Kaip Lietuvos okupacijas šlovina

Vytautas Sinica

Turbūt jau daug kas matė šitą Naujojoje Vilnioje savavališkai pastatytą stelą (ar koks žodis geriausiai tiktų). Ji įamžina Lenkijos kariuomenės įgulos šimtmetį, o kariuomenė čia buvo, nes Lenkija buvo okupavusi ir aneksavusi Vilnių ir Vilniaus kraštą. Taigi ji įamžina Vilniaus krašto okupaciją.

Kaip žino visi, bent kiek neabejingi istorijai, kartu tai buvo bandymas okupuoti visą Lietuvą, nepavykęs tik Lietuvos kariuomenės sėkmingo pasipriešinimo prie Širvintų ir Giedraičių dėka. Taigi galima sakyti ir bandymo okupuoti Lietuvą paminklas.

Yra velniškai įžūlu, kad jis čia stovi. Bet kartu yra visiškai nuoseklu ir pribrendę. Jau mažiausiai dešimtmetį, turbūt ilgiau, Lietuvos viešojoje erdvėje mūsų pačių intelektualai istorikai ir ne istorikai su Bumblausku priešakyje lėtai leidžia propagandinius nuodus, kad gal visgi nebuvo tai Vilniaus krašto okupacija, gal kažkas kito, pilietinis karas, konfliktas dėl Vilniaus ir dar visokie eufemizmai. Nuslepiantys esmę, kad Lenkija okupavo teritorijas ir miestą, kurį ką tik buvo Suvalkų sutartimi pripažinę Lietuvai. Lietuvai, kurios sostine Vilnius tuo metu dar tik 600 metų buvo. Šiandien daug dažniau rasite istorinę knygą ar vadovėlį, o ir diskusijose, renginiuose išgirsite Vilniaus okupaciją pavadinant kaip nors kitaip, ne okupacija. Nes nekorektiška, negražu, „viskas sudėtingiau“.

Tiesa visada gražu. Vilniaus okupacija buvo niekingiausia išdavystė, o iš šiandienos taško žiūrint ir neprilygstama geopolitinė kvailystė, dešimtmečiams užkirtusi kelią formuotis blokui prieš SSRS imperinę plėtrą. Dar daugiau, Vilniaus okupacija buvo chrestomatinis modelis, kurį po to „pažodžiui“ pritaikė Stalinas, okupuodamas Lietuvą 1940 metais, o taip pat ir Putinas, okupuodamas Krymą 2014 metais ir Donbasą 2022–2023 metais. Okupacija, fiktyvių neva vietos Seimų kūrimas, jų balsavimas dėl įstojimo į okupanto sudėtį ir aneksija. Nesenstanti klasika.

Turime vienintelį kelią į sveikus santykius su kaimyne Lenkija – orų ir sąžiningą nepatogios istorijos pripažinimą, jos dirbtinai nekapstant, bet ir nė vienoje pusėje nemeluojant. XX amžiaus santykių istorija yra baisi – ištisinio tarpusavio konflikto istorija. Galime ją išmokti ir nepakartoti tų klaidų XXI amžiuje, būti vieningais prieš Maskvą. Bet tikrai blogiausia, ką galima daryti, tai slėpti, neigti tą istoriją ir po to net kurti tuo neigimu ir nežinojimu paremtus viešus įamžinimus čia, Lietuvoje.

Artimiausiame Vilniaus savivaldybės istorinės atminties komisijos posėdyje svarstysime šį antivalstybinės atminties ženklą ir, tikiu, sutarsime dėl efektyviausių veiksmų jam pašalinti.

Politinė reklama, nes rinkimai. Tuo pačiu, neleisite sumeluoti, tokį atvirą šių Vilniaus istorijos puslapių vertinimą tarp Vilniuje politiškai atstovaujamų partijų galite išgirsti tik iš Nacionalinio susivienijimo. Savo ruožtu tautinę savimonę ir patriotizmą ugdanti istorinės atminties politika yra būtina susitelkimo ir ryžto gintis sąlyga. Skirkite 0,6 proc. savo GPM Nacionaliniam susivienijimui, o kitus 1,2 proc. jaunimo sambūriui Pro Patria, kurie vieninteliai nuosekliai kalba apie tokius dalykus.

**************

Marius Parčiauskas

Pakalbėkime apie istoriją… Štai toks paminklas neseniai pastatytas Naujojoje Vilnioje. Tai paminklas okupacinei lenkų kariuomenei, kuri beveik 20 metų buvo okupavusi Vilniaus kraštą ir Rytų Lietuvą. Ir, žinia, būtų okupavusi dar didesnę dalį Lietuvos (jau buvo pasiektos Kėdainių apylinkės), jeigu narsūs mūsų kariai nebūtų jos sustabdę prie Giedraičių-Širvintų. Kaip galima taip nemylėti savo valstybės ir nevertinti už ją sudėtų aukų? Kam gi tie mūsų protėviai kovojo, jeigu viskas yra reliatyvu ir nėra jokio skirtumo tarp savos ir svetimos valstybės kariuomenės įgulos? Turbūt buvo nepakankamai „pažangūs“ ir nesuprato, kad valstybė, tauta, pasiaukojimas, narsa – visa tai atgyvena. Bėda ta, kad toks „pažangus“ požiūris, kuomet rūpi tik sotus pilvas, labai patogus mūsų Rytų kaimynams. Mes jau tokie „pažangūs“, kad mielai juos visus priimsime ir be okupacijos. Pagal dabartinius tempus – 700 000 per dešimt metų. Ir nebereikės tų paminklų svetimos kariuomenės įguloms, nes okupacija įvyks ir be kariuomenės.

„Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities“, – sakė dr. Jonas Basanavičius. Kad tik netektų labai skaudžiai tuo įsitikinti.

Turiu rašyti, kad politinė reklama, nors nieko bendro su rinkimais.