politologai pasikels rašytinius protokolus, galės teisiniuose argumentuose pasiskandinti. Bet ponai, malonėkite LR Konstitucijos, kaip Jūs vadinate, plėtinį suformuluoti lakoniškai ir pridėti prie mūsų Konstitucijos. Nuo pirmojo LR KT posėdžio jau susidarė ištįsos tonos, pilnas vagonas tų LR KT nutarimų. Norint tokioje tekstinės diarėjos jūroje susigaudyti, neprivelti nesąmonių, šiandien reikalingas bent 6 aukštų teisės institutas arba bent 12 elitinių advokatų kontorų. Toji pseudo teisinio kamšalo jūra tvenkiama neatsitiktinai. Kuo daugiau privelta, pripainiota, tuo „užsakymų stalui“, vardu LR KT, lengviau manipuliuoti teise ir teisinėmis prievolėmis. Antai, yra LR KT nutarimas, kad priverstinis jaunų, naujų klientų įtraukimas į papildomo pensijų kaupimo sistemą neprieštarauja Konstitucijai. Jei kas nors Jus priverstinai ir apmokestinamai pamaitins riebia karka, nudažys plaukus, nuskus barzdą, padarys Jūsų automobiliui „tiuningą“, tai tokie veiksmai, pasirodo, „atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą“. Po kelerių metų išeina kitas LR KT nutarimas, kad papildomo pensijų kaupimo teisinis reguliavimas ydingas, kad negalima lėšų nusavinti absoliučiai, kad kaupėjai privalo turėti principinę teisę bent dalį lėšų atsiimti. Sykį fariziejai pasako, kad Žemė „čemodano“ formos, o po kurio jau porina tiesą, kad ji rutulio formos…

LR KT fariziejai jokiomis aplinkybėmis neišdrįs savo sutvertų „Konstitucijos plėtinių“ formuluoti lakoniškai, išleisti jų atskira knygele, kaip su „Konstitucijos pataisomis“ elgiamasi civilizuotose valstybėse. Jeigu koncentruota forma ir lakoniškai publikuotų tai, ką LR KT nuo 2004 m. privėlė, tai kiltų didžiulė rizika. Kas garantuos, kad įtūžusi liaudis neiškars teisės fariziejų ant gatvės žibintų? Na, gerai, gal ir neiškars, lietuviai ramūs žmonės. Bet susidūrę su teisės fariziejumi mišių metu tai tikrai persės į kitą bažnyčios suolų eilę, o sutikę tokį gatvėje, mesis į šalį ir nusispjaus…

Nejuokaujau aš. Pateiksiu kelis tipinius pavyzdžius iš to, ką savo nutarimuose nuo 2004 m. privėlė mūsų LR KT. Pabandykime kai kuriuos teisės perlus suformuluoti lakoniškai, kaip tatai privalu daryti Konstitucijos arba jos pataisų tekstuose. 1. Santuoką Lietuvos Respublikoje sudaro kas nori su kuo nori. Santuokos teisinė registracija tik savanoriška. 2. Buitinių atliekų deginimo gamyklos Lietuvos Respublikoje statomos kuo arčiau didmiesčio centro. 3. Lietuvos Respublikoje teisėjai, esant poreikiui ir interesui, savo pačių bylas išsprendžia patys.

Priminsiu kontekstą. Įsisukus 2009–2010 m. pasaulinei finansų krizei, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė sumažino atlyginimus, įskaitant ir LR KT teisėjų. Vėliau LR KT išpyškino nutarimą, jog tai prieštarauja Konstitucijai. Algos pirmiausia buvo atstatytos aukštajai ponybei. Šitaip buvo pažeistas universalus imperatyvas, galiojantis nuo Antikos laikų, jog niekas negali būti teisėju savo paties byloje. Ašarų pakalnėje vardu Lietuva aukštajai ponybei galima viskas. Tą atlyginimų atstatymo klausimą galėjo inicijuoti, tarkime, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas, asocijuotos teisininkų struktūros ir pan., bet to klausimo jokiomis aplinkybėmis negalėjo, neturėjo spręsti pats LR KT. Vėliau analogišką pažeidimą padarė Stasys Šedbaras, kuris, vos patapęs LR KT teisėju, ėmėsi vertinti savo paties ir valdančiosios daugumos ką tik priimtus įstatymus. Už tai Lietuva gavo barti nuo tarptautinių organizacijų.

Jurisprudencijos perlų, kuriuos nušlifavo LR KT fariziejai, būtų galima paberti dešimtis. Tiesiog, šis straipsnis jau braška dėl savo apimties, rizikuoja būti neperskaitytas. Galiausiai, liko privalu atsakyti į esminį klausimą: kodėl toji „jurisprudencijos pornografija“ šalyje vyksta jau kelis dešimtmečius, kodėl niekas neužtraukia rankinio stabdžio?

Atsakant vienu sakiniu, tai tragedija vyksta todėl, kad nebeliko atsakingo elito. Galima atsakyti išsamiau, tik teks pasitelkti istorijos pamokas. Kadaise Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) elitas staiga ir negrįžtamai sulenkėjo. Kodėl? Palyginimui, Belgija turėjo ir tebeturi savo aukštuomenę, vidurinę klasę ir plebėjus. Tokią pačią visuomenės struktūrą turi ir Šveicarija. Tik kažkodėl Belgijoje iki šiol trys valstybinės kalbos: prancūzų, vokiečių ir olandų. Šveicarijoje iki šiol net 4 valstybinės kalbos: prancūzų, vokiečių, italų ir retoromanų… Taigi, kodėl LDK elitas sulenkėjo? Daliniai LDK kunigaikščiai tebuvo aukštesnio lygio vergai. Be didžiojo kunigaikščio valios jie negalėjo net dukros ištekinti. Jei vietinis feodalas negebėjo išstatyti bajoraičio – sūnaus ar žento, kuris vietovės karius ir mužikus, laikinai plūgą šalin pametusius, atvestų į karo žygį po didžiojo kunigaikščio vėliava, – pastarasis galėjo valdą atimti, perleisti kitam. Tuo tarpu Lenkijos bajorija jau turėjo didžiules teises ir kuo toliau, tuo labiau prilaikė karalių už trumpo pavadžio. Ilgainiui, kai atsirado samdyta kariuomenė, tai ir prievolės patiems eiti į karą didikams neliko. Galėjo nepertraukiamai puotauti, medžioti, paleistuvauti, kortuoti… LDK didikai panoro turėti tokias pat privilegijas, kokias turėjo lenkų šlėkta. Kad visiškai sulenkėtų, mūsų anuometinei aukštuomenei užteko dviejų generacijų – 50 metų. Čia visa fenomeno Gente lituanus natione polonus esmė.

Po visiško Nepriklausomybės atgavimo 1992 metais Lietuvai ir pirmiausia elitui atsivėrė Vakarų civilizacija su savo pranašumais – materialine gerove, laisvu gyvenimo būdu ir pranašesne santvarka. Bent jau kurį laiką tai negriovė mūsų tautinės tapatybės, priešingai, skatino savos nacionalinės valstybės kūrimo aspiracijas. Valstybės atributai – finansų sistema, ūkis, muitai, mokesčiai, užsienio politika, policija, teismai, parlamentarizmas, valstybės tarnyba – kūrėsi bemaž nuo nulio. Šalis paėmė ambicingą kursą į Europos Sąjungą (ES) ir NATO. Jei dabar nebūtume NATO ir ES, būtų ne „Kyjivas per tris dienas“, bet „Narva ir Kaunas per 3 valandas“… Nepriklausomybės pradžioje vyko intensyvus dvasinio gyvenimo atsinaujinimas, buvo performatuota valstybės minkštoji galia. Grįžta prie religijos, tikros, nesufalsikuotos istorijos, paveldo, visų laikų rezistencijos heroizavimo, savų menininkų iškėlimo, ugdymo turinio mokykloje ir universitete atnaujinimo.

Deja, maždaug apie 2004 m. nuo šitokio istoriškai egzistenciškai teisingo patriotinio savos europietiškos valstybės kūrimo modelio Lietuvos elitas, įtakingos interesų grupės ėmė nusisukti. Kuo toliau, tuo labiau. Motyvas – karjera, sėkmingas funkcionavimas šliejantis prie galingųjų. Tik dabar šliejamasi prie leftistinės europinės šlėktos. Maironis rašė: „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“. Imta nekritiškai, be mažiausios refleksijos ir filtravimo dievinti globalizmą (nepainiokime su globalizacija, kuri yra natūralus procesas), neoliberalizmą, radikalųjį genderizmą, kosmopolitizmą. Imta rezervuotai vertinti, kad nesakytume niekinti, tradicinę šeimą, tautiškumą, religiją, pačią tautinę valstybę. Menininkui Mariui Ivaškevičiui, kuris nesiremdamas istorine tiesa, išniekino mūsų iškiliausią rezistentą, atidavėme nacionalinę premiją, subjaurojome lietuviškas moterų pavardes, raidyną. Infantilizmo ir nacionalinio orumo praradimo viršūnė buvo tragikomiškas vaizdelis, kuomet Aušrinė Armonaitė su tūkstančiu Lietuvos vaikų ir studentų klūpojo prie JAV ambasados „Black Lives Matter“ bangos metu.

Vizijoje „Lietuva 2050“ mūsų Tėvynė jau lyg ir nebe nacionalinė valstybė, tiesiog administruojama teritorija – „distriktas“, turintis gyventojų, bet nebeturintis savo piliečių, tik Europos ir pasaulio gyventojus. Kad nacionalinė Lietuvos valstybė būtų negrįžtamai išlydyta, ištirpinta, šį kartą 50 metų nebeprireiks.