Už mokesčių mokėtojų pinigus sukurta Vilniaus antireklama

Vytautas Sinica. Apie Vilniaus antireklamą

Jūs, aišku, matėt ar bent girdėjot apie naują Vilniaus antireklamą. Ją parengė Vilniaus populiarinimo agentūros „GO Vilnius“ kūrybiškieji genijai. Klipo kūrimas ir jo reklamos kampanija Europos šalyse kainuos pusę milijono eurų. Tai nėra tik „vienas iš daugelio klipų“.

Pagal biudžeto apimtis tai yra esminis projektas, apsprendžiantis bendrus veiklos rezultatus.

Nacionalinis susivienijimas prieš rinkimus ir po jų kartojo, kad milijoninis „GO Vilnius“ biudžetas yra vilniečių mokesčių švaistymas. Tiesiog eilutė, kuri prašyte prašosi optimizuojama. Krūva pinigų tiesiogiai įstaigos veiklai, o po to dar daugybė pinigų jos konkursams ir projektams atskirai, perkant paslaugas iš šalies. Bet, žinoma, esamai koalicijai ši šėrykla brangi širdžiai ir saugi.

Kas blogai su tuo antireklamos klipu? Viskas. Progresyvus jaunimas bandys sakyti, kad čia gi SAVIIRONIJA ir kad mes visi nesuprantam. Mes suprantam. Bėda, kad ir saviironiją parodyti reikia mokėti:

1) Didžiąją klipo dalį ir, svarbiausia, jo pradžią, rodoma tai, koks Vilnius iš tiesų nėra. Sukiužęs, apleistas, duobėtas, nesaugus ir netvarkingas, užstrigęs sovietmetyje, kaip Rusijos provincija;

2) Rodomos visiškos beskonybės, net norint save pašiepti reklamai netinkančios (gatvėje „myžantis“ džentelmenas);

3) Kad Vilnius toks nėra paaiškėja tik reklamos pabaigoje – ten, iki kur beveik niekas jos nežiūrės, nes…

4) Reklama per ilga ir niekas tokių ilgų reklamų nežiūri. Na, žiūri, siaura reklamos gurmanų auditorija, kaip meno kūrinius „Kanų liūtų“ seansuose ir mes, kritikai, susidomėję, kaip pristatomas mūsų miestas. Bet tikrai ne tikslinė auditorija – atsitiktinis žiūrovas ir potencialus turistas užsienyje.

Visa tai jūs turbūt jau girdėjote. Ko bent aš negirdėjau, tai kad tokia „saviironija“ vėluoja dvidešimčia metų. Vidurio Europos kaip Sovietų Sąjungos vaizdinys Vakarų sąmonėje klestėjo 2000 metais. Jį tobulai simbolizavo Holivudo komedija „Eurotrip“ (2001), jos scena, kai veikėjai atvyksta į tariamą Bratislavą. Nuo to laiko tapome ES ir NATO nariais, Vilnius dauguma rodiklių pasivijo ir aplenkė Europos vidurkius ir nors ne visi viską žino, bet tie vaizdiniai gerokai paseno ir pasikeitė. Tokia reklama, mes tik parodom, kad patys likom užstrigę įsivaizdavime ir komplekse, kad mus taip įsivaizduoja. Gerai, mokėti pasijuokti iš savęs dėl to, dėl ko ir kiti juokiasi. Bet visiškas nesusipratimas juoktis iš savęs dėl to, dėl ko kiti nesijuokia.

Bet reklamoje yra dar vienas tragizmo lygis. Šiuose reikaluose daug už mane protingesnė studijų draugė pakišo šią mintį. Reklama virš minutės rodo, kaip viskas nėra baisu, o tada parodo kaip viskas yra gerai. Ir tas „kaip visgi gerai“ yra tiesiog įsikūnijęs „kaip visur“. Parodom dangoraižius, oro balionus, senamiestį ir šiuolaikiškus restoranus. Tokiais pačiais vaizdais giriasi ar bando girtis visi miestai. Jiems trūksta tik Šventinio Bankucheno ironiško balso už kadro: „Brangūs vokiečiai ir britai, būkite ramūs, atvykite į Vilnių, čia viskas normaliai, viskas kaip visur.“ Beje, tie vaizdai niekaip nepasako, kad tarp dangoraižių ir restoranų tų marozų iš pirmos klipo dalies iš tikro nėra.

Aš nesakau, kad lengva reklaminiame klipe atskleisti unikalumą ir parodyti jį patraukliai. Kas unikalu, tas ne iš karto suprantama ir patrauklu, o žanras reikalauja greitai ir patraukliai. Bet tam ir yra profesionalai, tam ir pusės milijono klipo reklamos biudžetas. Jeigu „GO Vilnius“ yra ne šėrykla su 8 tūkstančių vadovų atlyginimais, o iš tiesų toks viešojo sektoriaus pasididžiavimas, kokiu vaizduojamas, galėjo tą sukurti. Gi vietoje to sukūrė klipą, kuris sako: žiūrėkit, kokie mes baisūs! Ne, juokaujam, iš tiesų pas mus gražu kaip visur.“

Nesitikėjau, kad tą pasakysiu, bet G taško reklama buvo šia prasme geresnė, nes buvo unikali ir aiškiai sakė, kad čia gerai, nors gerai ir ne ta prasme, kuria norėtųsi garsėti.

„GO Vilnius“, aišku, niekas nepaleis, bet šitą reklamą tikrai reikėtų stabdyti – ne tik nepirkti jos sklaidos už numatytas lėšas, bet ir apskritai išimti iš viešosios erdvės. Sutaupytas lėšas skirti, savaime suprantama, gynybai.

P.S. Paguodos taškas autoriams už bananus ir picą stiklainiuose, išspaudė šypseną.

Politinė reklama?

Dominykas Vanhara. Už mokesčių mokėtojų pinigus patransliuosim Vilniaus antireklamą

Kadangi jau viešojoje erdvėje kilo triukšmas, tai pažiūrėjau ir aš tą naujausią GO Vilnius reklamą. Dieve Dieve. Tai taip blogai, kad galima būtų pagalvoti, jog dabar Lietuvoje siekiama dekriminalizuoti ne kanapes, o kaip minimum heroiną.

Iš pradžių tikrai maniau, kad kažkokią parodiją žiūriu. Kaip parodija, galvoju, visai nieko susukta. Tačiau pažiūrėjęs iki galo (spėju, 80 proc. iki galo nežiūrės), supratau kad ne, ne parodija, o tikra reklama. Marketingo lvl 9999.

Tikrai nesu joks reklamos specialistas, bet net aš žinau, kad reklama per ilga, iš jų pirmą minutę rodoma parodija, ir tik paskutinėse 27 sekundėse sukišama tai, ką norėta parodyti. Kaip minėjau, koks 80 proc. iki tų paskutinių 27 sekundžių nepražiūrės. O net ir tie, kurie pažiūrės – pirma minutė palieka kur kas stipresnį įspūdį, nei likusios 27 sekundės. Tai ačiū, už mokesčių mokėtojų pinigus patransliuosim Vilniaus antireklamą.

Gal pagaliau jau metas atimt tokių reklamų kūrimą iš neaišku ko apsivartojusių vaikų, ir perduot tiems, kas moka? Kodėl Turkija, Graikija, Čekija, kt., sugeba sukurti puikias reklamas, kurias pažiūrėjus tikrai kyla noras ten apsilankyti? O mes kuriame vieną nesąmonę po kitos? O va šita – viršijanti visas iki šiol sukurtas nesąmones kartu sudėjus.

O žinote, kas yra liūdniausia? Kad po šiandienos Go Vilnius reklamos yra daugiau nei akivaizdu, jog mūsų sprendimų priėmėjai yra, pačiu geriausiu atveju, kamuojami tokio didžiulio nepilnavertiškumo komplekso, kad neduok Dieve. Ir čia – pačiu geriausiu atveju. Kas būtų blogiausiu atveju, aš bijau ir pagalvoti.

Būtent dėl šio didžiulio nepilnavertiškumo komplekso mes iki šiol neturime jokios istorinės atminties politikos. Kad, neduok Dieve, mūsų aukštiems politikams, nuvažiavus kur nors į vakarus, netektų išgirsti iš kokių nors valstybių atstovų kokių nepatogių klausimų ar priekaištų. Dėl to ir leidžiam niekinti savo tautos didvyrius, jei tik jie kam nors užkliūva. O užkliūva dažniausiai kremliui. Nes būtent prieš kremlių ir jo kėslus tie mūsų didvyriai, tokie kaip Kazys Škirpa ar Jonas Noreika – Generolas Vėtra kovojo. Ir ką – prašom, kažkam nepatinka, kažkas reiškia pretenzijas, tai ne, pervadinkim gatvę, nukabinkim atminimo lentas. Nes na kažkam nepatinka. Tai negerai tuomet didvyrius įamžinti.

Eina jau 34 mūsų nepriklausomybės metai. Ar mes per savo nepriklausomybę esame sukūrę bent vieną istorinį filmą? Tadas Blinda nesiskaito, nes jis ne istorinis, o meninis, neturintis nieko bendro ne tik su istorija, bet net ir su R. Šavelio romanu „Tadas Blinda“. Bent vieną?

Pažiūrėkime pas mūsų kaimynus latvius. Kiek jie savos istorijos teturi? Tik lopinėlį. Nėra net ko lyginti su mūsų itin didinga istorija. Bet latviai yra pastatę bent kelis dėmesio tikrai vertus istorinius filmus, iš kurių „Rīgas sargi“ yra labai geras, o „Baltų gentys“ – tikrai žiūrimas ir įdomus.

O ką mes? O pas mus – lygiai nieko. Aš suprantu mūsų nepriklausomybės pradžią, kai viskam buvo įtikinamas pasiteisinimas – nėra pinigų. O dabar? Trūksta mums pinigų? Va, 0,5 mln. EUR išmetam itin kvailai reklamai, Nacionalinei gėdai, oi, atsiprašau, Nacionaliniam stadionui ir 160 mln. EUR+ negaila. O kur dar visokie vyriausybės miesteliai, kitos niekam nereikalingos nesąmonės.

O aš sakau – imkim ir padarykim. Skirkim 50 mln. EUR per Kultūros ministeriją istorinio filmo sukūrimui, ir pakvieskime prisidėti tiek Lietuvos žmones, tiek verslą (atitinkamai išskiriant rėmėjų pozicijas). Pradėti galime kad ir nuo Saulės mūšio (1236 m). Su tokiu biudžetu turėtų pavykti ir pasikviesti bent vieną žymesnį Holivudo aktorių, ir sukurti įspūdingas masines mūšio scenas, ir spec. efektus, ir reikiamus rekvizitus parūpinti.

Tik su esminiu niuansu – filmo savininkas, t. y. visų autorių turtinių teisių į filmą turėtojas, turi būti Lietuvos Respublika per Kultūros ministeriją. Sukūrę tokį filmą, gausime tokią naudą: šis filmas gali ne tik grąžinti į jį investuotus pinigus, bet ir atnešti pelną (šiaip filmai tam ir kuriami, kad atneštų pelną); toks filmas geriau už bet kokią go Vilnius reklamą pareklamuos Lietuvą; pradėsim formuoti savo istorinės atminties politiką, skatinsim jaunosios kartos patriotiškumą ir domėjimąsi Lietuvos istorija.

Atrodo, vieni pliusai. Tai kodėl tas nebuvo daroma iki šiol? Geriausiu atveju – dėl Lietuvą iki šiol valdžiusio politinio elito nepilnavertiškumo komplekso, blogiausiu – nes Lietuvą iki šiol valdęs politinis elitas nenorėjo formuoti jokios Lietuvos istorinės atminties. Nes Lietuvos istorinės atminties formavimas trukdo kremliaus planams.