Veidaknygė
Nuotrauka iš Vydūno g. 4 RIMI parduotuvės Vilniuje. Vis galvoju, ar aš ko nesuprantu. Dėkoja už supratingumą, bet man jo trūksta. Pasirodo, Lietuvoje gyventojams reikia mokėti rusiškai, o ne kitataučiams mokėti lietuviškai. Natūralu, kai vyriausybės pozicija yra nė už ką atvykėlių lietuviškai nemokyti ir to nereikalauti. Būtų nacionalizmas, būtų baisu.
Bet kodėl lietuviai ir kitų tautų piliečiai Lietuvoje turi išmokti rusiškai, kad būtų aptarnaujami? Kas prie ko prisitaiko? Neseniai pažįstamas Lietuvoje senokai gyvenantis ispanas sakė: „Su manim visi kalba bent angliškai, nes aš nemoku lietuviškai. Taip niekada neišmoksiu lietuviškai, jokio poreikio nėra. Ispanijoje taip nebūtų“. Čia galioja tas pats – patys prisitaikome kur tik galime, patys prie to, jog čia Lietuva, niekaip taikytis nereikalaujame.
Ir tik nepasakykit niekas, kad čia gi dėl ukrainiečių. Jų kalba prirašyta dėl vaizdo, problemai praskiesti. Pirma, tarp visų atvykusių dirbti į Lietuvą jų aiški mažuma – Baltarusijos, Rusijos, Kirgizijos, Uzbekistano ir kitų -stanų piliečiai kartu sudaro daug daugiau. Antra, didelė dalis atvykusių iš Ukrainos yra iš Rytų ir kalba rusiškai. Trečia, visi, kas norėjo, jau seniai galėjo išmokti. Ketvirta, Lietuva net ir ukrainiečius stumia į rusų kalbą, nes siūlo jiems mokytis rusų kalba rusakalbėse mokyklose. Penkta, net ir pabėgėlio statusas nėra priežastis du metus nepramokti tave priėmusios šalies kalbos pagrindų. Daugybė ukrainiečių pramoko ir kalba tiek, kad paslaugų sektoriuje pakanka. Vadinasi galima, vadinasi noro klausimas. Šešta, labai retas lietuvis susikalba ukrainietiškai, palyginus labai dažnas rusiškai.
Tad čia ne tik politinis klausimas, kas į ką integruojasi, bet ir moralinis klausimas, kiek galima dangstyti ukrainiečių kalba Lietuvos rusinimą.
Jeigu ir jums to rusinimo gana, prieš jį realiai ir nuosekliai eina tik Nacionalinis susivienijimas. Skirkite mums savo 0.6 proc GPM paramą, pasirašykite už teisę dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose birželio 9 dieną. Nes jeigu Lietuva bus rusiška, kam jos apskritai reikia? Nacionalinės valstybės ir jų nepriklausomybė yra tam, kad jose skleistųsi jas įsteigusių tautų kultūra, kalbair galiotų jų normos.
„Norfos” parduotuvėje kosmetikos skyriuje šiemet aptikau indelių, ant kurių užrašai tik anglų ir lenkų k. Ar tai reiškia, jog ta prekė skirta tik tas kalbas mokantiems? Ant kitų indelių paaiškinimai buvo įvairiomis kt. kalbomis, o lietuviškai net lapelio nebuvo užklijuota. Nežinau, gal ir kitose parduotuvėse tas pat – kosmetiką ne kasmet perku… Gal šis tinklas turi savo PC ir kaimyninėje šalyje, ir supainiojo prekių dėžes? Šaldytų maisto pusfabrikačių skyriuje buvo pakelių, ant kurių irgi nebuvo užrašų valstybine k. Net nesupranti, kas ten per gaminys – gal būtent tai, kas labai praverstų, bet iš kur pirkėjui tai žinoti?
VVTAT: skundų nedaug
Anot Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT), gyventojų skundų, kad informacija apie prekę ar paslaugą nebuvo suteikta valstybine kalba, nėra daug.
„Tai, kad vartotojai rečiau skundžiasi dėl instrukcijos apie prekę ar paslaugą valstybine kalba nebuvimo, nereiškia, kad verslas laikosi reikalavimų suteikti informaciją lietuviškai. Nors tikslios statistikos VVTAT nerenka, tačiau galima sakyti, kad tokie prašymai sudaro iki 5 proc. visų tarnybos gaunamų vartotojų prašymų – pernai iš viso gauta apie 10,6 tūkst. skundų“, – BNS teigė tarnybos vadovė Goda Aleksaitė.
Pasak jos, įstatymas jau dabar numato, kad gamintojai, pardavėjai ar paslaugų teikėjai privalo vartotojams valstybine kalba suteikti tam tikrą informaciją ir paženklinti prekes.
„Pareiga įrodyti, kad informacija pagal reikalavimus yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui“, – tvirtino G. Aleksaitė.
Pernai VVTAT surašė 192 protokolus dėl ženklinimo reikalavimų nesilaikymo. Maždaug penktadalis jų susiję su instrukcijų nepateikimu valstybine kalba.