Po prezidento rinkimų nakties Lietuva pabudo tokia pati. Antrajame ture matysime abu svarbiausius valstybės postus užimančius asmenis, o tai reiškia, kad Lietuvos piliečiai išreiškia pasitikėjimą esama valdžia.
Taip pat aplanko deja vu jausmas, nes šį vaizdą mes jau matėme prieš 5 metus. Vis tik yra niuansų. Jei tuomet abu antro turo dalyviai – Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė – stojo į kovą lygiose pozicijose, tai dabar veikiančio prezidento persvara yra daugiau nei įtikinanti ir nežada jokios intrigos.
Lyginant su praėjusiais rinkimais, Nausėda padidino savo rinkėjų skaičių beveik 187 tūkstančiais. Tai nenuostabu, nes per savo kadenciją prezidentas „nieko neprisidirbo“. Nors jo oponentai bandė kurti pranešėjo ir miuziklo mėgėjo istorijas, tačiau jos eiliniam piliečiui nesudarė jokio įspūdžio. Jų akyse Nausėda puikiai reprezentuoja šalį, atstovauja žmonių interesus, išlaiko pusiausvyrą valdžios piramidėje.
Todėl antras rinkimų ratas bus paprasčiausias formalumas užtvirtinantis Nausėdos pergalę.
Šimonytė, viena vertus, galėtų kartu su Marku Tvenu pasakyti, kad gandai apie jos mirtį yra perdėti. Ne tik dėl to, kad ji pateko į antrą turą, bet ir palyginti su neblogai atrodančiu procentu. Tai žada jos vadovaujamai partijai pakenčiamą kadenciją būsimoje Seimo sudėtyje, nors ir opozicijoje.
Tačiau už šio procento slepiasi didelė rinkėjų netektis. Vėl pažvelgus į praėjusius prezidentinius rinkimus, pamatytume, kad dabartinė premjerė prarado net beveik 164 tūkstančius simpatikų. Šie skaičiai dar yra palyginti sąlyginiai, nes liberalūs veikėjai skatino taip vadinamą „strateginį balsavimą“, kai buvo raginama balsuoti už Šimonytę, o ne už Žalimą, ir taip nepraleisti į antrąjį ratą Vėgėlės.
Būtent tokio mąstymo pristigo opozicinėms jėgoms. Vadinamojo protesto elektorato balsai sėkmingai išsiskaidė ir antrajame rate yra tik valdžios žmonės.
Advokatas Ignas Vėgėlė atrodytų galėtų nusivilti savo grįžimu į politiką. Įvairios prognozės piešė atkaklią kovą tarp jo ir premjerės. Dabar jo priešininkai trina rankas, sakydami, kad Šimonytė lengvai nugalėjo Vėgėlę. Vis tik tai supaprastintas tikrovės vaizdas.
Lietuvos piliečiai išreiškia pasitikėjimą esama valdžia.
Pirmiausia, už Vėgėlės nugaros nebuvo jokios partinės struktūros, įtakingų asmenų ar grupių. Priešingai, buvo daroma viskas iš valdančiųjų ir juos palaikančių pusės, kad būtų sumažintos Vėgėlės galimybės. Neišvengė klaidų ir pats kandidatas, pavyzdžiui, savo rinkiminėje retorikoje nemažai dėmesio skirdamas veikiančio prezidento kritikai. Nors tiesioginė jo konkurentė buvo būtent Šimonytė. Tuo būdu daliai rinkėjų galėjo susidaryti įspūdis, kad visų problemų šaltinis yra Nausėda, o ne premjerė ir jos partija.
Ši strategija buvo nukreipta į bandymą atplėšti elektoratą būtent nuo prezidento. Tai lėmė nuosaikesnę rinkiminę retoriką, tuo tarsi pretenduojant į centristinį rinkėją. Toks pasirinkimas paliko nuošalyje radikaliau nusiteikusius piliečius, kuriuos mobilizavo aštresne retorika pasižymėjęs Žemaitaitis. Jis mikliai sutelkė šį elektoratą ir potencialūs Vėgėlės rėmėjai, nudreifavę pas „nuskriaustąjį“ elito politiką, praktiškai uždarė advokatui kelią į finalinį turą.
Tačiau šis pralaimėjimas nelaikytinas nesėkme. Už Vėgėlės nugaros yra 176 tūkstančiai balsų, o tai labai gera perspektyva kalbant apie būsimus Seimo rinkimus. Tik grįžus į didžiąją politiką, be rimtų žmogiškųjų ir finansinių išteklių, sulaukus smarkaus pasipriešinimo viešojoje erdvėje, galima konstatuoti, kad pasiektas puikus rezultatas. Dalies visuomenininkų nominuotas „vilties prezidentu“ jis ir yra daug vilčių teikiantis politikas.
Viltis gali puosėlėti ir už Vėgėlės likęs Žemaitaitis. Jis atrodė savimi pasitikintis ir nebijantis iššūkių per debatus, atliepiantis į „paprasto žmogaus“ problemas, aštriai kritikuojantis valdančiųjų daromas nesąmones, todėl nenuostabu, kad juo patikėjo regionuose gyvenantys žmonės. Tad mažai abejonių, kad rudenį jo „Nemuno aušra“ Seime turės frakciją ir dalyvaus valdančios koalicijos darbe.
Beviltiškai atrodė Mazuronis, Žalimas ir Jeglinskas. Darbo partijos elektoratas gražiai keliauja paskui Žemaitaitį, o iš kažkur išniręs Jeglinskas gali tik pasvajoti apie galimybę prasibrauti kaip nors į Seimą. Savo ruožtu odiozinis Žalimas nekaip atrodė net liberalumo citadelėje Vilniuje.
Vaitkaus performansas apsiribos tik Visagino auditorija. Tik šioje teritorijoje jis gali kurti kokius nors planus miglotai ateičiai. Jo rezultatai rodo, kad kuriamos perdėtos baimės apie Vaitkaus įtaką ir galimus „Lietuvos išdavikus“. Akivaizdu, kad už Vaitkų balsavo lenkakalbiai ir rusakalbiai rinkėjai, kurie savo balsus per Seimo rinkimus grąžins LLRA – KŠS.
Vis tik didžiausia šių rinkimų sėkmė – padidėjęs piliečių aktyvumas balsuojant. Kaip į šią pilietiškumo paraišką sureaguos politikai?
laikmetis.lt
Noriu patikslinti Tomą – ačiū jm, įdomus straipsnis – dėl Vaitkaus elektorato. Pasižiūrėkit, kiek Lietuvos kaimuose už jį balsavo – nustebsite..Mane stebbima ne Vaitkaus rezultatas, o VSD.. Kodėl jie nesidomi Goriene ir jos kompanija, kodėl jiems leidžiama pilti purvą… Laisvė tai laisvė, bet ribos turi būti…
„O dramblio taip ir nepastebėjo…” Lyg ir logiškai samprotaujate, Tomai, bet remdamasis tik aritmetika: „už tuos balsavo tiek, už anuos va tiek…”. Primena skaičiavimą skaitkliukais (geriausiu atveju – aritmometru). O kur dingo net 40 proc. potencialių rinkėjų, nes dalyvavo tik nepilni 60 proc.? Kodėl jie taip ir nepajėgė nueiti tuos kelis metrus iki balsavimo apylinkių? Juk ne karantinas, ne speigas, o ir Baltija dar šaltoka… Ar tie 40 proc. nedalyvavusių dar gali būti laikomi piliečiais, jei net kartą per penkerius metus nesugebėjo dalyvauti Prezidento rinkimuose? Ar jiems visai „dzin”, ką išrinks?