Tai – Talsai, mūsų kaimynų latvių miestas, nuo Rygos nutolęs kiek daugiau kaip šimtą kilometrų. Atsidūręs jame, tikrai išvysi unikaliu raštu – Talsų saule – paženklintus suvenyrus, tautinius drabužius, miesto puošmenas. Jau nuo XIII a. šis Šviesos, Saulės ir Dienos ženklas simbolizuoja miesto gerovę. Tad kiekvienas, jame apsilankęs, išsiveža iš jo dalelę šviesos ir šilumos. Išsivežėme tą nuostabiai gerą jausmą ir mes.
Kai kas Talsus lygina su Roma, kai kas – su Telšiais (mat visi šie miestai įsikūrę ant kalvų), tiktai Talsai – ne ant septynių, o ant visų devynių. Tokia padėtis miestui suteikia išskirtinumo, ypatingo žavesio, savitos, su niekuo nesulyginamos auros. Talsai pakeri iš pirmo žvilgsnio, čia kiekvienas atranda kažką sau, savo dvasiai ir širdžiai. Tokie miestai tiesiog įsimylimi, į juos traukia sugrįžti vėl ir vėl.
Rašau štai šiuos žodžius, o prieš akis vis iškyla atmintin įsirėžę vaizdai: aukštyn kopiančios ir žemyn besileidžiančios gatvelės, raudonomis čerpėmis pasipuošusių namų stogai, tapybiški senoviniai mediniai statiniai, jaukios kavinukės… Galiu tik įsivaizduoti, kaip ant visų tų kalvų pavasarį sužydi medžiai ir kaip juos visus aukso spalvomis išgražina ruduo. Arba kaip miesto vidury tyvuliuojančiame Talsų ežere vasaromis trykšta fontanai… Suprantu tuos talsiečius, kurie kažkada būtent čia norėjo matyti savo sostinę. Talsai – vyresni už Rygą; deja, miestas neturi išėjimo prie jūros, ir tai buvo rimta kliūtis jam netapti svarbiausiu šalies miestu.
Devynios kalvos (Pilskalns, Keninkalns, Leču kalns, Tigulu kalns, Sauleskalns, Baznickalns, Krievragkalns, Vilkmuižas kalns, Dzirnavkalns) ir du ežerai (Talsų ir Vilkmuižos) – nebylios, tačiau labai iškalbingos praeities liudininkai. Miestas, jau nuo XIII a. dokumentaliai patvirtinęs savo gyvavimą, tikrai daug iškentėjo. Nuolatiniai karai, baisios ligos, gamtos stichijos – būta laikotarpių, kai, atrodo, mieste nebelikdavo nei vieno gyvo žmogaus – bet jis vis vien prisikeldavo tarsi Feniksas iš pelenų. Kiekviena epocha jame yra palikusi savų pėdsakų, netgi gilioje praeityje čia gyvenę kuršiai bei lyviai. Mieste būta kuršių pilies, kurią vėliau Livonijos ordinas pavertė savo pirmąja rezidencija šiuose kraštuose. Vėliau ordinas pasistatė naują pilį, jau akmeninę. Deja, ją 1659 m. sugriovė švedai, ir ji daugiau nebuvo atstatyta.
Iškalbingieji radiniai
Vienas iš dviejų miesto ežerų – Vilkmuižės ežeras – tikrai lobynas archeologams ir istorikams. Pasirodo, jis buvo tapęs senovės kuršių amžinojo poilsio vieta. Taip, vietos kuršiai savo mirusiuosius degindavo, o vėliau jų pelenus įkasdavo į žemę arba…nuplukdydavo į ežerą ir ten išpildavo. Žinoma, kartu su įkapėmis.
Istorikai pasakoja, jog šie radiniai buvo aptikti atsitiktinai ir rado juos vienas vietos žvejys, kurio blizgė įstrigo ežero dugne. Ieškodamas jos, žmogus naršė po dugną ir netikėtai aptiko tenai geležinių ir bronzinių daiktų.
Kaip ten bebūtų buvę, bet ežero dugnas imtas tyrinėti profesionalų. Iš viso iš vandens buvo iškelta apie 4000 senovinių daiktų: geležinių ginklų ir gamybos įrankių, strėlių antgalių, peilių, jodinėjimo įrangos. O gausiausiai rasta papuošalų: žiedų, apyrankių, vėrinių. Daugiausia jie priklausė kuršiams, dalis jų datuojami XI amžiumi. Tai – pats stambiausias senovinių papuošalų radinys per visą latvių archeologijos istoriją. Dalis jų saugoma Talsų kraštotyros muziejuje. Eksponatai rodo, jog Talsų miesto gyventojų protėviai mokėjo apdoroti metalus, buvo nagingi ir kūrybingi.
Kiekviena kalva byloja savą istoriją
Štai Bažnyčios (Baznickalns) kalvoje ir šiandien stovi senovinė evangelikų liuteronų bažnyčia. Ji iškilo 1567 metais, o vėliau būtent apie ją pradėjo formuotis miestas. Iki XVIII a. prie šių maldos namų būta kapinių, netoliese esančioje aikštėje stovėjo gėdos stulpas, o XX amžiuje čia vykdavo penktadieniniai žuvies turgūs.
Bažnyčioje daugiau kaip 30 metų tarnavo Karlas Ferdinandas Amenda, kompozitoriaus Liudvigo van Bethoveno draugas. Amenda ilgai susirašinėjo su įžymiuoju kompozitoriumi, dalis jų korespondencijos yra išlikę. Liudvigas van Bethovenas savo bičiuliui iš Talsų prisipažino turįs didelę bėdą – klausa vis silpstanti, ir greit jis nustosiąs girdėti. Aišku, tai buvo paslaptis, kurios prašė niekam neatskleisti…
Ant Tigulo (Tigulu kalns) kalvos įsikūręs miesto kraštotyros muziejus. Jis veikia nuo 1923-ųjų metų, taigi gero šimtmečio sulaukęs. Ekspozicijoje – senoji krašto istorija. Statinį juosia gražus dendrologinis parkas. Netoli muziejaus gerbiamo pastoriaus Amendos garbei pastatydintas muzikinis suoliukas, grojantis Bethoveno „Odę džiaugsmui“ ir „Mėnesienos sonatą“. Bethovenas savo bičiuliui yra dedikavęs vieną iš savo kūrinių. Paties pastoriaus kapas yra išlikęs ir rūpestingai prižiūrimas. Bandoma sutvarkyti ir namą, kuriame Amenda gyveno.
Labai įspūdingas yra Karaliaus kalnas (Keninkalns). Legenda byloja, jog jį supylė liaudis čia palaidoto kuršių karaliaus garbei, prinešdama žemių skrybėlėse ir prijuostėse. Pasiaukojamą žmonių triūsą dabar įamžina simbolinis paminklas su skrybėlėmis. Na, o XIX a. pabaigoje čia buvo įsteigtas Karališkasis, arba Miesto sodas. Jis – mylima miestiečių poilsio vieta; ant sodo terasų nutiesti takeliai, žemyn – aukštyn kyla romantiški laiptai, prisodinta medžių ir krūmų. Čia taip gera pasivaikščioti, pailsėti, susitikti su draugais. Nuo 1996-ųjų šią vietą papuošė skulptūra „Grojantis kanklėmis“, ji skirta visiems, kritusiems už Latvijos laisvę (autorius – Vilnis Titans).
Na, o su Talsų ežerais yra susijusi ne viena legenda. Kalbama, jog seniausiais laikais Talsuose gyveno karalius Visvaldis su gražuole dukterimi Narone. Jo nelaimei, netoli nuo Talsų, tamsiuose Dundagos miškuose, stovėjo vienos raganos trobelė, kurioje ji glaudėsi su savo sūnumi Jurciu. Raganos sūnus, vienąsyk išvydęs karalaitę Naronę, taip ją įsimylėjo, kad nutarė pagrobti. Mergina mėgo jodinėti, tad įsimylėjėlis, nutaikęs progą, nusprendė pasinaudoti savo turimu stebuklingu apsiaustu, tarnavusiu jam kaip skraidyklė. Ant jo atskridęs, bandė išplėšti Naronę iš balno, tik ši nepasidavė. Įsikibo abiem rankomis į grobiko apsiaustą, plėšė jį į gabalus, vieną po kito mesdama juos ant žemės. Ten, kur šie skutai krito, atsirado ežerai (todėl Talsų apylinkėse jų nestinga).
Nors pagaliau raganos sūnui vis dėlto pasisekė karalaitę perkelti ant savo apsiausto ir bandyti nuskraidinti į savo namus, drabužis jau abu tapęs per mažas, kad juodu išlaikytų, tad abu nukrito tiesiai ant karaliaus rūmų. Šie tą pačią akimirką nugrimzdo į vandenį kartu su visais gyventojais. Legenda byloja: jei per Naujųjų metų naktį, kai laikrodis muša dvylika, kas nors suspėtų apibėgti senosios piliavietės teritoriją, Visvaldžio pilis iškiltų iš ežero gelmių. Gaila, bet tokio greituolio iki šiol dar nėra atsiradę.
* * *
Unikalus tas Talsų kraštovaizdis. Jis tiesiog pakeri, kai trauki tyliomis, akmenimis grįstomis gatvelėmis. Senas akmeninis grindinys daug kur išsaugotas, kaip ir senieji istoriniai namai, kurių daugelyje įsikūrusios amatininkų dirbtuvės, meno galerijos, suvenyrų krautuvėlės. Taip gera neskubant pasivaikščioti puikiai sutvarkyta Talsų ežero pakrante arba gražiąja Lielos gatve, išgerti kavos jaukiose kavinukėse su vaizdu į ežero vandenis, pailsėti atvirose terasose.
Visą informaciją apie miestą ir jo apylinkes suteikia restauruotame pastate įsikūręs Turizmo informacijos centras. Čia kiekvienam lankytojui pranešamos ir datos kultūrinių renginių, kurių mieste niekada netrūksta. Meno dienos, ralio varžybos, miesto šventė, mugės, poezijos dienos ir t.t. – rinkis, kas tave labiausiai traukia. O palikdami Talsus, pajusite, kad čia paliekate dalelę savo širdies, kuri vėl paragins čionai sugrįžti.
Nuotraukos Laimutės Vasiliauskaitės – Rožukienės ir autorės.
