Gediminas Navaitis. Gynybos mokestis. Pinigų yra

Lrt.lt

Gediminas Navaitis, profesorius, knygų apie laimės ekonomika lietuvių ir užsienio kalbomis autorius

Nesaugiame pasaulyje išlaidos saugumui turi augti. Kito pasirinkimo nėra. Finansų ministerija pateikė net keturis variantus, kaip būtų galima surinkti lėšų gynybai. Jų nepaimsime niekur kitur – tik perskirstydami turtą ir pajamas.

Vyraujančios ekonominės teorijos ir politiniai perskirstymai sprendimuose rėmėsi ir remiasi dviem nuostatomis. Pirmoji – visi sumokės vienodą dalį – ir vos suduriantis galą su galu, ir uždirbęs vieną kitą milijoną skirs valstybės reikmėms, vienodą procentinę dalį nuo gautų pajamų. Antroji – kiekvienas mokės pagal tai, kiek gavo pajamų – uždirbęs mažiau į bendrą „katilą“ atiduos mažiau nei uždirbęs daugiau, t. y. mokesčio dydis augs progresiškai. Abu apmokestinimo būdai nukreipti į pajamas ir tarsi nepastebi turto. Abu gerai tinka 19 a.

Suprantama, kad realybė sudėtingesnė nei įvardintos schemos, bet visada galima atsakyti, kur linksta siūlomų mokesčių idėja, kas apmokės valstybes išlaidas. Pagal valdžios sumanymą, pinigų joms turėtų skirti daugiau ir savarankiškai dirbantys (vėl bandoma prastumti individualios veiklos apmokestinimo siūlymą). Drauge bus labiau apmokestinta mažų įmonių, kuriose dažnai dirba vienos šeimos nariai, veikla. Joms padidės mokesčio tarifas. Be to, augs šildymo mokestis ir visi, tiek oligarchas, tiek pensininkė, pirkdami bandelę vienodai prisidės prie gynybos, nes norima 1 proc. punktu padidinti PVM. Savivaldybėms irgi teks skirti didesnę nei dabar pajamų dalį valstybės biudžetui.

Kai priešas prie vartų, nereikėtų abejoti gynybos išlaidų didinimu. Bet reikia kritiškai vertinti siūlymus ar net ekonominius perskirstymo principus.

Šiandieną kone visos modernios šalys yra įsiskolinusios, turi nesubalansuotus biudžetus, bet neturi vieningų sprendimų nei dėl valstybės skolos mažinimo ar didinimo, nei dėl geresnio visuomenės reikalų finansavimo, nei dėl svarbiausių poreikių tenkinimo.

Moderniose turtingose šalyse yra alkanų ir benamių, turtinga ES vis dar neranda lėšų pertvarkyti gynybos pramonę. Ar visuomenė turi tapti turtingesnė, kad išspręstų šias problemas? Sunku būtų paneigti, kad tam labiau trūksta politinės valios, o ne materialinių resursų. Po to tektų padaryti ir nuoseklią išvadą – perskirstymo sistemą būtina keisti ir keisti ne pagal praeitų amžių patirtį, ne pagal skurstančias visuomenes, o atsižvelgiant į modernaus pasaulio galimybes, į taip vadinamos laimės ekonomikos idėjas.

Tokio požiūrio akivaizdžiai vengiama, nes valdantiesiems lengviau nuolat skųstis pinigų stygiumi nei užkliudyti įtakingas interesų grupes. Juolab jiems neparanku aptarti perskirstymą kaip visuomenės laimę didinimo ar mažinimo būdą. Jiems ir juos aptarnaujantiems „neprijaukintos“ rinkos ideologams patogiau tarsi savaime suprantamu dalyku laikyti, kad apmokestinamųjų gyvenimo lygis sumažės.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nėra dėl ko ginčytis – mokantis mokesčius mažiau lėšų išleis sau. Tačiau išsamiau nagrinėjant tai, kas iš pirmo žvilgsnio nekelia abejonių, aptariant tokias nuomones bei ją atitinkančius apmokestinimo siūlymus taps aišku, kad skurstantieji yra ta visuomenės dalis, kurios indėlis į valstybės biudžetą, taigi ir į gynybą, nėra didelis. Jiems patiems reikia rėmimo. Nekyla abejonių, kad reikšmingiausiai valstybės biudžetą turėtų papildyti turtingiausieji, tačiau gana dažnai jų gerovę sukuria ne didelis atlyginimas, o galimybės naudotis turtu. Todėl pagrindinių mokesčių, kurie išlaiko valstybę, mokėtoju tapo vidurinė klasė.

Po epochos, kai visuomenės turtėjo ir augo žmonių galimybės, nenumaldomai grįžtame į epochą – rašo Kalifornijos universiteto profesorius Joel Kotkin, – kuriai būdinga didesnė turto ir nuosavybės koncentracija, mažos galimybės pakilti iš socialinės klasės, kurioje gimstame, demografinė stagnacija, atsiranda nauja „aristokratija“, hierarchinė visuomenė.

Esamas turto bei pajamų apmokestinimas (tiek lygiavinis, tiek progresinis) silpnina vidurinę klasę, jos ekonominę, o drauge ir politinę įtaką. Šiuo metu net moderniose, išsivysčiusiose šalyse auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės pajamos santykinai mažėja.

Tiktų priminti, kad COVID-19 pandemijos metu oligarchų turtas dar labiau išaugo. Pasaulio nelygybės apžvalgoje „World Inequality Report“ nurodoma, kad 2020 metais stebėtas didžiausias pasaulio milijardierių turto augimo tempas istorijoje. Turtingiausiems 1 proc. planetos gyventojų tenka daugiau nei trečdalis viso papildomo turto, sukaupto nuo 1995 metų, tuo tarpu „apatinei“ 50 proc. gyventojų daliai tenka vos 2 proc. tokio prieaugio.

Nenorintys pastebėti šių pokyčių netiesiogiai neigia, kad Lietuva yra pasaulio dalis ir joje veikia tie patys dėsningumai, kaip ir kitose ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse. Jie kalba, kad bankų indėliai Lietuvoje išaugo 6 milijardais, bet nekalba, kaip tie indėliai pasiskirto, kiek išaugo mokytojos ar policininko indėlis ir kiek augo milijonierių turtas.

Ekonomistas Thomas Piketty nurodo, kad viena tūkstantoji žemės gyventojų dalis (apie 4,5 milijono) valdo kapitalus, didesnius nei 10 milijonų eurų, t. y. valdo 20 proc. pasaulinio turto. Jei tokia turto perskirstymo tendencija išliks, po 30 metų ši grupė valdys 60 proc. pasaulinio turto.

Turintieji galią nori ją apsaugoti ir sustiprinti. Aptarnaujanti pagrindinį didelio turto savininką – korporacijas – politinė valdžia, ignoruodama visuomenės interesus, tai ir daro. Todėl esama apmokestinimo sistema kliudo vidurinei klasei gausėti.

21 amžiuje pajamų paskirstymo sistema, sukurta 19 a., veikia vis prasčiau. Globalizacija, technologinė kaita ir lanksčių darbo rinkų paplitimas nulėmė tai, kad vis daugiau pajamų atitenka tiems, kas valdo finansinį, fizinį arba intelektinį turtą, o realusis darbo užmokestis nustojo augti. Pažeidžiamų visuomenės narių pajamos mažėja ir tampa vis nestabilesnės.

Aptartą finansinę situaciją vis dar bandoma spręsti stiprinant reguliuojantį valstybės vaidmenį arba jį mažinant, pasikliaunant rinkos veikimu arba ją kontroliuojant. Akivaizdu, kad abi šios idėjos neatitinka dabarties sąlygų, nes nė vienos jų realizavimas dar niekada nedavė ilgalaikių, tvarių rezultatų. Nurodyti reguliavimo būdai nebeveikia todėl, kad dideli šių dienų kapitalai, didelis turtas nebėra susieti su vartojimu. Jie nebetarnauja visuomenei, o tapo galios ir valdymo įrankiais.

Esminis klausimas: „Ar demokratinės valstybės neturėtų kontroliuoti galių, reikšmingai lemiančių jų piliečių laimę ir gerovę? Taigi ir demokratijos gynybą.“ Jei į klausimą atsakoma „taip“, tampa aišku, kad būtini nauji socialinės nelygybės mažinimo principai ir institucijos, kurios svarbiausiu tikslu laikytų visuomenės laimės lygio kilimą.

Lietuva niekada nebuvo tokia turtinga ir išsilavinusi kaip šiandien. Ji gali didinti valstybės pajamas ne didindama, o netgi mažindama mokesčius vidurinei klasei. Tuo pat metu turėtų reikšmingai augti kiti mokesčiai. Jais galėtų tapti progresinis ypatingai didelio turto, t.y turto, neskirto vartojimui, ne namo, automobilio ar vasarnamio, o turto, kuris yra visuomenės valdymo įrankis, dažniausiai korporacijų turto, apmokestinimas. Toks apmokestinimas nemažintų vartojimo, o jei korporacija negalėtų ar nenorėtų mokėti išaugusių mokesčių, ji turėtų perduoti atitinkamą savo turto dalį valstybei. Šis perdavimas be kita ko taptų ir socialinės korporacijų atsakomybės garantija, išplėstų visuomenės kontrolę korporacijoms.

Konkretūs didelio turto apmokestinimo dydžiai neturėtų būti išskirtinai dideli. Antai, jau minėtas T. Pikety, rašydamas apie JAV ir Vakarų Europą, siūlo 1 proc. didesnius mokesčius turtui, viršiančiam 1 milijoną eurų ir 10 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 milijardą eurų. Esama saugumo padėtis gali tapti postūmiu naujai įvertinti mokesčių principus, kurti laimės ekonomiką.

LRT.lt