Vytautas Sinica. QUO VADIS, EUROPA?

Kur eini, Europa? „Verslo žinios“ paprašė komentaro ES narystės 20-mečio tema, nežinau, ar paskelbs, nes vėlavau išsiųsti, bet dalinuosi visu tekstu viešai.

***

Įstojimas į ES prieš 20 metų buvo tiesiog būtinas pasirinkimas. Niekada neteko galvoti tai buvus klaida. Lietuvos ekonominiam vystymuisi reikėjo šios narystės, nesinori spekuliuoti, jog labai gali būti, kad jos reikėjo ir Lietuvos geopolitiniam nenudreifavimui į posovietinę erdvę. Ir dabar buvimas ES sudėtyje yra prasmingas ir naudingas, nėra jokio pagrindo kalbėti apie išstojimą iš šios sąjungos.

Lygiai kaip stojant į ES, taip ir dabar joje esant, turėtume galvoti ir kalbėti apie savo buvimo joje būdą. Ar sugebame būti lygiateisiais ES nariais, jaustis ir elgtis kaip valstybei sąjungos viduje?

Euroskeptiku kiek nepagrįstai vadintas Romualdas Ozolas stojimo į ES kontekste kėlė būtent klausimą, ar esame pasiruošę, ar turime valstybinę savimonę, ar, priešingai, atsidūrę ES vėl pasijusime laisvi nuo atsakomybės už savo likimą ir greitai priprasime pataikauti centrui? Jo baimė buvo, kad nesame pasiruošę, nes Lietuvos politinį „elitą“ buvo ir tebėra persmelkę pataikavimo imperijos centrui įpročiai, nesugebėjimas vadovautis valstybės interesais.

Skambiausia to iliustracija tais laikais buvo Lietuvos Seimo skubėjimas ratifikuoti net neišverstą ir neperskaitytą Konstitucijos Europai sutartį, kurią Lietuva ratifikavo pirmoji, bet ES senbuvės vėliau tiesiog atmetė referendumais. Tada tą padariusieji nė nesuprato, kaip apsijuokė. Nesu tikras, ar dabar jau suprantame. Bet kokia ES klaidų ir ydų kritika, jos užsispyrę centralizacijos bandymai iki šiol tildomi kaip neva priešiškumas ES, jos žlugimo noras. Tai visiškas situacijos nesuvokimas. Jeigu jaustumės ir būtume ES šeimininkai, ar bent dalininkai, neabejotinai suprastume savo pareigą rūpintis jos problemų sprendimu, ją kritikuoti, keisti, pagal tai, kaip atrodo teisinga. Kas kartą, kai Lietuvoje ES kritika vaizduojama kaip priešiškumas, tik įrodome sau, kad tokiais šeimininkais nesijaučiame.

Tai vergiška sąmonė ir ji yra mūsų pačių „elito“, o ne Europos Sąjungos problema.

O turėtume. Europos Sąjunga yra keistoje situacijoje. Stojome į ES, kuri jau virto į politinį darinį (tokiu ji virto 1992 metais), bet dar laidavo daugybę laisvių ir suverenumo savo valstybėms narėms. Šios teisės laiduojamos iki šiol, tereikia drįsti ir mokėti jomis naudotis. Yra du labai skirtingi tą gebančių valstybių pavyzdžiai – Lenkija, kuri vaizduojama nuolatiniame konflikte su Briuseliu, ir Danija, kurios konfliktiška niekas nevaizduoja. Iš tiesų kuo toliau į Vakarus ir į Šiaurę, tuo valstybiškiau elgiasi šalys savo narystės ES atžvilgiu. Nepataikauja, nelaiko, kad sprendimai iškalti akmenyje, nedaro nieko, kas neprivaloma, o kas privaloma, kuo kūrybiškiau pritaiko savo poreikiams. Gi Lietuvoje priešingai, net ne direktyvos, o rekomendaciniai aktai puolami skubiai įgyvendinti, lyg iš baimės, lyg pataikaujant. Nuo ginklų kontrolės iki turto mokesčio – visur dangstomasi ES įsakymais, kurių iš tiesų net nėra. Tai vergiška sąmonė ir ji yra mūsų pačių „elito“, o ne Europos Sąjungos problema.

Tačiau yra problema ir su pačia Europos Sąjunga. Pokariu pasirinktoje jos plėtros logikoje užprogramuota kiekvieną krizę išnaudoti gilesnei integracijai. Viršnacionalinės institucijos (pirmiausiai Komisija) siekia centralizacijos ir didesnių galių. Tiek aš, tiek Nacionalinis susivienijimas esame tikri, kad tam būtina priešintis. Ne todėl, kad nenorėtume Europos Sąjungos, o todėl, kad kaip tik centralizacija labiausiai grasinasi pražudyti pačią ES.

Šalių senbuvių visuomenės jau dešimtmetį aiškiai nepritaria gilesnei integracijai, jų piliečiai vertina suverenumą ir nesupranta, kodėl turi atiduoti dar suverenumo ir dar už tai susimokėti į ES biudžetą. Kai vyko „Brexit“, daugelyje ES šalių steigėjų apklausos rodė labai panašius ir rizikingus skaičius – galimybę, kad jeigu galėtų balsuoti, tautos tiesiog išstotų iš ES. Jeigu ES grius, ji grius ne dėl Lenkijos, Vengrijos ir tikrai ne dėl Lietuvos. Ji grius, nes šalys kaip Prancūzija, Olandija ar Italija paprasčiausiai nebenorės mokėti už „daugiau Briuselio“.

Centralizacija yra viena didžiausių grėsmių Europos Sąjungai, jos demokratijai, jos sprendimų priėmimui ir jos gyvybingumo pretenzijoms.

Todėl visų ES pastangų centralizuotis kritika yra rūpestinga kritika. Centralizacija yra viena didžiausių grėsmių Europos Sąjungai, jos demokratijai, jos sprendimų priėmimui ir jos gyvybingumo pretenzijoms. ES buvo ir yra sėkminga pirmiausiai kaip ekonominė sąjunga, kaip keturių laisvių garantas, kaip laisvo judėjimo erdvė. Ji sėkminga, nes ji apsimoka. ES daug mažiau sėkminga ir vertinga kaip politinė sąjunga ir juo labiau nebūtų sėkminga kaip supervalstybė, perimanti nacionalinių valstybių funkcijas ir desperatiškai bandanti sukurti politinę tapatybę – ištikimybę sau, kaip ES, kaip valstybių pakaitalui. Europos Komisijos pastangos centralizuotis, kurių naujausia forma buvo praėjusį rudenį Europos Parlamentui pateiktas ir ten praėjęs balsavimas dėl daugiau galių atidavimo „Briuseliui“ net 167 srityse, tad yra grėsmė Europos Sąjungai. Dar daugiau, tai grėsmė europinei civilizacijai, kurios išskirtinumą ir pagrindus ES centralizuotojai pabrėžtinai neigia, ir grėsmė nacionalinėms valstybėms, kurių suverenumui tiesiog nepaliekama vietos. Tam turėtume priešintis, jeigu norime pačios ES, europinės civilizacijos ir nacionalinių valstybių išlikimo.

***

Politinė reklama? Jeigu taip, tai būtina pridurti, kad visus, kas taip pat trokštate pačios ES, europinės civilizacijos ir nacionalinių valstybių išlikimo, reikia kalendoriuje apsibrėžti birželio 9 dieną ir ją balsuoti už Nacionalinį susivienijimą Europos Parlamento rinkimuose, o taip pat šiandien-ryt dar skirti savo 0,6 proc. GPM paramą Nacionaliniam susivienijimui ir 1,2 proc. GPM jaunimo sambūriui Pro Patria – vienintelėms organizacijoms, plėtojančioms ir veiklą grindžiančioms būtent šiuo, šiame tekste išdėstytu požiūriu į ES išlikimą.