Ketvirtojo tomo sulaukus
Lietuvos vietovardžių žodyne pirmą kartą (!) tam tikra iš anksto nusistatyta tvarka pateikiami visi šiuo metu gyvojoje kalboje vartojami lietuviški vietų vardai. Pirmosios šio Žodyno knygos įvade Aleksandras Vanagas iškėlė jo praktinę ir mokslinę vertę. Liko neiškelta ne mažiau svarbi jo reikšmės dedamoji – vietų vardų paplitimu, sąsajomis su kitais vardais ir kilme besidomintiems žmonėms, visuomenei.
Neabejotina ir Žodyno reikšmė tautai – jis atskleidžia lietuvių kalbos vietovardžių darybines, leksines, sintaksines išgales, tautos kūrybines galias (metaforinius, metoniminius perkėlimus ir kita) vietoms pavadinti, atskleidžia seniausius kalbos ir tautos gyvenimo klodus (seniausiems vandenvardžiams gali būti 3000–4000 metų!), kelia tautos savivertę, didina orumą, pasididžiavimą ir skatina vietovardžius branginti bei puoselėti. Dėl tokios nacionalinės šio veikalo reikšmės jo autoriai ir visi, prisidėję, jį leidžiant, nusipelno nuoširdžiausios padėkos ir didžiausios pagarbos.
Dėl vietovardžių pateikimo tvarkos Žodyne (pasirinkta kilminių lizdų tvarka) galima ginčytis, ją galima gerinti ar keisti – tai atliks ateities kalbininkai. Vietovardžių pateikimo laikotarpis – dabartis – yra labai sąlygiškas ir apima daugiau kaip šimtmetį – nuo to meto, kai vietovardžius imta sąmoningai rinkti (tai pradėjo ne koks kalbininkas, o visuomenininkas, rašytojas Vaižgantas!). Labai svarbu, kad vietovardžiai rinkti iš gyvosios kalbos ir neapima raštuose vartojamųjų. Šie pasitelkiami norminėms vardų lytims nustatyti ar kilmei aiškinti, bet nėra pagrindinis žodyno šaltinis. Kaip pirmosios Žodyno knygos įvade rašo Aleksandras Vanagas, „dauguma Žodyne pateikiamų etimologijų yra iš viso naujos“ (1 tomas, XXXI p.). Tai labai padidina Žodyno vertę.
Kaip rašoma Žodyno pirmosios knygos pratarmėje, jame siekiama „sistemiškai pateikti visus lietuvių gyvosios kalbos vietų vardus“. Vadinasi, dedami ne tik dabartinės Lietuvos sienomis apibrėžto ploto (Lietuvos valstybės teritorija nuo XX a. pradžios gerokai keitėsi) lietuviški vietovardžiai, bet ir Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje ir Rusijoje (Karaliaučiaus srities) atsidūrę. Tai rodytų ir paplitimo nuorodų sutrumpinimų rodyklės. Kai nėra rodyklės pagal vietovardžių pavadinamą vietą arba elektroninio žodyno varianto, sunku pasakyti, kiek vietovardžių iš už dabartinės Lietuvos sienų pateko į Žodyną. Pirmosios knygos pratarmėje pasakyta, kad „Žodyne glaudžiasi ir dalis lietuvių etninių žemių vietovardžių, likusių už Lietuvos Respublikos ribų“ (1 tomas, VII p.).
Žodyną skaitant, susidarė įspūdis, kad jų nėra daug ir paprastai – tik didesnių objektų pavadinimai. Tai, matyt, lėmė „Vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartotekos“ sandara: iš Karaliaučiaus krašto ir Lenkijos lietuviškus vietovardžius užrašyti buvo galima tik iki Antrojo pasaulinio karo, o sovietiniais laikais surengti lietuviškų vietovardžių rinkimo ekspediciją kad ir į Baltarusiją nebuvo taip jau paprasta… Tad ne viso lietuvių kalbos paplitimo ploto vietovardžiai surinkti ir vienodai Žodyne atspindimi. Tokius dalykus buvo būtina aptarti įvade. O apskritai, lietuvių kalbos ploto vietovardžių iš už dabartinių valstybės sienų įtraukimas yra labai sveikintinas dalykas. Nes kas gi atskirai rašys Baltarusijos ar Lenkijos lietuviškų vietovardžių žodyną? Tik tokį (viso lietuvių gyvenamo ploto) žodyną reikėjo pavadinti ne Lietuvos, o Lietuvių vietovardžių žodynu. Kaip kad skelbiamas Lietuvių liaudies dainynas, sąvadas Lietuvių (o ne Lietuvos!) patarlės ir priežodžiai ir kiti veikalai.
Kaip dabar madinga, Žodynas turi tarptautinę redaktorių kolegiją, susidedančią iš 7 narių. Iš jų 3 – garbūs užsieniečiai. Jos sudėtis nuo pirmosios knygos šiek tiek keitėsi. Į kolegijos sudėtį įeina ir trys iš keturių tomo autorių. Matyt, jie ir prižiūri, kad kolegija gerai dirbtų… Ir vis dėlto nesuprantama, kodėl į kolegiją neįtrauktos Žodyno koncepciją ir instrukciją kūrusi Vitalija Maciejauskienė ir didelę patirtį turinti Marija Razmukaitė. Juk mano supratimu, redaktorių kolegija sprendžia sudėtingesnius Žodyno redagavimo klausimus, o jais šios mokslininkės tikrai turėtų ką patarti. O ką kolegijoje veikia užsienio nariai? Greičiausiai jie įtraukti tik dėl akių ir nevykusių mokslo biurokratijos reikalavimų (kolegija padaryta tarptautinė).
Tačiau jų atsiradimas kolegijoje gali turėti ir kitokią reikšmę: matot, lietuviai vieni patys nesusitvarko su darbu, yra nepajėgūs tokį žodyną parašyti ir jiems reikia tarptautinės pagalbos; juk gaila – visą amžių kauptas turtas gali pražūti… Palyginkime: štai kitas milžiniškas nacionalinės svarbos darbas – Lietuvių kalbos žodynas taip pat turėjo redakcinę kolegiją, kuriai vadovavo jo vyriausiasis redaktorius, o visi kolegijos nariai buvo ir Žodyno autoriai arba redaktoriai. Ir nė vieno užsieniečio! Net gūdžiausiais sovietų okupacijos laikais! O dabar? Kokia vidinė okupacija mus ištiko?
Kad ir kaip sunkiai verčiasi Lietuvių kalbos institutas, tačiau Lietuvos vietovardžių žodyną vis dar leidžia! Jau išėjo keturios jo knygos. Ketvirtoji, apimanti I ir J raides, – turi 2021 metų datą. Ji, tiesa, gerokai mažesnės apimties nei ankstesniosios – 278 puslapių (perpus trumpesnė nei pirmoji knyga). Kalbama, kad taip padaryta dėl ministerijos noro matyti, kur ji kišanti pinigus. Mokslo darbas institute prilyginamas fiziniam darbui kokiame mėsos perdirbimo ceche: įdėjai 100 litų – še tau metrą dešrų… Paprasta ir… skaidru! Tik štai jau parengtai knygai išleisti pinigų visada stinga, tenka žvejoti kitur.
Nors tomą rašė keturi autoriai, tačiau didžiąją darbo dalį nudirbo Laimutis Bilkis. Jam teko parašyti maždaug 200 puslapių teksto iš 270 (t. y. beveik tris ketvirtadalius viso darbo). Savaime kyla klausimas – tai gal jis galėjo parašyti ir likusią knygos dalį? Manyčiau, galėjo. Juk būtų gerokai paprasčiau – nei tada reikėtų derinti skirtingų autorių tekstą, nei tos redaktorių kolegijos kam reikėtų… Būtų žmogui autorinė monografija. Net ir tomo pratarmę Bilkis vienas pats parašė ir pasirašė (o ne redaktorių kolegija)… Tiesą sakant, juk kitų tomo autorių ir mokslinio darbo sritis kiek skiriasi: Alma Ragauskaitė daugiausia tiria (ir tai daro gerai!) istorinius asmenvardžius, o Grasilda Blažienė – prūsų kalbos istorinius vietovardžius. Gal tik Dalios Sviderskienės darbų sritis atitinka žodyno pobūdį – tai ir duokit jai Žodyno rašyti daugiau! Kitaip Lietuvos vietovardžių žodynas nebebus kolektyvinis darbas, o kaip tik tokie darbai, mano supratimu, ir pateisina atskiro nuo universitetų Lietuvių kalbos instituto veiklą…
Ketvirtajai Žodyno knygai, atrodo, nieko netrūksta. Tik literatūros ir šaltinių sąrašas ne visas – vien jo papildymai. Visas sąrašas būtų pastorinęs knygą dar 60 puslapių, bet koks patogumas vartotojui! O dabar sąrašo reikia ieškoti I arba II knygoje ir dar atsižvelgti į III knygos papildymus, kitaip sakant, reikia turėti visas išėjusias Žodyno knygas.
Žodyno pradžioje skelbiamas vietovardžių, kurių kilmė neaiškinama, sąrašas. Tai tokie bendriniai žodžiai, kurie sudaro sudurtinių vietovardžių antruosius sandus ir sudėtinių vietovardžių antruosius dėmenis. Šį sąrašą, mano nuomone, būtų galima gerokai papildyti (tuomet Žodynas ne taip išsipūstų), kad ir žodžiais brasta, dauba, duburys, kampas, kupstas, kiemas, laukas, lieknas, trakas, valka...
Dar reikėtų paaiškinti, kas vadinama vietovardžio kilmės išaiškinimu, kad skaitytojo šis Žodynas nenuviltų. Didelė dalis lietuvių vietovardžių yra kilę iš asmenvardžių (pavardės, vardo ar pravardės). Tokių vietovardžių kilmės išaiškinimu ir laikomas tų asmenvardžių (dažnai atkurtų ar žinomų tik iš istorinių šaltinių) nurodymas. Pavyzdžiui, kaimų vardo Ỹliai kilmė aiškinama taip: „Galbūt iš avd. [asmenvardžių] Ýla, Ylius, *Ylis ar pan.“ (34 p.); miestelio vardas Jaši¿nai: „Iš avd. [asmenvardžio] Jaši¿nas“ (133 p.); kaimų vardas Jurjona¤: „Iš avd. [asmenvardžių] Ju»jonas, Ju»jonis, *Jùrjonas, *Jùrjonis, dar plg. lat. [latvių] pvd. [pavardę] Jurjāns […]“ (264 p.).
Jeigu rūpi aiškintis toliau, reikia ieškoti prieš 35 metus išėjusio Lietuvių pavardžių žodyno… Tik palyginti nedaugelio vietovardžių kilmė aiškinama, juos susiejant su bendriniais lietuvių kalbos žodžiais. Pavyzdžiui, kaimo Yvyna¤ vardo kilmė aiškinama taip: „Iš liet. ýva „apuokas (Bubo maximus)“, ývas „didysis apuokas, žiūras (Bubo bubo); didžiaausė pelėda (Strix bubo); baublys (?)“ (86 p.); arba upės Jevónis, Jievónis: „Greičiausiai antrinės lytys iš Ievónis (žr.), kurios iš liet. ievà – žr. Ievà“ (157 p.). Daugeliu atvejų pateikiami keli galimi kilmės aiškinimai ar tikslinami ankstesnieji.
Ketvirtojoje Žodyno knygoje, pavyzdžiui, skaitytojas gali rasti gyvenamųjų vietų Igliauka, Ignalina, Ylakiai, Ilguva, Imbarė, Imbradas, Įpiltis, upės Įstra, kaimo ir upės vardo Jotija, upės Jūra, miestelio Jūrė, ežero ir miestelio Jūžintas, Jūžintai ir daugybės kitų vardų kilmę. Joje galima sužinoti, koks yra Jojamasis kūlis, kas yra Jokimkės grandas ar Jonaitienės gylelė, kur yra Judžentienės daubos, kodėl Jūra vadinama Žemaitijos upė…
Tiesa, kartais rasti rūpimą vietovardį nėra taip jau paprasta. Mat „Žodyne vietovardžiai pateikiami kilminiais lizdais, t. y. į tą patį lizdą sudedami visi tos pačios kilmės (nors ir ne visai tapačios struktūros ar skirtingos darybos) vietų vardai“ (1 tomas, XXXII p.). Vadinasi, norint rasti rūpimą vietovardį, reikia bent kiek išmanyti žodžių darybą. Štai veltui skaitytojas pagal abėcėlę jiems priklausomoje vietoje ieškotų miestų Jonava ar Joniškis vardų… Jie aptarti vietovardžio Jonai lizde, nes iš šio žodžio su atitinkamomis priesagomis yra padaryti! Vartotojui tai didelis nepatogumas. Tokiais ir panašiais atvejais atitinkamose Žodyno vietose būtų pravertusios nuorodos (žr. Jonai).
Nereikia manyti, kad visų vietovardžių kilmė Žodyne išaiškinta ir šioje srityje jau nebėra kas veikti. Patys Žodyno autoriai pripažįsta, kad kai kurių vietovardžių kilmė vis dar lieka neaiški arba ne visai aiški. Pavyzdžiui, ne visai aiški kilmė arimo Iekė, balos Igvalkis pirmojo dėmens, pievos Ikinė, Ilauda, Ilbagalė > Ilgabalė, Ymilsa up., inčiupės, Inkėliškė, Inklėriškės, Inkinės, Išduma, Išdutė pv., krm., dr. ir Išdutis pv., Iškabitų pelkė, miškas Iškutis, upė Ištauka, upė Yvija, kaimas Jadagoniai, Joneikė ir Jorupė, upelis Joverkis, upė Juja, kaimas Jūkainiai, upelis Jūrdonas; miestelis Jurotiškės…
Istorinių duomenų reikšmė ypač gerai atsiskleidžia, aiškinantys vietovardžių Ingavangis, Įniukaitis, Inkartai, Isoniai, Jaunodava ir kitų kilmę. Vis dėlto, kaip paaiškino Žodyno sumanytojas Aleksandras Vanagas pirmosios knygos įvade, šis Žodynas nėra tezauras, t. y. jame nepateikiamos visos istorinės žinios apie lietuviškus vietovardžius. Jos tik kartais, neaiškiais atvejais pasitelkiamos, tarkim, autentiškai ar senesnei vietovardžio lyčiai nustatyti. Istorinių lietuviškų vietovardžių kartoteka dar vis renkama.
Ketvirtoje Žodyno knygoje galima rasti finougriškos kilmės vietovardžių (Ilma, Ilmėdas, ymasta…) arba aptikti kitų baltų kalbų pėdsakų: sėlių (ežeras Ildikas, ežeras ir upė Ilžikis, ežeras Izitas...), kuršių (Įpiltis…), prūsų (Imsrė, Įsra, Įsrutis, Yvis, arba Vievis...).
Pasklaidžius J raidės vietovardžius, matyti, kokia gausybė krikščioniškų vardų slaviškų variantų pateko į lietuvių kalbos vardyną! Pavyzdžiui, vietovardžiai vos iš kelių Žodyno puslapių: Jazalinas, Jazas, Jazdai, Jazdaičiai, Jazdauskynas, Jazdučiai, Jazeriškiai, Jazukavizna, Jazuvka, Jeblanka...
Ketvirtoje Žodyno knygoje didžiausi vietovardžių, kilusių iš būdvardžių ilgas ir juodas lizdai. Jie atskleidžia „darybos būdų (tipų) ir kilmės motyvų įvairovę ir apskritai mūsų tautos kalbinės kūrybos galias“ (Laimučio Bilkio pratarmė, p. VII). Štai iš ilgas, ilga vietovardžiai daromi bent su 24 skirtingomis (iš jų 2 skolintos) priesagomis (Ilgainė, Ilgaitis, Ilganis, Ilgavos, Ilgonė, Ilgotis, Ilguotė, Ilguva…) ir 7 galūnėmis: Ilga, Ilgai, Ilgas, Ilgis, Ilgys, Ilgos, Ilgus. Sudurtinių žodžių su jungiamuoju balsiu suskaičiavau per 60, pvz.: Ilgabarzdžiai, Ilgabradai, Ilgakulė, Ilgaparumbis, Ilgapirštė, Ilgasėdžiai, Ilgavadė, Ilgažarnė…
Iš juodas, juoda padaryti vietovardžiai bent su 25 skirtingomis priesagomis (Juodava, Juodenė, Juoderga, Juodikė, Juodiša, Juodlė, Juodoika, Juoduvė…) ir 5 galūnėmis (Juoda, Juodė, Juodai, Juodis, Juodys); bent 35 sudurtiniai žodžiai su jungiamuoju balsiu (Juodabradis, Juodamis, Juodasalė, Juodatakė, Juodavodžiai…), per 55 sudurtiniai pavadinimai be jungiamojo žodžio (Juodbūdis, Juodbuktė, Juodgružiai, Juodlūžė, Juodpjaunis, Juodvadis, Juodvangis, Juodžerė...), o kur dar sudėtiniai pavadinimai…
Įdomus Dalios Sviderskienės padarytas iš būdvardžio juodas kilusių vietovardžių reikšmės apibendrinimas: be tipiškiausios reikšmės „tamsus“, jie dar turi reikšmes *„neperregimas“, *„gilus“, *„tankus“ arba jų „motyvacija susijusi ir su tam tikru objektų vertinimu: užima nedidelį paviršiaus plotą erdvėje (pateikėjų teigimu, upeliai teka tik palijus, vasarą išdžiūsta, teka per laukus); sodas negyvas, nebežaliuojantis“ (p. 214). Be to, „júodas taip pat žymi objekto padėtį erdvėje vienos iš pasaulio šalių – šiaurės – atžvilgiu: kaimas Juodaže¤miai <…> yra į šiaurę nuo Že¤mių kaimo“ (ten pat). Pastaruoju atveju tik vienu pavyzdžiu paremta spėjama reikšmė nelabai įtikina…
Įdomus ir vietovardžių tarpusavio santykis. Visų pirma, vietovardis gali gauti vardą iš tokios pačios rūšies vietos vardo (pavyzdžiui, kaip mažesnis ar naujesnis) – kaimas iš kaimo, ežeras iš ežero, bala iš balos, pieva iš pievos… Be to, kaimas vardą paprastai gauna iš upės ar ežero; būna ir atvirkščiai – kai ežeras vardą gauna iš kaimo. Upelis gali gauti vardą iš pievos, lauko, ar miško, per kurį teka. Bala – iš arimo, pievos, lauko ar pelkės, prie kurios ar kuriuose yra. Kelias vardą gali gauti pagal kryptį arba iš kaimo, pievos, miško, per kurį veda. Pieva dažnai vadinama upės, kaimo, arimo, prie kurių yra, vardu. Miškas taip pat dažnai gauna kaimo, viensėdžio, dvaro, prie kurio yra, vardą. Ir taip toliau…
Baigiant šią ketvirtosios Žodyno knygos apžvalgą, reikėtų dar kartą nusistebėti ir pasidžiaugti: nepaisant visuotinio lituanistikos puolimo ir naikinimo, Lietuvos vietovardžių žodynas vis dar eina! Ir palinkėti jo autoriams sveikatos ir ištvermės, dirbant iš tiesų reikšmingą lietuvių kalbos darbą. Kad greičiau sulauktume kitų šio nacionalinės svarbos veikalo knygų!
