Viešojoje erdvėje dažnai diskutuojama apie visuomenės pilietinę poziciją arba… jos neturėjimą. Svarstoma, kaip visuomenė vertina Prezidento, Seimo ir Vyriausybės veiklą. Dažnai skelbiami duomenys apie populiariausius politikus, analizuojami jų populiarumo pokyčiai, tokių tyrimų išvadas skelbia visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centrai: „Vilmorus“, „Baltijos tyrimai“, „Spinter tyrimai“ ir kt.
Tačiau visuomenė daugelio tyrimų išvadas vertina gana kritiškai ir jomis ne be pagrindo nepasitiki. Menką pateikiamų išvadų vertę dažniausiai lemia mažas arba tendencingai atrinktas apklausose dalyvavusių skaičius, tyrimo užsakovų išankstinės nuostatos, valdžios struktūrų diktatas ir labai apribotos galimybės pasisakyti manantiems kitaip, nei šioms struktūroms norėtųsi.
Visuomenės nuotaikas taip pat atspindi nevyriausybinių organizacijų ir į valdžios struktūras nepatekusių politinių susivienijimų veikla. Tačiau jeigu jų veikla neatitinka valdžios skelbiamų nuostatų, šių organizacijų argumentai į viešąją erdvę arba visai nepatenka arba iškart apveliami neigiamas emocijas skatinančiais komentarais. Nuolat kartojami negatyvūs vertinimai įsitvirtina piliečių sąmonėje ir labai trukdo objektyviai vertinti politikų veiksmus bei jų argumentus. Savitą poziciją norintį išreikšti asmenį diskusijų vedėjai dažniausiai pristato kaip nepatikimą, nepopuliarų arba tiesiog neturintį ką pasakyti. Nusiplėšti tokią iš anksto užklijuotą etiketę valdžios oponentui būna labai nelengva.
Nors gerai žinoma, kad politinėse partijose (kartu sudėjus) dalyvauja tik labai maža visuomenės dalis, o ir visuomenės pasitikėjimas vadinamosiomis „pagrindinėmis“ (tiek valdančiomis, tiek opozicinėmis) partijomis yra labai menkas, tačiau Lietuvos viešojoje erdvėje nuolat kartojami tik jų pavadinimai: „socialdemokratai“, „konservatoriai“, „liberalai“, „valstiečiai žalieji“, „darbo“, „laisvės“ ir pan. Politikai, po rinkimų atsidūrę opozicijoje, dažnai ima lipdyti naujas partijas, parinkdami jiems tokius pavadinimus, kurie labiau primena rinkiminius šūkius, kaip antai, Demokratų partija „Vardan Lietuvos“ arba R. Žemaitaičio „Nemuno aušra“. Tikroji tokių darinių ideologija išryškėja tik po kurio laiko arba paaiškėja, kad jokios ideologijos tokios partijos neturi. Tai sambūriai, besitelkiantys apie lyderį, kurių pagrindinis siekis išreiškiamas dviem žodžiais: „Norime valdžios“.
Tačiau yra dar vienas „socialinių tyrimų“ metodas, kuris leidžia tiksliausiai išryškinti visuomenės nuostatas ir įvertinti jos pilietiškumą. Tai – rinkimai. Jei sociologinių tyrimų agentūros, būna priverstos pripažinti, kad pateikė klaidingą išvadą, jos gali teisintis, kad nepavyko apklausti būtino respondentų skaičiaus arba kad dalis apklausos dalyvių tiesiog bijojo išdėstyti, kokiomis pažiūromis vadovaujasi, tai vertinant rinkimų rezultatus už tokių pasiteisinimų nepasislėpsi. Žinoma, čia kalbu ne apie sovietinius „rinkimus“ – vienas kandidatas į vieną vietą. Ką tik į vykusių Prezidento rinkimų pirmajame rate visuomenė savo nuostatas išsamiai atskleidė. Svarbiausia išvada: rinkimuose dalyvavusių piliečių skaičius nesiekia net 60 proc. Iš kiekvienos dešimties rinkėjų tik šeši sugebėjo užsukti į rinkimų apylinkes, o keturi nepakilo nuo sofos, nes jiems dalyvavimas rinkimuose buvo visai nesvarbus. Juk dabar ne pandemija, ir diena pasivaikščiojimui buvo tinkama, o ir Baltija dar neįšilusi.
Taigi, objektyvių trukdžių balsuoti nebuvo. Reikėjo tik pareigos suvokimo. Jeigu žmogelis nepajėgia dalyvauti tik kartą per penkerius metus rengiamuose valstybės vadovo rinkimuose, tai rodo, kad jam visai nesvarbi ir valstybės raida. Greičiausiai jis net nesusimąstė, ką reiškia valstybės ir jos vadovo sąvokos, o savo paties vaidmenį valstybėje laiko nuliniu. Todėl tie komentatoriai, kurie džiūgauja, kad rinkėjų aktyvumas buvo didžiausias per daugelį pastarųjų metų, šiuos rodiklius vertina labai paviršutiniškai. Iš tikrųjų 40 procentų nedalyvavusių liudija apie labai grėsmingą tendenciją. Labai abejotina, ar padėtų net privalomasis balsavimas, apie kurį jau ne kartą viešojoje erdvėje buvo užsiminta.
Pasaulis darosi vis labiau užterštas ir nesaugus, naujo pasaulinio karo grėsmė pakibo virš mūsų galvų, žiauriausias karas (žiauresnis už bet kurį, vykusį iki šiol) vyksta vos už poros tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Užuot siekę kuo greičiau jį sustabdyti, pasaulio galingųjų valstybių vadovai vis dar pliurpia apie tai, kad jų pagalba nuo pasaulio žemėlapio trinamai Ukrainai gal kada nors ir sustiprės, o gal pavyks su ukrainiečių tautos žudikais susitarti, koks grobis juos patenkintų.
Tuo tarpu viešojoje erdvėje vis dar plyšauja tokie, kaip paauglė Greta iš Švedijos, kad reikia mažinti klimato kaitą, nors nėra labiau aplinką teršiančio veiksnio už visai netoliese vykstantį karą. O dar kiti užsiima tokia veikla, kuri tarp sveikos psichikos individų yra išvis nesuvokiama: jie aiškinasi, kiek yra lyčių, tyčiojasi iš meilės, santuokos ir šeimos. Visuomenės dorovė ir aktyvi piliečių pozicija, ją ginant, yra didžiausias saugumo garantas. Bet štai Lietuvoje net 40 proc. rinkėjų laikosi požiūrio, kad nuo mūsų valstybės ir renkamų jos vadovų pozicijos niekas nepriklauso.
Kita šios visuotinės piliečių sociologinės apklausos duomenų bazė atsiskleidžia, vertinant visų aštuonių kandidatų gautą rinkėjų balsų skaičių. Jokiu būdu negalima sutikti su išvada, kad geriausius rezultatus pasiekė Prezidentas Gitanas Nausėda. Priešingai, po penkerių valdymo metų jo gauti tik nepilni 45 proc. balsų yra labai skaudus smūgis, liudijantis apie tai, kad antrojoje kadencijoje būtina imtis labai svarbių, seniai pribrendusių permainų. Tarp kitų septynių kandidatų nebuvo nė vieno, kuris galėjo taip akivaizdžiai parodyti, ką per penkerius metus pasiekė.
Galima labai teigiamai vertinti ramią, gerai apgalvotą Prezidento poziciją užsienio politikoje, tikrai puikų gebėjimą išsakyti principingą Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių požiūrį į ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui pavojingus imperialistinės Rusijos dabartinių vadukų siekius užvaldyti visą žemės rutulį. Šiai Lietuvos Prezidento pozicijai gana vieningai pritarė demokratinių pasaulio valstybių vadovai. Niekas kitas, išskyrus Baltijos valstybes, o iš dalies dar ir Suomija, neturėjo tiesioginio susidūrimo su Rusijos imperija. Tik mes, iškentę okupacijos 50-metį, ir iš jos išsivadavę, galime objektyviai įvertinti, ką šios imperijos režimas iš tikrųjų reiškia, kaip jis gali paveikti užgrobtų teritorijų gyventojų buitį, jų kultūrą ir elgseną. Tokios pozicijos išsakymas ir gynimas yra didžiausias Prezidento G. Nausėdos nuopelnas.
Tačiau tai – beveik viskas, už ką Prezidentą galima vertinti. Vidaus politikoje jis dešimtbalėje vertinimo sistemoje aukštesnio pažymio už „5“ (silpnai), deja, negali gauti. Net iki „patenkinamai“ („6“), kaip sakoma, netempia. Bet čia – ne tik dabartinio valstybės vadovo kaltė. Įstatyminė bazė, apibrėžianti Prezidento galias ir pareigas, nėra pakankamai išgryninta. Todėl tie, kuriems valstybės raida nėra svarbiausias vidaus politikos kriterijus, surasdavo landų, kaip trikdyti Prezidento institucijos veiklą. Tokių, atsiprašant, veikėjų buvo ir Seime, ir Vyriausybėje. Buvo nusirista net iki tokio lygio, kai imama pliaukšti, kas turi atstovauti Lietuvą Europos Sąjungos arba kitose tarptautinėse kampanijose.
Kita aplinkybė, pastoviai ir betarpiškai trukdžiusi kurti efektyvią vidaus politiką, buvo susijusi su praeitų Seimo rinkimų rezultatais. Tokio prasto, tiesiai kalbant, Seimo Lietuva neturėjo nuo pat 1992-ųjų, kai į valdžią masiškai sugrįžo sovietinio režimo kolaborantai ir jų įpėdiniai.
Tie keturiasdešimt procentų rinkėjų, kurie nepatingėjo dalyvauti dabartinio Seimo rinkimuose, nelabai žinojo, ką jie renka, kokios yra tikrosios Seimo narių pareigos ir kokią kompetenciją jie privalo turėti, kaip po rinkimų sudaroma Vyriausybė ir kiek, skiriant Vyriausybės narius, turi galios Prezidentas. Todėl dabar turime tokį išplėtotą korupcijos lygį, kai iš valstybės vagiama jau net ne tūkstančiais, o… dešimtimis milijonų, kai nesąžiningas elgesys apima ne tik ministerijas ir kitas centrines institucijas, bet ir savivaldybes, kai Prezidentas negali nutraukti net tokių akivaizdžių aferų, kaip „centrinio stadiono“ statyba.
Gana iškalbingi kai kurių kitų kandidatų rodikliai. Pats absurdiškiausias pirmojo rato rezultatas yra I. Šimonytės gautas balsų skaičius. Pilietiškoje, valstybės gerovės rodiklius objektyviai vertinančioje visuomenėje, už šią kandidatę būtų balsavę vos keli procentai, o ne beveik penktadalis rinkėjų. Dabartinis rezultatas rodo, kad nemaža dalis rinkėjų vis dar balsuoja „kaip visada“ už „Tėvynės sąjungą“, nors dabartinė grupuotė seniai išbarstė buvusio valstybinio mąstymo likučius.
Kadangi dabar laukia antrasis rinkimų ratas, jame rinkėjai turėtų suteikti kuo daugiau drąsos Prezidentui. Tik jausdamas piliečių pasitikėjimą jis gali (ir privalo) ryžtis esminiams pokyčiams. Ir dar liko itin svarbus klausimas: „Kaip balsavo (ir balsuos) akademinė bendruomenė?“ Turimi duomenys to neatskleidė.