Ukrainos karinė žvalgyba sugalvojo terminą „denaftafikacija“ (t. y. naftos išvežimas iš Rusijos) kaip priešpriešą Kremliaus deklaruojamam denacifikacijos Ukrainoje tikslui. Kijevo kampanija, nukreipta prieš Rusijos energetinius aktyvus, pasirodo esanti sėkmingesnė nei Maskvos požiūris. Nors Rusijos pusė ir toliau puola Ukrainos civilinę infrastruktūrą, Ukrainos pajėgos vis dažniau rengia smūgius prieš karinius objektus Rusijoje.
Kovo mėnesį Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) išdavė arešto orderius Rusijos kariuomenės vadams generolui leitenantui Sergejui Kobilašui ir admirolui Viktorui Sokolovui už įsakymus vykdyti atakas prieš civilius taikinius.
Padidėjusius Ukrainos gebėjimus sutrikdyti Rusijos energetikos ir karinę infrastruktūrą pabrėžė visa eilė pastarojo meto laimėjimų, net jei atrodo, kad kai kurios fronto dalys yra arti žlugimo ribos. Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir taip sunkiai sekasi malšinti visuomenės nesutarimus, o Ukrainos „bepiločių lėktuvų puolimas“, atrodo, dar labiau sutrikdys Kremliaus vadovo padėtį šalies viduje.
Denaftafikavimas yra dalis įvairiapusės Ukrainos kampanijos, kuria siekiama, kad Rusija vis dažniau kariautų namuose. Šios atakos pirmiausia grindžiamos Ukrainoje pagamintais ginklais, nors Jungtinė Karalystė padeda Kijevui įsigyti, pagaminti ir pristatyti 1 000 vienkartinių atakos dronų.
Ukrainietiškus dronus gamina techniškai išprusę ukrainiečiai, o jų kūrimą ir įsigijimą remia didelis savanorių judėjimas. Šie bepiločiai orlaiviai tapo vis sudėtingesni, navigacijai naudoja dirbtinį intelektą ir padeda išvengti trukdžių, o ne bendrauja su orbitiniais palydovais.
Naujų ukrainietiškų dronų ir mažų bepiločių lėktuvų veikimo nuotolis dabar siekia nuo 750 iki 1 000 kilometrų (470–620 mylių), jie gabena daug didesnius krovinius ir yra tikslesni.
Nauji pajėgumai leido Ukrainos pajėgoms pulti Rusijoje esančias karines bazes ir smogti Rusijos karinėms oro pajėgoms ant žemės. Pavyzdžiui, balandžio mėn. per raketų smūgį į Džankojaus aerodromą okupuotame Kryme buvo sunaikinta viena žemė-oras sistema S-400, dvi tolimojo nuotolio raketų sistemos S-300 ir didelis kiekis šaudmenų. Be to, Ukrainos bepiločiai lėktuvai nuskrido apie 400 km iki Mordovijos Respublikos Rusijoje ir sunaikino 29B6 „Container“ radiolokacinę sistemą.
Jūroje Ukraina sunaikino beveik trečdalį Rusijos Juodosios jūros laivyno. Daugumai likusių laivų persikėlus iš Krymo į Novorosijską, Ukraina pradėjo pulti karinius laivus Kaliningrado srityje. Rusijoje ir okupuotose teritorijose nuolat puolami tiltai ir geležinkeliai, įskaitant Čertovo tiltą Buriatijoje, už tūkstančių kilometrų nuo Ukrainos.
Be to, Ukrainos specialiosios pajėgos prie Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos (HUR) ir Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) vykdo žmogžudystes, sprogdinimus ir platina antikremlišką propagandą Rusijoje ir okupuotame Kryme.
Pavyzdžiui, Rusijos povandeninio laivo vadas Stanislavas Ržickis buvo nužudytas Rusijoje po to, kai HUR pagal bėgimo programėlę susekė maršrutą, kuriuo jis bėgiojo. Ukraina taip pat remia Rusijos partizanus, vykdančius plataus masto karinių objektų padeginėjimo kampaniją Rusijos teritorijoje.
2014 m. Rusija prie Krymo krantų užgrobė tris naftos ir dujų platformas (vadinamąjį „Boiko bokštą“) ir pavogė didelį kiekį naftos ir dujų, kurių vertė siekia dešimtis milijonų dolerių. Po visiškos invazijos 2022 m. platformos pradėtos naudoti kaip priešakinės dislokacijos bazės, sraigtasparnių nusileidimo aikštelės ir tolimojo nuotolio raketų šaudymo aikštelės. 2023 m. rudenį HUR specialiosios pajėgos paskelbė, kad po gerai suplanuotos operacijos vėl užėmė įrenginius.
Kijevo sprendimas pradėti taikytis į Rusijos energetikos objektus buvo atsakas į Rusijos raketų ir dronų smūgius prieš Ukrainos civilinę infrastruktūrą. 2023 m. lapkričio mėn. paklaustas, kaip Ukraina atsakys, jei Rusija ir toliau vykdys tokius veiksmus, Ukrainos energetikos ministras Hermanas Haluščenka atsakė: „Tokiu pat būdu – puldama jų energetikos infrastruktūrą“. Vėliau SBU atstovas sakė, kad Ukraina įgyvendina „išsamią strategiją“, kuria siekiama sumažinti Rusijos ekonominį potencialą atakuojant jos naftos infrastruktūrą.
Ukraina siekia septynių tikslų puldama Rusijos energetikos įrenginius:
• Sumažinti Rusijos vyriausybės pajamas iš energijos eksporto;
• Priversti Rusiją perkelti ir taip nepakankamas oro gynybos priemones naftos perdirbimo gamykloms ir kitiems energetikos objektams apsaugoti;
• Vėluoti eksportuoti naftą į Indiją ir Kiniją – dvi didžiausias Rusijos naftos pirkėjas nuo pat invazijos pradžios;
• Sukurti Rusijos kariuomenei trūkumą, kuris pakenktų Kremliaus gebėjimui pradėti puolimą vėliau šiais metais;
• Pasinaudoti Maskvos nesugebėjimu suremontuoti ir prižiūrėti pažeistą infrastruktūrą;
• Vis labiau priartinti karą prie Rusijos, sukuriant degalų trūkumą šalies viduje ir parodant, kad Ukraina gali prasiskverbti pro Rusijos priešlėktuvinę gynybą;
• Paskatinti JAV Kongresą patvirtinti 60 mlrd. dolerių pagalbos paketą, kurio priėmimas atidėtas nuo 2023 m. pabaigos.
Šiuo metu Europinėje Rusijos dalyje neveikia nė viena Rusijos naftos perdirbimo gamykla. Kai kurių Vakarų šalių skaičiavimais, Ukraina sugadino arba sunaikino 14 proc. Rusijos naftos perdirbimo gamyklų. Dėl Ukrainos išpuolių Rusijos kasdienė gavyba sumažėjo iki 600 000-900 000 barelių naftos. Apskaičiuota 858 000 tonų naftos per savaitę gavyba Rusijoje yra mažiausia nuo 2023 m. gruodžio mėn. Pabrėždama Ukrainos laimėjimus, kovo 1 d. Maskva šešiems mėnesiams uždraudė benzino eksportą. Dėl to Rusija pradėjo importuoti benziną iš Baltarusijos – kovo mėn. buvo importuota 3 000 tonų benzino, palyginti su sausio mėn. neimportuotomis ir 590 tonų vasario mėn.
Nuo 2024 m. pradžios Ukraina atakavo įvairius Rusijos energetikos įrenginius.
• Sausio mėnesį Ukraina užpuolė naftos perdirbimo gamyklą Tuapsėje. Ypač pažymėtina, kad Ukrainos pajėgos surengė tris bepiločių lėktuvų atakas prieš naftos terminalus Ust-Lugos uoste netoli Sankt Peterburgo (sausio 21 d.). Puolimas buvo sėkmingas, nes Ust-Lugos uostą saugojusios priešlėktuvinės gynybos sistemos buvo perkeltos į vienus iš privačių V. Putino rūmų.
• Vasario mėnesį Ukraina atakavo naftos perdirbimo gamyklą Volgograde, naftos saugyklą Kurske, Ilskio ir Afipskio naftos perdirbimo gamyklas Krasnodaro krašte ir naftos saugyklą Oriolo regione.
• Kovo mėn. vėl buvo užpulta Kursko naftos saugykla, taip pat naftos perdirbimo gamyklos Kalugoje, Samaroje, Riazanėje, Tatarstane ir kitur. Kryme veikiančios Ukrainos specialiosios pajėgos ir partizanai taip pat susprogdino naftotiekį Feodosijoje.
• Balandžio mėnesį Ukrainos specialiosios pajėgos susprogdino naftotiekį ir dujotiekį Azove, Rostovo srityje.
Ukraina, neturinti karinio laivyno ir turinti mažesnę kariuomenę nei Rusija, sėkmingai pradėjo karą Rusijoje, vykdydama dronų atakas prieš energetikos ir karinius objektus. Kadangi Vakarų šalių vyriausybės uždraudė Rusijoje naudoti savo karinę įrangą, dauguma atakų rėmėsi Ukrainoje sukurta ir pagaminta karine įranga. Išimtis buvo išpuoliai Kryme, kurių metu naudota Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Ukrainos karinė įranga.
Apskritai Kijevo vykdoma Rusijos denaftafikacija buvo sėkmingesnė už Rusijos deklaruojamą Ukrainos denacifikacijos tikslą – ir kiekvienas sėkmingas smūgis didina spaudimą V. Putinui bei kursto Rusijos nepasitenkinimą Kremliaus vadovo karu.
Rusijos denaftifikacija vyksta greičiau už Ukrainos „denacifikaciją?“ Pastaraisiais mėnesiais padažnėjo Ukrainos smūgiai kariniams taikiniams Rusijos teritorijoje. Balandžio 23 ir 24 d. naktį Ukrainos bepiločiai lėktuvai atakavo ir padegė naftos perdirbimo gamyklas Smolenske, Voroneže ir Lipecke.
Pirmąją balandžio pusę Ukraina atakavo energetikos objektus aštuoniuose Rusijos regionuose, įskaitant naftos perdirbimo gamyklas ir elektros pastotes. Anksčiau buvo užpulta dronų gamykla „Shahed 136/131“ netoli Jelabugos, Tatarstane – už daugiau kaip 1 000 km nuo Ukrainos rytinės sienos.
Visai neseniai per ataką Sevastopolyje buvo apgadintas 112 metų senumo Rusijos povandeninių laivų aprūpinimo laivas „Kommuna“. Atsižvelgiant į naują Vakarų pagalbos injekciją, panašu, kad Ukrainos denaftafikacijos kampanija prieš Rusiją gali dar labiau destabilizuoti Rusijos vidaus frontą.
Ukraina savarankiškai pašalino tris grėsmes ir dabar eksportuoja daugiau grūdų nei prieš invaziją.
Karo pradžioje Rusija blokavo ir grasino Ukrainos laivybai iš Odesos, kontroliuodama Gyvatės salą, „Boiko bokštus“ ir Sevastopolyje įkurdindama didelį karinio jūrų laivyno kontingentą. 2023 m. liepą Rusija pareikalavo, kad Vakarai atšauktų sankcijas mainais į Juodosios jūros grūdų iniciatyvos atnaujinimą. Kijevas ir Vakarai atsisakė, ir susitarimas nebuvo atnaujintas.
Nuo to laiko Ukraina savarankiškai pašalino tris grėsmes ir dabar eksportuoja daugiau grūdų nei prieš invaziją.
Vakarų požiūrį į Ukrainos išpuolius Rusijos viduje galima suskirstyti į „vanagus“ ir „balandžius“. „Vanagai“, kuriems priklauso Jungtinė Karalystė, keturios Skandinavijos ir trys Baltijos šalys, Lenkija ir Čekija, yra viešai pareiškę, kad jų tikslas yra visiškas Rusijos karinis pralaimėjimas, todėl jie remia Ukrainos smūgius energetikos ir kariniams objektams Rusijoje.
„Balandžiams“ vadovauja Jungtinės Valstijos ir Vokietija, kurios dar aiškiai neapibrėžė (iki paskutinio balsavimo Kongrese ir Joe Bideno parašo, red. past.) savo tikslo remti Ukrainą, nors neseniai JAV Kongreso patvirtintas ilgai atidėliotas pagalbos paketas teikia vilties žiburėlį. Prancūzija tapo lydere, remiančia agresyvesnę Ukrainos taktiką.
Per 2023 m. liepą Vilniuje vykusį Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) aukščiausiojo lygio susitikimą Paryžius pirmą kartą pasisakė už Ukrainos narystę NATO. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas netgi iškėlė galimybę siųsti karius į Ukrainą ir neprieštaravo tolimojo nuotolio raketų SCALP ir „Aster 30“ naudojimui prieš Rusijos taikinius Kryme.
Prancūzija pabrėžia, kad pagal JT chartiją Ukraina turi teisę rengti atakas Rusijos teritorijoje. Sausio pradžioje Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai tvirtino: „Yra valstybė agresorė – Rusija, kuri vykdo teroro strategiją, sąmoningai smogdama svarbiai civilinei infrastruktūrai, pažeisdama tarptautinę humanitarinę teisę, ir užpulta valstybė – Ukraina, kuri veikia savigynos tikslais pagal Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnį.“
Vėliau Prancūzijos užsienio reikalų ministras Stephane’as Sejourne’as patvirtino, kad Ukraina turi pilną teisę veikti savigynos tikslais. Priešingai, Vašingtonas paragino Kijevą nutraukti išpuolius prieš Rusijos energetikos įrenginius.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis į tai atsakė nurodydamas, kad išpuoliai vykdomi šalyje pagamintais ginklais, ir tvirtino, kad nesutiks su Vakarų apribojimais. Ministro Pirmininko pavaduotoja Olha Stefanišyna apibūdino Rusijos energetiką kaip „teisėtą taikinį“ kariniu požiūriu. Balandžio mėnesį JAV valstybės sekretorius Antonijus Blinkenas vis dėlto pripažino, kad Ukraina pati sprendžia savo taktiką ir kad Kijevas pats sprendžia, „ar imtis veiksmų, kurie peržengia jo sienas“. Pranešama, kad į naujai patvirtintą JAV pagalbos paketą įtrauktos tolimojo nuotolio ATACM, kurios leistų Ukrainai smogti kariniams taikiniams Kryme.
Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir JAV tolimojo nuotolio raketos nėra pajėgios sugadinti Kerčės tiltą taip, kad jis būtų išvestas iš rikiuotės; šią užduotį sėkmingai gali atlikti tik vokiškos „Taurus“ raketos. Vokietija taip pat balansuoja tarp Ukrainos teisės į savigyną ir neleidimo naudoti Vokietijos ginklų Rusijoje.
Užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock yra sakiusi, kad Ukrainos teisė į savigyną apibrėžiama „tarptautinės teisės ribose“. Tačiau Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir toliau laikosi sprendimo nesiųsti Ukrainai ilgojo nuotolio raketų „Taurus“, baimindamasis, kad “netinkamas jų panaudojimas… kelia grėsmę smogti Maskvai“.
Vokietija ir Jungtinės Valstijos taip pat nevienareikšmiškai vertino Ukrainos išpuolius Rusijos okupuotame Kryme. Vis dėlto abiejų šalių vyriausybės pasmerkė neteisėtą Maskvos įvykdytą Krymo aneksiją ir laiko pusiasalį Ukrainos dalimi.
Todėl ataka prieš taikinius Kryme nebūtų laikoma smūgiais Rusijos teritorijoje. Panašu, kad pasikeitusi JAV pozicija dėl ATACM raketų darys spaudimą Šolcui, kad šis atblokuotų „Taurus“ raketų siuntimą į Ukrainą, kurios bus labai svarbios puolant Kerčės tiltą ir išlaisvinant okupuotą pusiasalį.
Atsargumas dėl Rusijos atsako ir galimo pasaulinio poveikio lėmė klaidingą kai kurių Vakarų šalių politinį požiūrį – nesavalaikiai teikti nepakankamą karinę pagalbą Ukrainai. Šis požiūris turi keturias pagrindines šaknis. Pirma, didesnės naftos kainos dėl jos trūkumo pasaulyje gali tapti pagrindine artėjančių rinkimų Jungtinėse Valstijose ir kitur tema. Antra, kai kurių Vakarų valstybių ryžtą susilpnino branduolinės eskalacijos baimė, kai Rusija atsakytų taktiniu branduoliniu smūgiu Ukrainai.
Panašiai 1990-1991 m. JAV prezidentas Džordžas Bušas baiminosi, kad Sovietų Sąjungos subyrėjimas sukels “branduolinę Jugoslaviją”, ir dėl to pasakė nelemtą kalbą „Viščiukas Kijevas“.
Trečia, kai kurie Vakarų lyderiai baiminasi, kad visiškas karinis Rusijos pralaimėjimas paskatins smurtinį jos susiskaldymą. Tačiau ukrainiečiai sveikina tokį lūžį, nes mano, kad jis būtinas Rusijos imperijai deimperizuoti, demilitarizuoti ir dekolonizuoti. Ketvirta, ukrainiečių smūgių Rusijoje neskatinimas kyla iš baimės eskaluoti ir išplėsti karo veiksmus už Ukrainos ribų. Vis dėlto Maskva jau eskalavo kovas intensyvindama karinį bendradarbiavimą su Iranu, Šiaurės Korėja ir Kinija.
Per pirmuosius dvejus karo metus Kinijos ir Rusijos prekyba smarkiai išaugo, Kinija tapo viena didžiausių Rusijos energijos importuotojų, tačiau susilaikė nuo karinės pagalbos teikimo. Tai keičiasi, nes dabar Pekinas, kaip pranešama, yra „pagrindinis tiekėjas“ Rusijos kariniam-pramoniniam kompleksui.
Tikėtina, kad Kijevas ir toliau vykdys įvairialypius išpuolius prieš karinius objektus ir energetikos infrastruktūrą Rusijoje. Nors Jungtinės Valstijos priešinasi tokioms atakoms, aprūpinimas tolimojo nuotolio ATACM leis Ukrainos pajėgoms smogti Krymui. Dėl to Vokietija gali būti spaudžiama atblokuoti “Taurus” raketas Ukrainai.
Be to, JAV pagalbos suteikimas suteikė naują postūmį gauti didesnę paramą iš kitų Kijevo Vakarų partnerių. Praėjus dviem dienoms po to, kai JAV Kongresas patvirtino pagalbą, Jungtinė Karalystė paskelbė apie didžiausią karinės paramos paketą. Šį postūmį bus labai svarbu išlaikyti, nes atrodo, kad Rusijos pajėgos ruošiasi artėjančiam puolimui.
