Stambulo konvencija kaip smurto prieš moteris įteisinimas

Gintautas Vaitoška

Grėsmės gyvybei kontekste tokie „juokai“, apie kuriuos čia noriu papasakoti, gali skambėti keistai. Juk gal net „trangender“ judėjimo dalyvius visuotinio pavojaus atmosfera paskatins susimąstyti apie rimtesnius dalykus – kaip kad yra pastebėta, jog per karus pranyksta ir depresijos, ir kitokie sielos skausmai. Tačiau greičiausiai žinios iš dabar truputį primiršto „naujojo drąsaus pasaulio“ tebėra aktualios. Tad kokios jos?

2018 m. gruodžio 4 dieną JAV Baltimorės LBGT komiteto teisės ir politikos padalinys iš savo gretų pašalino p. Juliją Beck. Save lesbiete laikanti 25 metų moteris pasisakė už įkalintų moterų teisę nebūti apgyvendintoms kartu su „transmoterimis“ – t. y. vyrais, kurie mano esą moterys. Trys kalinės Teksaso valstijoje pasiskundė Federaliniam apygardos teismui, kad dušuose ir tualetuose „transmoterys“, tebesididžiuojančios savo vyriškais kūnais, atvirai demonstruoja seksualinį geismą neapsirengusioms „paprastoms“ moterims.

Julija Beck taip pat paminėjo garsią istoriją viename Anglijos kalėjime, kuriame 2017 m. kalinė Karen White seksualiai smurtavo prieš kitas dvi kitas kalines. Karen White tapo „transmoterimi“ po to, kai buvo suimta dėl moterų prievartavimo kaip Stephenas Woodas – t. y. tada, kai dar buvo vyras. Kalėjime jis ėmė dažytis, dėvėti peruką ir pradėjo lyties pakeitimo procesą. Tapęs Karen White, jis buvo apgyvendintas su kitomis moterimis. Vyriškus organus, kaip ir „transmoterys“ Texaso kalėjime, jis išsaugojo. LGBT komiteto narė, išmetusi Juliją Beck dėl kaltinimo „transfobija“ yra Ava Pipitone. Ji yra „transmoteris“, kuri, išsaugojusi vyriškus lytinius organus, toliau geidžia moterų ir prisistato kaip „translesbietė“. T. y. Ava užstojo į save panašią Karie White.

Norėdamas nesusipainioti šioje lyties tapatybių vaivorykštėje, mažiau progresyvus Lietuvos skaitytojas greičiausiai čia turėtų padaryti nedidelę pauzę. O mes tuo tarpu pamėginkime atsakyti į klausimą: kuo čia išvardinti įvykiai siejasi su Stambulo konvencija? Juk kaip tik atvirkščiai, visas jos pavadinimas yra „Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo“.

Atsakysime: konvencijos 4.3 paragrafe rašoma, kad yra draudžiama diskriminacija dėl „lyties tapatybės“. Šis principas ir užtikrina teisę vyrui tapti „transmoterimi“, taip pat bausti tuos, kurie nenorėtų „jos“ vadinti moterišku vardu.

„Palaukite!“ – gal kas prieštaraus. „Ar tikrai šiame ilgame ir „teisingame“ paragrafe, kuris ragina uždrausti diskriminaciją dėl amžiaus, sveikatos būklės, rasės, odos spalvos, tautybės, politinių pažiūrų ir net religinių įsitikinimų, pora lengvai skaitytojo praleidžiamų žodžių – „lyties tapatybė“ – taip labai keistų mūsų gyvenimą?

Verstų įsteigti „lytiškai neutralius tualetus“, leistų „biologiniams“ vyrams laimėti moterų sporto varžybas, lieptų atleisti iš darbo mokytojus, kurie nenorėtų berniukais pasiskelbusių mergaičių vadinti berniukais ir t. t.?  Iki pat aukščiau aprašytų kalėjimo istorijų?

Ar tikrai Stambulo konvencijoje terminas „lyties tapatybė“ yra susijęs su gender teorija, kuri suteikia teisę taip elgtis ir baudžia nepritariančiuosius? Su ta teorija, kurią popiežius Pranciškus pavadino „ideologiniu kolonializmu“, kuri yra įsisiautėjusi JAV ir Anglijoje, ir kurią Europos Taryba nori primesti visoms kontinento šalims?

Pažvelkime į neseną šio klausimo istoriją. 2011 m. Europos Tarybai priėmus Stambulo konvenciją, viena iš Tarptautinės lesbiečių ir gėjų asociacijos (ILGA) vadovių Linda Freimane rašė: „ILGA Europos skyrius šiltai sveikina konvenciją ir pripažinimą, kad lesbietės, biseksualios ir transmoterys yra ypač pažeidžiamos prieš jas nukreipto smurto ir reikalingos specialių apsaugos priemonių.“

ILGA, abortų pramonės milžinė „Planuota tėvystės federacija“, „Trangender Europe“ ir keletas kitų organizacijų paragino neužmiršti valstybes spausti priimti Stambulo konvenciją laiške Europos Tarybos sekretoriui p. Jaglandui 2018 m. balandį. Tais pačiais metais raporte apie LGBT teises ILGA-os Europos agentūra apgailestauja, kad daugelyje šalių kilo opozicija Stambulo Konvencijai ir skundžiasi, kad „anti-gender“ organizacijos sukūrė sąmokslo teoriją apie kažkokią „gender ideologiją“ arba „gender teoriją“.

Toliau šiame dokumente rašoma: „Neaišku, kas tiksliai žino, ką „gender teorija“ galėtų reikšti, tačiau ši neegzistuojanti grėsmė tarnauja kaip puiki [tų anti-gender jėgų] priedanga jų pasipriešinimui lyčių (gender) lygybei ir LGBTI lygybei.“

Regis, teksto autoriai pamiršo truputį senesnę istoriją, kuri rodo, kad žodis „gender“ anglų kalboje žmogaus lyčiai apibūdinti pradėtas vartoti tik nuo XX a. šeštojo–septintojo dešimtmečių, kada ir buvo pradėta kurti gender teorija. Ši teorija yra plačiai pripažinta „lyties (gender) studijų“ srityje, ir joje, kaip dar 1978 m. rašė Suzanne Kessler, „lytis (gender) yra laikoma socialine konstrukcija“: į vyrus ir moteris suskirstytas pasaulis yra patriarchalinės visuomenės priimtų ir todėl laikomų „akivaizdžiais“ metodų konstruoti socialinę realybę vaisius. Kitaip sakant – lytis (gender) su biologija neturi ryšio.

Nepaisant to, kad su šia teze yra susiję tokie žymūs kaip Simone de Beauvoir ar Judith‘os Butler vardai (šalia gausybės mažesnės šlovės autorių), tam, kad visuomenė priimtų tokį keistą teiginį, reikėjo jį pagrįsti mokslu (prisiminkime kandųjį Fultoną Sheeną, sakiusį, kad lytiniais malonumais žmogus domėjosi visais laikais, tačiau tik Sigmundas Freudas suteikė šiam susidomėjimui „mokslinį statusą“…)

Šį teiginį „įrodžiusiu“ mokslininku tapo iš Naujosios Zelandijos kilęs psichologas Johnas Money. Savo veikale „Lyties tapatybė“ (Gender Identity) jis teigė, kad bet kokį berniuką galima sėkmingai užauginti visaverte moterimi, jei tėvai ir aplinkiniai jam sakys, kad jis yra mergaitė.

Gender teorijos specialistai džiaugėsi aukštu Money eksperimento moksliniu lygiu ir tikslumu. Deja, tas vienintelis berniukas, kurį tėvai, po chirurgo klaidos apipjaustymo metu mėgino užauginti mergaite pagal Money rekomendacijas, dar vaikystėje nekentė savo „mergaitiškumo“, paauglystėje sugrįžo į vyrišką lytį, o būdamas 37-erių nusižudė. Nors Money eksperimentas tragiškai sužlugo, ištisus dešimtmečius gender ideologų veikaluose „Brendos“ Reimer istorija buvo pristatoma kaip mokslinis lyties nepriklausomumo nuo biologijos „įrodymas“.

Stambulo konvencijos kūrėjai pastaruoju metu traukiasi. Kai platesniems visuomenės sluoksniams pamažu išaiškėjo gender teorijos absurdiškumas, imta neigti, kad, kaip skelbia žymieji „Yogyakartos principai“, gender reiškia „gilų jausmą, kokios lyties (gender) jūs esate“. Maža to: dabar Europos Taryba paaiškino, kad Stambulo konvencijoje gender reiškia buvimą vyru arba moterimi!

Šlovė Viešpačiui! Juk kaip tik dėl to krikščioniškos pajėgos ir kovojo 2016 m. Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupėje kuriant lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programą: kad lyties tapatybė Lietuvoje būtų ir toliau suprantama kaip prigimtinė – t. y. kaip buvimas vyru arba moterimi. Ir štai dabar mums jau pritaria Europos Sąjungos lyčių (gender) lygybės specialistai! Tad gal užkaskime kovos kirvius ir pasitikėkime geranoriškomis Europos Tarybos darbuotojų intencijomis?

Iš tiesų, gal tikrai turime tikėti, kad šie žmonės nuoširdžiai susimąstė ir dabar kalba bičiuliams iš LGBTI stovyklos: „Ne, jūs be reikalo džiaugėtės, kad Stambulo konvencija įteisins teisę laisvai pasirinkti savo „socialinę lytį“ (gender). Mes galvojame, kad jums geriau likti vyrais ir moterimis ir nežaloti savęs lyties keitimo operacijomis, nes tik išvaizdą galima pakeisti, ne lytį.

Štai ir Lietuvos lyčių studijų specialistai pirmame konvencijos vertime gender lietuviškai vadino „socialine lytimi“, o dabar pasitaisė ir vadina tiesiog „lytimi“. Jie kilniaširdiškai atsižvelgė į kai kurių visuomenės grupių protestus! Mes tikrai, dievaži ir garbės žodis esame ne gender teoretikai, mums rūpi tik moterų teisės…“

Tačiau išlieka viena problema: „lyties tapatybė“ („gender identity“). Toks buvo Johno Money, įvedusio šį terminą į mediciną, pirmosios knygos pavadinimas (joje aprašytas minėtas „sėkmingas“ berniuko užauginimas mergaite atvejis), teisė pasirinkti savo lyties tapatybę išlieka užtikrinta konvencijos 4.3 dalyje. Tokie Europos Tarybos paaiškinimai bent kiek geriau šiuos klausimus suprantančio žmogaus nenuramina: „Trečiosios lyties (gender)“ Konvencija neįveda, taip pat nereikalauja jos pripažinti. Iš valstybių reikalaujama tik apginti aukų teises nediskriminuojant jokiu pagrindu: lyties (sex), rasės, religijos, amžiaus, vedybinės padėties, seksualinės orientacijos arba lyties tapatybės (gender identity).“ Nežinau, ar tinka čia okupacijos terminologija, tačiau tokie paraminimai primena tuos, kuriuos Lietuva girdėjo iš vienos valstybių Sąjungos praeityje: „Mes kariuomenės į jūsų šalį neįvedame, tik įvažiuos mūsų daliniai.“

Tai būtent dėl tokios teisės nebūti diskriminuojamam dėl „lyties tapatybės“ Anglijoje ir JAV galimi įspūdingi viražai kalėjime, tokios tapatybės negerbiantys yra vadinami „transfobais“ ir, kaip matėme, išmetami netgi iš LGBT teisių komiteto.

Transfobe neseniai Anglijoje buvo pavadinta netgi žymioji Hario Poterio autorė J. K. Rowling. Ji viešai palaikė finansų sektoriaus darbuotoją Mayą Forstater, kuri buvo atleista iš darbo už nuomonę, kad moterys negali tapti vyrais, o vyrai moterimis vien save taip pavadindami.

Ironiška, kad meilės entuziastai („Love is Love!”) iš įvairovės judėjimo Rowling užplūdo pilnais neapykantos pareiškimais, reikalaudami ją atsiimti savo teiginį ir priskirdami ją gėdingai TERF‘ių kategorijai („Trans Exclusionary Radical Feminist). Tačiau rašytoja atsilaikė: „Išmesti moterį iš darbo dėl to, kad ji galvoja, jog lytis (sex) yra realybė? #Aš už May‘ą!#

Tam, kad būtų galima patikėti, jog Stambulo konvencija stengiasi tik apsaugoti moteris nuo smurto, reikėtų, kad Europos Taryba paaiškintų ir „lyties tapatybės“ (gender identity) terminą. T. y., kad lyties tapatybė reiškia buvimą vyru ir moterimi. Tačiau kol kas yra aišku, kad reikalavimas dėl šios tapatybės nediskriminuoti įveda ne tik trečią, bet ir geras trisdešimt „lyčių“.

Vargu ar galima tikėti, kad Konvencijos kūrėjai tokio tikslo atsisakė, kai jų kolegos iš Europos Komisijos Briuselyje visiškai aiškiai siekia, kad transgender asmenys galėtų savo lytį pasirinkti patys ir be jokios išorinės „kontrolės“.

Draudimas „diskriminuoti“ dėl lyties, suprantamos kaip gender, tapatybės, įgalina ne tik pasirinkti bet kokią „lytį“, bet ir patraukti į teisinę atsakomybę tuos, kurie su tokiu pasirinkimu nesutinka.

Būtų gerai, kad Lietuvos moterims persirengimo kambariuose, sporto varžybose, dušuose, tualetuose, o gal net ir kalėjimuose nereikėtų gintis nuo „transmoterų“ teisių.

bernardinai.lt