Linas Karpavičius | Veidaknygė
Būkime sąžiningi iki galo.
Ko klausiama referendumo biuletenyje?
Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„12 straipsnis
Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.
Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką“.
O dabar vertimas į žmonių kalbą:
Ar jūs sutinkate, kad tautos suvereni teisė spręsti pilietybės klausimus būtų perduota Lietuvos Seimo žinion? To Seimo, kuriuo pagal apklausas pasitiki 26 procentai Lietuvos piliečių.
Taip arba ne.
Ne ir dar kartą ne.
***************
Andrius Balsevičius | Veidaknygė
Kalbant apie referendumą dėl pilietybės, pakanka įsisamoninti paprastą dalyką – tauta atsisakytų savo teisių ir perleistų jas seimui. Šiam seimui ar kuriam kitam vėlesniam – jokio skirtumo. Galima netgi ir šiuo seimu pasitikėti, bet ne veltui kai kurie klausimai paliekami spręsti pačiai tautai referendumais, ne veltui jie apmąstyti jau Konstitucijos priėmimo metu. Nes Konstitucija numato situacijas, kurios gali iškilti bėgant dešimtmečiams ir netgi – šimtmečiams. Ji nėra skirta reguliuoti jogurto riebumą mažmeninėje prekyboje.
Kitas pavojus, kuris iš karto kyla kalbant apie „draugiškas Lietuvai valstybes“ yra akivaizdus, apie kurį aš dar negirdėjau užsimenant, ir tai suprantama – nenorima garsiai pasakyti, kad tai yra Lietuvoje gimę (kas nuolatos akcentuojama) Lietuvos lenkai. Pvz., jie yra tikrai labai gerai organizuoti. EP rinkimams lenkai surinko 27 tūkst. ar panašiai popierinių parašų. Vilniaus r. savivaldybėje ant durų kabo lenkiškos lentelės. Jie nuolatos testuoja lietuvių pakantumą su gatvių pavadinimais dviem kalbomis ir pan.
Todėl, vos tik tas įstatymas bus priimtas, tikrai prasidės lenkų politinis veikimas – Lenkijos pilietybės priėmimas. O paskui Lenkija gins savo piliečių teises Lietuvoje. Vilniaus krašto autonomija ir t. t. Turėkime omenyje, kad Druskininkuose šiomis dienomis jau pastatytas suoliukas J. Pilsudskiui.
Gražus buvo Trojos arklys ir niekas neklausė Kasandros.
Ir, beje, Ispanijos parlamentas savo sprendimu – ne tautos, nusprendė suteikti pilietybę 500 tūkst. nelegalių imigrantų. Pirmiausiai įsileido, o po to beliko įteisinti. Tas pats gresia ir Lietuvai. Ir tie, kurie už tai atsakingi, lygiai taip pat mus „gydys“, kad viskas bus daroma grynai humanizmo pagrindais. Tiesa, tam reikės laiko, bet girdint, kaip V. Čmilytė siūlo baltarusiams paprašyti mokyklų rusų kalba ir kaip M. Navickienė sako, kad mes turime priimti migrantus, o ne mokėti baudas (ir už ką?), manau, kad vektorius akivaizdus. Ir apie šią grėsmę nekalba praktiškai niekas, išskyrus Nacionalinį susivienijimą.
* * *
Laida apie referendumą su V. Sinica iš Nacionalinio susivienijimo.
Politinė reklama – balsuokite už NS Europos parlamento rinkimuose.
Lietuviai sutrikę: klausimas referendumo biuletenyje pribloškė
– madeinvilnius.lt/naujienos/lietuvos-naujienos/lietuviai-sutrike-klausimas-referendumo-biuletenyje-pribloske/
TV žiniose skambėjo draugiškose šalyse gyvenančių lietuvių – jų piliečių piktinimasis, kritika, nuoskauda. Kai visai jauni trokšta pilietybių krepšelio, dar gali suvokti. Tačiau kai ir pusamžiai nesuvokia, ką tai reikštų Kremliaus pašonėje esančios valstybės saugumui… … …
Neprošal būtų, jei vertėjai, teisėsaugos ir kiti specialistai iš savo profesinės patirties papasakotų, kiek mūsų nepatyrusių, jaunų verslininkų per 20 nepriklausomybės pradžios metų nukentėjo nuo būtent draugiškose šalyse rastų „verslo partnerių”! Iš kur jie galėjo tada žinoti, jog šie „partneriai” iš tiesų buvo ZADANIJŲ vykdytojai, jog jie ir iš ten darė buv. sov. „respublikai” tą patį, ką ir čia jų gaujos darė – naikino mūsų jauną verslą, palikdavo plikus, basus ir dar milžiniškas sumas skolingus. Tokių „pabėgėlių” iš RU ir BY ir šiandien draugiškose šalyse pilna, ir jie išsijuosę darbuojasi įvairiose srityse, naudojasi nepriekaištingomis pasų ir kt. dokumentų klastotėmis…
Jei mūsų vyriausybė, mūsų (prekybos rūmų ar kt.) advokatai būtų ėmėsi aršiai ginti nukentėjusių, gal tos istorijos būtų plačiau paplitusios, būtų aiškesnis vaizdas, kodėl Lietuvai saugiau nežaisti pilietybėmis.
Gal šiandien net ir tie tautiečiai, kas užsienyje įsitvirtinę (net ir patys pasirinkusieji naudingesnę pilietybę, dabar tvirtai jos įsikibusieji, ir nė už ką jos neatsisakysiantys dėl Lietuvos pilietybės), aiškiau tai suvoktų: kol RU tokia, kokia yra, negalime žaisti. Kol po 1990jų Lietuvą palikusieji pasiduoda gudriai propagandai, kol mąsto taip, kaip mąsto (arba tiesiog vien apie SAVO NAUDĄ mąsto – net ir Lietuvos saugumo kaina, net ir pasirengę sutrypti Lietuvos konstituciją) – negalime taip rizikuoti savo valstybe. Mes ne tam niekur neišvykome, ne tam čia likome, kad išduotume savo valstybę, kad savo veiksmais jai pavojų keltume.