Aš nesimaivydamas sakau, kad esu šventai įtikėjęs, jog geresnioji žmonijos dalis yra moterys, nors su dideliu liūdesiu stebiu kartais pasitaikančius išsidirbinėjimus, kai kokia nors pamišusi feministė įrodinėja, kad neva dėl lyčių balanso atstatymo vietoj Vyčio mūsų herbe turėtų būti vaizduojama Vytė, jojanti ant žirgo (tikriausiai kumelės veislės – mano pastaba), o Kristus neva turėtų būti pervadintas Kriste.
Ar sakote, kad, nežiūrint autoriaus sentimentalaus nusiteikimo, bent jau filosofijoje moterys vis tik neturėjo progos ar net negalėjo iš principo prilygti tokiems minties korifėjams kaip Immanuelis Kantas ar Sokratas, kas tarsi rodytų vyriškojo prado pirmavimą meilės išminčiai pasižadėjimo sferoje?
Kažin kažin…
Jau turėjau kartą progą atkreipti dėmesį į tai, kad nematau Sokrato, atsisakiusio palikti Atėnus vien dėl to, kad išvengtų mirties, pavyzdžio geresnio atkartojimo mūsų laikais kaip opozicionierės Lukašenkos režimui Maryjos Kalesnikos apsisprendimas suplėšyti savo pasą pasienyje, kad nebūtų išsiųsta iš šalies, taip švelniasielei fleitininkei pasirinkus ilgus žiauraus įkalinimo kankinystės metus savo Tėvynėje.
Neseniai prabėgomis esu užsiminęs ir apie tai, kad triukšmingo dėmesio susilaukęs Alinos Laučienės straipsnis man visų pirma į atmintį įsirėžė dėl straipsnio autorės sokratiškos manieros daiktus įvardyti tikraisiais jų vardais, drauge siekiant iki galo išgryninti sąvokas. Tai daro ypač stiprų įspūdį mūsų laikais, palaipsniui grimztančiais į nutylėjimo subkultūros ir ezopinės kalbėsenos sutemas, ar ne? Kita vertus, praeitą kartą neišdrįsau prisipažinti dėl pristojusios blogos nuojautos, kad A. Laučienės straipsnio intonacijos kažkokiu paslaptingu būdu susišaukia su antai pasakytos jau nuteisto mirti Sokrato kalbos intonacijomis bent jau sielos ritmikos panašumu ir stilistikos kongenialumu.
Kad ir kas ką sakytų, A. Laučienės nė iš tolo neforsuoja neapykantos net ir lietuvių tautos ar kalbos niekintojams, nors savo kartėlio dėl kartas nuo karto parsimušančio į paviršių prašalaičių nepadorumo nesugeba arba ir nebenori jau slėpti. Tačiau tokia karti neretai yra pati tiesa, kai didesnis nusaldinimas tik pridengtų ar iškreiptų tiesą. Todėl, kaip atrodo, autorė ne šiaip yra užsipuolama dėl nepriklausomos nuomonės demonstravimo, ką lietuvybės priešai dar sukandę dantis galėtų pernešti, kiek jau yra teisiškai persekiojama dėl tiesos sakymo (senovės graikai labai aiškiai skyrė nuomonės ir tiesos pozicijas). Kas be ko, toks persekiojimo dėl tiesos precedentas naikina teisinės visuomenės ir demokratinės tvarkos pamatus, kitaip nepasakysi.
Štai straipsnio teiginys, sukėlęs didžiausias keistai mąstančio teisėjo ir pseudoekspertų pasipiktinimo konvulsijas: „Nė vienas save gerbiantis kitatautis, turintis nors vieną lašelį nelietuviško kraujo, sau neleis eiti į Lietuvos valdymo organus, o tuo labiau į Seimą, kad galėtų žeminti lietuvių tautą ir tyčiotis iš jos kalbos bei raidyno, tyčiotis iš jos švietimo struktūros, ją visiškai sugriaunant“.
O kaip kitaip dar būtų galima įvardyti tą paprastą tiesą, kad svetimtaučiui, pajutus kunkuliuojantį iš neapykantos lietuvybei kraują, nederėtų veržtis į Lietuvos valdžios struktūras, gražiau tokiu atveju būtų susilaikyti, apsiriboti, pasukti askezės keliu jau vien dėl to, kad nebūtų priskaldyta dar daugiau malkų. Kita vertus, kaip atrodo bent man, dar baisiau yra tai, kad kartais patys lietuviai („grynakraujai“) lietuvybės niekinimą paverčia savo nešvariu, bet tvariu verslu, kur užsakovų niekados nepritrūksta.
Vis dar negaliu atsistebėti, kad, prasidėjus rinkimų batalijoms, niekas pretendentams nepasiūlė atsakyti į štai tokį ar panašų klausimą – kaip reikėtų vertinti liūdną A. Laučienės, ryžtingai stojusios ginti lietuvybės ir lietuvių kalbos valstybinio statuso išsaugojimo interesus, teisinio persekiojimo precedentą? Kaip kriminalinį nusikaltimą, kaip politinį nusižengimą ar kaip moralinio apsigimimo atvejį?
Šiandien, intensyvėjant rinkimų karuselės apsisukimams, vis dažniau girdisi pasisakymai, kad nebevaldomos migracijos srautų Lietuvoje šliuzus atidarę politikai yra tikri šliužai, pastūmėję Lietuvą į pražūtį. Tačiau dar laukiu, kad kažkas iš naujųjų pretendentų išdrįs pripažinti, kad tokie Lietuvą naikinantys veiksmai turėtų būti įvertinti teisiškai, galimai net keliant klausimą dėl dabartinės konfigūracijos TS-LKD partijos uždraudimo.
Nesakau, kad A. Laučienė yra tautos balso tiesioginis įasmeninimas, greičiau yra taip, kad lietuvybės dvasia pasirinko ją kaip savo mediumę…