„To, ką tėvas sako savo vaikams, negirdi pasaulis, bet išgirs ateinančios kartos”, – rašė vokiečių rašytojas Johanas Paulius Richteris (1763-1825).
Daugelis dalykų, kuriuos sakė Tėvas, pasiliko. Ypač iš istorijos srities. Jis buvo baigęs istorijos studijas Kauno ir Vilniaus (nuo 1947 m.) universitetuose ir paskaitų klausė pas gerus dėstytojus.
Pavyzdžiui, Lietuvos istoriją dėstė Ignas Jonynas, Valstybės ir valstybės institucijų istoriją – Augustinas Janulaitis, Pirmykštės visuomenės istoriją – Petras Šalčius, archeologiją – Pranas Kulikauskas, lietuvių kalbą – Kazys Ulvydas, lotynų kalbą – Merkelis Račkauskas. Istorikus universitetas tuo metu rimtai mokė kalbų – greta lietuvių ir lotynų, dar mokė prancūzų ir vokiečių (po 4 savaitines valandas) bei rusų (2 sav. val.).
Prisimenu Tėvo ne kartą pasakotą istoriją apie tai, kaip jie atsiskaitinėjo „marksizmo-lenininizmo pagrindų” discipliną. Studentai rusiškai tada mokėjo dar labai silpnai, o lietuvių dėstytojų tokiam „mokslui” išaiškinti nebuvo išvis. Tad iš Maskvos buvo atsiųstas kažkoks rusas Nazarkin. Jis nė žodžio nesuprato lietuviškai. Tad atsiskaitymas vyko per vertėją.
Tačiau dauguma studentų, gerai suprasdami, kad tai ne mokslas, o tik ideologinis žmonių prievartavimas, verčiant kartoti tai, ką sveiko proto žmogui kartoti gėda, tą discipliną ignoravo, menkai į ją gilinosi. Vis dėlto atėjo metas atsiskaityti. Studentai kalbėjo lietuviškai, o vertėjavo kiti du grupės studentai, geriausiai mokėję rusiškai. Tie vertėjai buvo daugiau mažiau iškalę tuos dogmatinius komunistinius užkeikimus ir pagrindinius dalykus šiaip taip sugebėdavo paaiškinti rusų kalba.
Studentai sutarė, kad nepaisant koks klausimas bus pateiktas, jie atsakinės „maždaug”, „iš bendro išsilavinimo”, bet dažnai įterps vardus „Marksas, Leninas, Stalinas”, o jau vertėjai vers „kaip reikia”. Gudrybė pasiteisino – visi istorikai gavo įskaitas.
Tėvas mėgo šachmatus ir gerai jais žaidė. Jeigu neklystu, vienais metais yra laimėjęs Kauno šachmatų pirmenybes, prizininku buvo ne kartą. Pagal sovietinę sportinių pasiekimų gradaciją turėjo I atskyrį. Niekada nesu prieš jį laimėjęs, nors prieš mane jis žaisdavo be bokšto.
Prisimenu, Kauno kirpyklose, kurių mano vaikystės laikais Laisvės alėjoje buvo bent kelios, stovėdavo staliukas, ant jo – šachmatų lenta su figūromis ir dvi kėdutės prie staliuko. Kol klientai buvo kerpami, laukiantieji eilės žaisdavo šachmatais. Dėl to labai nemėgau eiti į kirpyklą, nes žinojau, kad ir po to, kai būsiu apkirptas, dar 2-3 partijas turėsiu laukti, nes Tėvą Kaune daug kas pažinojo kaip neblogą šachmatininką ir nepraleisdavo progos su juo išmėginti jėgas.
Gaila, kad laikas, kai kažką „tėvas sakė savo vaikams”, nebuvo ilgas. Vaikystėje atrodo, kad „tėvą turėsi amžinai”. Kai ateina supratimas, kad tas „amžinai” – tėra akimirksnis, o tu dar daug ko norėtum paklausti, klausti jau nebėra ko.
Taip buvo ir man. Tėvas mirė, dabartinėmis akimis žiūrint, palyginti, labai jaunas – vos 58-erių. Man buvo tik 23-eji.
Dabar geriau suprantu ką norėjo pasakyti Maironis:
Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų
Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį
Iš senųjų laikų!
Gal poezijos naują pasemčiau šaltinį,
Tik ne tą šiandieninį,
Kurs ir rūbą, ir dvasią paskolintą gavo,
Oi, ne savo, ne savo!
——–
Gal suprastų tada, ką jiems Nemunas šneka,
Kai nakčia mėnuo teka;
Ko tos tamsiosios girios griaudingai vaitoja?
Apie ką jos dūmoja?
Sveikinu visus su Tėvo diena! „Laimingiausias esti tas, – sakė J. W. Getė, – nesvarbu, karalius ar valstietis, kuris randa ramybę savo namuose.”
