Prof. Gediminas Navaitis. Laimingi vaikai – sėkminga Lietuva

Šiais metais Vaiko dieną šventėme trečiąjį gegužės penktadienį. Vaikų teisių gynimas yra patvirtintas tarptautiniuose dokumentuose. Bene svarbiausias iš jų yra Vaiko teisių konvencija. Lietuva prie jos prisijungė 1992 m. ir įsipareigojo įgyvendinti jos nuostatas, tarp kurių – ir įsipareigojimas kovoti su fiziniu vaikų baudimu. Šalių, kuriose įstatymais uždraustas fiziškai bausti vaikus, vardinimas užimtų kelis puslapius.

Regis, įstatymų, draudžiančių fiziškai bausti vaikus ir pasaulyje, ir Lietuvoje turėtų pakakti, bet Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas 2024 m. pareiškė susirūpinimą dėl vis dar dažno vaikų fizinio baudimo.

Rūpintis yra kuo, nes valstybinė statistika rodo, kad 2022 metais dėl smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių 10,3 proc. buvo nepilnamečiai. Teisiškai užfiksuotas smurtas – tarsi ledkalnio viršūnė. Po ja slepiasi į fizines bausmes žvelgiantys atlaidžiai ir meiliai vaikų mušimą vadinantys „beržine koše“, „auklėjimu dirželiu“, „įkrėtimu į kailį“ ar panašiai. Savitai mąstančiu (gal išvis nemąstančių) buvo visada ir visur. Gal juos paskatintų mąstyti faktai ir skaičiai.

Apklausoje, reprezentuojančioje Lietuvos gyventojų patirtį, užduotas klausimas: „Ar vaikystėje buvot fiziškai bausti? Dažnai, retkarčiais, labai retai (1-2 kartus), nebausti?

Ne vienam skaitytojui skaičiai ir procentai atrodo neįdomūs. Todėl tiesiog apibendrintai galima pasakyti: du iš penkių Lietuvos piliečių vaikystėje gana dažnai „ragavo beržinės košė“, trys iš penkių jos beveik ar net ir visai išvengė. Be to, lygių teisių visuomenėje berniukams kliuvo pastebimai labiau nei mergaitėms.

Nenuostabu, kad savą patyrimą žmogus linkęs laikyti visiems tinkama ir netgi pageidautina. Maniusių, kad saikingos fizinės bausmės vaiko nepagadins, o padės jį išauklėti, paminėtoje apklausoje buvo daugiau nei pusė. Visų pirma, jiems ir skiriamas šis tekstas.

Regis, visi tėvai nori, kad jų vaikai džiaugtųsi laiminga vaikyste ir užaugtų laimingais žmonėmis. Gražūs norai vertingi patys savaime. Vis dėlto pasikliauti vien likimu nėra protinga, geriau ugdyti psichologines savybes – optimizmą, geranoriškumą kitiems, smalsumą, atvirumą, kūrybiškumą ir kt., – kurios leis laimingai gyventi. Regis, dauguma tėvų sutiktų su tokiu požiūriu. Tačiau realybėje pernelyg dažnai labiau nei šių savybių ugdymu rūpinasi savo ramybe ir tyliu vaikų klusnumu. Todėl ir užaugina nuolat susirūpinusius, susiraukusius bei nelaimingus žmones.

Jei kam atrodo, kad priminimas apie laimingo žmogaus ugdymą tėra gražios kalbos – pereikim prie apskaičiavimų. Nesunku sugretinti minėtų apklaustųjų laimingumo lygį šiandieną ir jų vaikystės patirtį. Suprantama, „laimės lygio“ rodiklis priklauso ne tik nuo vaikystės patirties. Suprantama, kad niekada vaikystėje fiziškai nebaustas Petriukas, susirgęs sunkia liga, nebesidžiaugs gyvenimu. Bet jei aptarinėsim ne atskirus atvejus, o didesnes žmonių grupes, atsiskleis ryšys tarp ugdymo vaikystėje ir suaugusio laimės.

Tarp apklaustųjų, kurie pristatomame tyrime priskirti aukščiausio laimingumo grupei, atsakiusių, kad juos baudė retai, buvo 23,1 proc., o 44,4 proc. atsakė, kad fiziškai išvis nebuvo bausti. Žemiausio laimingumo lygio grupės apklaustųjų atsakymai pasiskirsto atitinkamai: 26,8 proc.; 28,1 proc. Skirtumai statistiškai reikšmingi.

Todėl išgirdus išdidžiai samprotaujant: „Mane negailėdami lupo, o aš doru žmogumi išaugau“ pagrįstai galima atsakyti: „Gal ir doru, bet mažiau laimingu nei tie, kurie nebuvo mušti“, o vis dar mėgstamą patarlę pakeisti ir sakyti: „Už vieną nemuštą – dešimt muštų duoda.“

Neverta ginčytis, ar fizinės bausmės yra ugdomasis poveikis. Verta pamėginti sužinoti, ką jos ugdo. Atsakymas žinomas – ugdo autoritarinę asmenybę.

vėl bandoma suprasti, kodėl milijonai rusų nuolankiai pritaria Putino svaičiojimams, kodėl nekenčia laisvų šalių ir žūsta Ukrainoje.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo bandoma suprasti, kodėl išsilavinusi, turinti žymių mokslininkų, filosofų, menininkų, vokiečių tauta pasidavė nacizmo ideologijai, pritarė ar abejingai stebėjo milijonų žmonių žudymą. Šiandieną tokie tyrimai vėl tapo itin aktualūs, nes vėl bandoma suprasti, kodėl milijonai rusų nuolankiai pritaria Putino svaičiojimams, kodėl nekenčia laisvų šalių ir žūsta Ukrainoje.

Psichologai, atsiliepdami į panašius klausimus, pasiūlė autoritarinės asmenybės sampratą. T. Adorno ir jo bendradarbiai apibūdindami tokią asmenybę nurodė, kad ji pasižymi nepakantumu kitoniškumui, silpnumo netoleravimu, pritarimu griežtoms bausmėms, nuolankumu autoritetams bei linkęs pasiduoti prietarams ir stereotipams.

Jų surinkti duomenys parodė, kad autoritarizmo ištakos griežtoje vaikų kontrolėje ir baudime, reikalavimuose besąlygiškai paklusti tėvų nuomonei, sekti jų vertybėmis. Autoritarišką asmenybę ugdo ir tėvų emocinis atsiribojimas nuo vaiko.

Taip auklėtas vaikas užaugęs į valdžios atstovą žvelgia tarsi į tėvą ir nesvarstydamas vykdo jo nurodymus. Autoritariški žmonės nedrįsta pripažinti savo neigiamų jausmų – pykčio, nusivylimo, liūdesio, agresyvumo.

Gyvenantys nuslopintų, nepripažintų net sau jausmų pasaulyje nesijaučia saugūs, todėl perdėtai rūpinasi savo galia, o ją sieja su statusu bei valdžia. Slopinamas priešiškumas aplinkiniams turi kokiu nors būdu būti „išliejamas“. Vaikystėje tėvai pasako ką laikyti „blogiečiu“, ko nekęsti, suaugus nuslopintas, neišreikštas priešiškumas nukreipiamas „tėvo – vado“ nurodyta linkme.

Lygybės autoritarinė asmenybė nesuvokia ir ja nesivadovauja. Vaikystėje ji buvo verčiama besąlygiškai paklusti, į ją žvelgta tarsi į blogai dresiruotą žvėrelį, jo nuomonė niekam nerūpėjo. Suaugusi ji taip pat elgiasi su kitais – arba verčia paklusti jai, arba nekritiškai priima stipresnio nurodymus. 21 a. tokie žmonės ir patys nebus laimingi ir kliudys kurti sėkmingą Lietuvą.

LRT.lt