Toks klausimas savaime kyla skaitant apie įnirtingą latvių pasipriešinimą užmojams rengti rinkimų į Europos parlamentą debatus ne tik valstybine, bet ir rusų kalba. Nėra abejonių, kad pats sumanymas yra siekio paversti Latviją „multikultūrine“ visuomene dalis. Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, netrūksta tokios visuomenės kūrėjų, tikrų „euroentuziastų“, pasiruošusių įgyvendinti kiekvieną Briuselio rekomendaciją, direktyvą ar net kaip „draugišką patarimą“ išsakomą užuominą kalbos ir kultūros politikos klausimais.
Pačios „multikultūrizmo“ idėjos esmę ir praktinį tikslą galima nusakyti tokia formule: latvių tauta turi būti pakeista Latvijos tauta. Ta formulė tinka bet kuriai ES šaliai, taigi ir Lietuvai – čia taip pat netrūksta vadinamosios Lietuvos tautos kūrėjų.
Tačiau didžioji bėda yra ta, kad daugelis piliečių nepastebi arba aiškiai nesuvokia principinio ir milžiniško, bet toli gražu ne akivaizdaus ir todėl nelengvai įžvelgiamo skirtumo tarp, pavyzdžiui, latvių ir Latvijos tautos, arba lietuvių ir Lietuvos tautos.
Todėl galbūt verta trumpai išdėstyti keliais punktais, kas iš tiesų slypi už šito iš pažiūros menkučio skirtumo. Iš tikrųjų tai yra neperžengiama praraja tarp absoliučiai skirtingų požiūrių į pačią tautą ir valstybę. Taigi pradėkime:
a) Kalbantis apie latvių arba lietuvių tautą turi omenyje brandžią etnokultūrinę ir kalbinę bendruomenę, kuri turi teisę ir, susiklosčius palankioms sąlygoms, įstengia jos gyvenamose žemėse sukurti savo nacionalinę valstybę ir būti jos politiniu suverenu bei šeimininku;
b) Kalbantis apie Latvijos arba Lietuvos tautą turi omenyje tam tikroje teritorijoje įsikūrusias etnokultūrines ir kalbines gyventojų grupes, kurios, remiantis „multikultūrizmo“ logika, visos iš principo turi būti laikomos tik gausumu besiskiriančiomis etninėmis mažumomis, iš kurių nei viena neturi teisės ir negali būti laikoma vyraujančia, arba tituline, tauta, o toje teritorijoje esantis politinis arba administracinis darinys turi būti pripažįstamas „visų“ nuosavybe;
c) Latvių ar lietuvių tautos teisė būti savo žemės valdytoja ir šeimininke, kaip ir teisė joje sukurti savo nepriklausomą valstybę, pirmiausia yra grindžiama istoriniu šimtmečių gyvenimo toje žemėje faktu, iš esmės savotiška senaties teise;
d) Latvijos ar Lietuvos tautos yra suvokiami kaip tam tikroje teritorijoje apsistojantys iš principo laikini ir nuolatos besikeičiantys pasaulio klajoklių sambūriai, kurie, vos įkėlę koją į teritoriją, turi būti laikomi tokiais pat visateisiais jos šeimininkais, kokiais, laikantis tautos ir nacionalinės valstybės principo, gali būti pripažįstami tik žemės senbuviai ir per tam tikrą laiką natūralizavęsi bei visavertiškai į titulinę tautą integravęsi svetimšaliai;
e) Nacionalinę valstybę sukūrusios tautos kalba paprastai pripažįstama valstybine kalba ir oficialia visų šalies piliečių viešojo bendravimo priemone;
f) Neigianti tautos kaip valstybės kūrėjos principą „multikultūrinės“ visuomenės ideologija neišvengiamai skatina atvirai arba slapčia neigti ir griauti valstybinį tautinių kalbų statusą bei siaurinti jos viešojo vartojimo sferą įvedant šalyje etnolingvistinių grupių kalbų „lygiateisiškumo ir įvairovės“ viešojoje erdvėje ir oficialios daugiakalbystės režimą, atveriantį kelią anksčiau ar vėliau oficialiomis tarpetninio bendravimo ir viešojo administravimo kalbomis paskelbti ir oficialiai įtvirtinti kurią nors iš didžiųjų kalbų, kokiomis Latvijoje ir Lietuvoje gali būti tik anglų (nominaliai) ir rusų (masiškai vartojama ir faktiškai vyraujanti) kalbos.
Šie skirtumai tarp etninės tautos ir pilietinės tautos, kaip absoliučiai skirtingo valstybės politinio pagrindo ir organizacijos principo, leidžia suprasti ir deramai įvertinti Latvijoje kilusių „aistrų“ ištakas ir jų reikšmę latvių tautos ir valstybės ateičiai. Visiškai akivaizdu, kaip lengvai ES kultivuojamas ir skleidžiamas „multikultūrizmas“ faktiškai tampa SSRS okupuotoje šalyje dešimtmečius vykdytos“ proletarinio internacionalizmo“, o iš tikrųjų šalies masinės kolonizacijos ir rusinimo politikos „europeizuotu“ pakaitalu.
Taip pat lengva pastebėti, kad toks „multikultūralizmas“ puikiai tinka kaip ideologinė širma ginant ankstesniųjų sovietinių ir dabartinių iš Rusijos plūstančių kolonistų interesus toliau gyventi juos priglaudusioje šalyje kaip savo namuose, jaustis jos tikraisiais šeimininkais ir išsaugoti dar okupacijos laikais gautą privilegiją nesimokyti ir nekalbėti latviškai.
Atpažinti latvių tautos ir valstybės interesus išdavinėjantį ir pardavinėjantį latviakalbį (kaip ir lietuviakalbį) „multikultūristą“ labai lengva vos išgirdus banalų ir nuvalkiotą argumentą, kad Latvijoje esama daug rusakalbių. Šie „internacionalistai“ išsiduoda tuo, kad atkakliai negirdi jų argumentą akimirksniu paverčiančio niekiniu ir net absurdišku principinio klausimo: Latvija jau tris dešimtmečius yra nepriklausoma, tad kas trukdo daugybei jos rusakalbių gyventojų ir piliečių išmokti valstybinę kalbą nors tiek, kad įstengtų suprasti, kas šnekama rinkimų debatuose, o politikams – latviškai pasakyti, ko nori ir siekia rinkimuose?
Apibendrinant galima pasakyti, kad Latvijos ir Lietuvos tautų kūrėjai ir „multikutūrinės pilietinės visuomenės“ statytojai iš esmės yra „europietiškumo“ spalvomis persidažę sovietiniai proletariniai internacionalistai. Taip pat sąmoningi arba nesąmoningi rusiškojo pasaulio rėmėjai ir gynėjai bei savo tautų ir valstybių duobkasiai.
Latvijoje net sisteminiai politikai savo sukeltomis „aistromis“ parodė, kad vis dėlto yra išsaugoję tautinės ir valstybinės jausenos likučius. Jie parodė turintys stuburą.
Stebint juos kyla klausimas: o kaip būtų su Lietuvos politikais? Ar juose pabustų ir sukiltų net menkiausios „aistros“, jeigu keliaklupsčiaujanti prieš kiekvieną „multikultūristų“ užgaidą Lietuvos valdžia sumanytų rengti rinkimų debatus rusų, lenkų, baltarusių, o netrukus kazachų, tadžikų, arabų, puštunų, akanų (gausiausia Ganos gentis) ar tamilų kalbomis?
Klausimas ne retorinis, nes valdančiosios daugumos principinė nuostata seniai aiški: kuo mažiau Lietuvos ir lietuvių kalbos tik Lietuva vadinamoje jų administruojamoje „multikultūrinėje“ ES provincijoje.
Politinė reklama. Birželio 9 dieną Europos Parlamento rinkimuose rinkitės 15 numerį – Nacionalinį susivienijimą.
