Artėjant 1941 m. Lietuvos sukilimo 83-osioms metinėms, parengiau spaudai seniai įrašyta interviu su vienu to įvykio liudininkų, kaip jis visa tai matė dvylikamečio berniuko akimis. Čia įkeliu nedidelę ištrauką, visas interviu – birželio mėn. „Kultūros baruose“, 2024, Nr. 6.
Dvylikametis Lietuvos sukilėlis
2010 m. gruodį su kūrybine grupe vykau į Jungtines Valstijas rinkti medžiagos dokumentiniam filmui „Pavergtųjų sukilimas“ (2011). Medžiagos surinkome žymiai daugiau, negu buvo galima panaudoti filme. Dalį tąsyk įrašytų, filme tik labai fragmentiškai panaudotų interviu, esu parengęs spaudai ir publikavęs. Dalis jų tebeglūdi mano asmeniniame archyve neiššifruoti.
Vis dėlto tie gana platūs pokalbiai, mano nuomone, verti dėmesio. Ne tik dėl to, kad nebepakartojami, nes dalis anuomet kalbintų pašnekovų jau iškeliavo į Amžinybę (dr. Augustinas Idzelis, dr. Tomas Remeikis, dr. Kazys Ambrozaitis, dr. Nijolė Bražėnaitė-Paronetto, etc.), bet ir dėl to, kad suteikia vertingų liudijimų bei svarbių įžvalgų apie prabėgusį laiką.
Dabar priteko rankos parengti spaudai pokalbį su Rimantu Dirvoniu, žinomu Amerikos lietuvių krepšininku ir sporto organizatoriumi, visuomenės veikėju, statybos inžinieriumi ir JAV kariuomenės atsargos pulkininku leitenantu. Pokalbis įrašytas Ateitininkų namuose, Lemonte (Ilinojaus valstija) 2010 m. gruodžio 17 d.
Rimantas Dirvonis gimė Kaune (1929 m.), gyveno Klaipėdoje, Kretingoje, vėl Kaune. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į JAV. 1958 m. Ilinojaus universitete įgijo architektūros bakalauro laipsnį, dirbo tiltų inžinieriumi-projektuotoju. JAV akademinio sporto klubo „Lituanica“ vienas steigėjų (1951 m.). Žaidė Amerikos lietuvių krepšinio rinktinėje, buvo jos kapitonas, treneris. Jo vadovaujama Amerikos lietuvių rinktinė 1967 m. pirmąsyk atvyko į Lietuvą ir sužaidė 5 rungtynes. 1981-1984 ir 1986-1991 metais ėjo Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos vicepirmininko, o 1983 m. II Pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizacinio komiteto vykdomojo vicepirmininko pareigas. Buvo renkamas į PLB ir JAV LB valdybas, kuravo su sporto reikalais susijusias sritis. Skautas nuo 1936 m. Ilgametis Čikagos Filisterių skautų pirmininkas. Apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1998 m.).
* * *
V. Valiušaitis. 1941m. birželio 22-oji – vokiečių ir rusų karo pradžia: kur tuo metu buvote, ką veikėte, ką matėte?
R. Dirvonis. Buvau tuo metu dvylikos metų, gyvenau Žaliakalnyje, Aguonų gatvėje Kaune. Buvo sekmadienis, išleido mane mama į lauką, kaip paprastai. Einu gatve, žiūriu – trys lėktuvai danguje. Matau, kad ne rusiški – vokiški bombonešiai. Kauno aerodromas – kitoje Nemuno pusėje, Aleksote. Po minutės kitos girdžiu – krinta bombos į aerodromą.
Įbėgu į namus: „Mama, karas!“ Mama išsyk netikėjo: ką čia šneki!?.. Bet greitai visiems pasidarė aišku – ant Kauno tikrai mėtomos bombos, prasidėjo karas.
V. Valiušaitis. Jūs ištarėte taip džiugiai: „Karas!..“ Ar taip jau linksma buvo supratus, kad tai išties karas?..
R. Dirvonis. Buvo fantastiškai džiugu! Karas! Laukėme to, kad kas nors pagaliau eis mušti rusų! O kad vokiečiai eis, tai jau buvo justi iš anksčiau.
Mes gyvenome Klaipėdoje, kai vokiečiai [1939 m.] kovo 23 d. tą miestą užėmė. Tėvas buvo ekspertas, dirbo didelėje „Pieno centro“ bendrovėje. Iš karto mes neišvykome iš Klaipėdos, nes vokiečiai elgėsi labai mandagiai: nevijo lauk, nedarė spaudimo, sakė, likite, būsite mūsų piliečiai ir t.t. Aš mačiau vokiečių kariuomenę, kuri įžengė į Klaipėdą. Atrodė galingai.
Ir paskiau gi matėm rusus – vargetas, kojas autais apsivyniojusias. Ir kad vokiečiai dabar puola rusus – žadino dideles viltis! Sakėm, dabar tai duos jiems į kailį!.. <…>
V. Valiušaitis. Na, o kaip Kaune susitikote su vokiečiais?
R. Dirvonis. [1941 m.] Birželio 23 d. popiet mama išsiuntė mane į miestą parnešti duonos. Duonos neradau (sovietų laikais visko trūko). Grįžtu atgal. Tą dieną, beje, dar nieko ypatingo neatsitiko, išskyrus tai, kad praskrido keli lėktuvai. Bet aš pastebėjau, kad už kelių namų, nuo aukšto pastato stogo į tuos praskrendančius lėktuvus kažkas šaudo. Greitai užsilipau ant savo namo stogo ir ėmiau sekti kas daros aplinkui. Viską aiškiai mačiau: du ar trys ruseliai ant to aukšto namo stogo buvo įsitaisę stebėjimo punktą. Vieną mačiau energingai kalbant telefonu.
V. Valiušaitis. Tai jie nuo stogo šaudė į tuos į vokiečių lėktuvus?
R. Dirvonis. Taip, bet įdomiausia, kad jie šaudė iš… šautuvų. Gulėjau ant stogo tik vos vos galvą išškišęs. Nesakiau nė mamai, kad iš arti žiūrėjau ką rusai daro. Man atrodė, kad jie manęs nematė. O gal ir matė, bet kam rūpi vaikas, galvą iškišęs?
R. Valiušaitis. Kas vyko toliau?
R. Dirvonis. Birželio 23-oji praėjo gana ramiai: pralėkė keli lėktuvai, kiek pašaudė, nieko ypatingo neatsitiko.
„Maniau numirsiu iš baimės“
Kitą dieną atsikeliu, išeinu į gatvę. Matau Aguonų gatve pro mane preina tai du vyrai, tai trys. Ir vėl eina kiti – dviese arba trise. Eina link Radastų gatvės, link tvoros. Radastų gatvė tais laikais nesusisiekė su Kipro Petrausko gatve. Norėdamas ten patekti turėjai grįžti į Tulpių gatvę.
Manau sau, kas čia vyksta: matau išeinančius vyrus, bet nematau grįžtančių? Pradėjau stebėti juos iš ryto ir iki pietų nepastebėjau nei vieno grįžtančio. <…>
Priėjęs arčiau ir pasukęs už kampo pamačiau, kad vyrų susirinkęs jau visas būrys ir pakrūmėse jie apie kažką tariasi. Priėjau arčiau. Jie nekreipė į mane dėmesio, leido slankioti aplinkui. Neatsimenu ar jie ko nors manęs klausė, bet nepavarė.
V. Valiušaitis. Girdėjote apie ką jie kalbėjo?
R. Dirvonis. Supratau, kad dauguma jų buvo medicinos fakulteto studentai ir tarėsi kaip gauti ginklų, nes antrą karo dieną Kaunas jau bruzdėjo.
Man buvo baisiai įdomu. Vienu metu buvo paduotas „aliarmas“, kažkas pranešė, kad važiuoja rusų tanketė. Visi išsislapstė, sulindo į namų prieangius ir pan. Po penkių minučių tą „aliarmą“ atšaukė. Jie vėl susirinko iš savo slėptuvių. Man darosi dar įdomiau, nes suprantu, kad čia vyksta kažkas, ko anksčiau niekad nebuvau matęs.
Netrukus jie pradėjo laužti tvorą. Tiksliau, lupti vieną tvoros štakietą. Už tvoros buvo Lietuvos parodos aikštė, nepriklausomybės laikais pastatyti mediniai parodų pavilionai, kur vykdavo didelės žemės ūkio produktų, kitokios parodos. Okupavus Lietuvą, teritoriją kontroliavo rusų kariuomenė. Nors viskas, kas buvo susiję su kariuomene, prie sovietų buvo slapta, bet žmonės žinojo ar bent numanė, kad paviljonuose laikomi ginklai.
Taigi, toje vietoje, kur vyrai ėmė ardyti tvorą, buvo prigludęs vienas iš paviljonų. Kiti paviljonai buvo atokiau, o šitas glaudėsi prie pat tvoros – gal tik 20 cm tarpelis buvo tarp tvoros ir paviljono sienos. Sienos irgi buvo medinių lentų.
Pirmiausia tie vyrai pradėjo kasti, paskui maždaug pėdos aukštyje nuo žemės paviršiaus lentos galą nupjovė. Susidariusi landa buvo vos tokio didumo, kad tik aš pro ją būčiau pralindęs, bet tikrai ne vyras. Nesupratau ką jie kombinuoja, man nesakė, bet įtariau, kad jie nori pasiekti tą ginklų sandėlį.
Kai pagaliau tvoroje išpjovė landą ir praardė paviljono sieną, man pasidarė baisiai įdomu kas bus toliau. Staiga jie mane pasišaukia ir sako: „Ar tu galėtum įlysti pro tą skylę ir pažiūrėti ar ten viduje nėra rusų?“
Kai man taip pasakė – maniau numirsiu iš baimės. Išsyk supratau, kad tai labai pavojinga. Labai gerai prisimenu kas tą akimirką iškilo man prieš akis.
Dar gyvendamas Klaipėdoje skaičiau kažkokį aprašymą apie italų nepriklausomybės kovas prieš austrus. Ten veikė 12 metų berniukas (mano amžiaus!), kuris įsilipo į medį ir perdavinėjo sukilėliams ką jis mato. Tai padėjo jiems suplanuoti ir laimėti kautynes Povelėje. Atsiminiau ir tą žodį, vietovės pavadinimą – tokį neįprastą ir nežinomą man tada – Povelė.
Ir tuomet pagalvojau: ir aš negaliu pasirodyti bailys. Vis dėlto buvau ir skautas. Parodyti bailumą, maniau sau, man netinka, tad nutariau lysti. Apsisprendžiau greitai, nors labai bijojau, bet italų sukilėlių berniuko pavyzdys mane drąsino. <…>
V. Valiušaitis. Ką pamatėte paviljono viduje?
R. Dirvonis. Kai įlindau – atsidūriau tarp didžiausios stirtos medinių dėžių. Sukrautos gerokai man virš galvos. Ėjau keturpėsčias, slinkau palei grindis, vis sustodamas ir atsargiai apsidairydamas ar kur už dėžių eilės kampo nėra ruso. Buvo neramu: gal kur koks sėdi ar miega, o pro dėžes nematyti. Kol aš perėjau keturpėsčias skersai tą paviljoną iki lango, matyt, užtrukau ilgai. Atsargiai apsižvalgiau pro langą. Lauke rusų irgi nesimatė. Prislinkau prie kito lango. Langai buvo trijose paviljono sienose, tik ketvirtoji, kuri buvo atremta į tvorą, buvo be langų. Apėjau visus, niekur rusų nemačiau.
Po to jau pradedu slinkti atgal iki landos. Prislinkęs, iškišu galvą, apsidairau – nėra nė vieno žmogaus! Gatvė tuščia! Aš vėl baisiausiai išsigandau. Arba juos sugaudė, arba išgąsdinti išsibėgiojo, manau sau. Kurį laiką dvejojau: lįsti lauk ar likti paviljone? Kas pavojingiau? Įdėmiai klausau: nieko negirdėti, jokio įtartino garso. Įsidrąsinęs išlindau lauk. <…>
Andriaus Bartkaus nuotraukos
