delfi.lt
Interneto platybėse teko susidurti su Aušros Lapės Šneiderytės tekstu – „Kokį kodą nulaužė Eurovizijos nugalėtojas?“. Tekstas tikrai įdomus ir net kai kuria prasme priverčiantis susimąstyti. Labiausiai apie tai, kokius „kodus“ bando nulaužti jau kurį laiką vykstantys įvairūs įvykiai ir procesai mūsų valstybėje ir visuomenėje. Jame pateikiama nuomonė, kad siekdami pakeisti įsitikinimą ar bet kokį kitą informacijos pėdsaką savo sąmonėje, turime sunaikinti senus tą informaciją reprezentuojančius neuronų takus ir sukurti naujus. Ji įvardija, kad tai – tarsi įsilaužimas į stipriai saugomą kompiuterinę sistemą. Ir džiaugiasi, kad tokių įsilaužėlių sparčiai daugėja, kad tampame vis laisvesni, kad užuot vykdę senų programų įsakymus, imame „laužyti kodus“ ir patys kurti save. Idėja skamba gražiai, bet kas už viso to slypi? Deja, dažnai su ta tariama savęs kūrimo laisve ateina prievarta ir žmogaus laisvės pasirinkti apribojimas.
Dabartinė meno raiška, žiniasklaida veržiasi į mūsų vertybių ir pasaulėžiūros pasaulį, siekdamos sulaužyti mūsų „kodus“, bandydamos įteigti „tarsi didžiausia laisvės išraiška, tai vyras su sijonu, kuris nesusivokia, kas jis yra“. Tik, savaime suprantama, „vyras su sijonu“ neatspindi viso įsilaužimo masto. Gerai, kad mes, suaugusieji, dar turime tas „pasenusias“ sistemas, kurias nėra labai lengva nulaužti, bet ką daryti jauniems žmonėms, mūsų vaikams, kai jų sistemos net nėra susiformavusios? Tokiems „nulaužti kodą“ yra vienas juokas. Viena iš tokių kodų laužymo programų yra naujoji Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa, kurioje po vaiko emociniu raštingumu, civiline sauga ir kitais dalykais paslėptas galintis suardyti vaiko gyvenimą virusas. Jis dažnai būna paslėptas po žodžiais susitarimas, malonumas, lyties tapatybė ir pan.
Atrodo, toks paprastas dalykas – dar viena pamoka mūsų vaikų ugdymo programoje, jeigu ne vienas bet… Pasirodo, jog tokį paprastą dalyką sudaro daug dalių: programa, medžiaga, mokytojai, jų pasirengimas, tėvai, vaikai ir kt. Straipsnyje „Ką tėvams reikia žinoti apie Gyvenimo įgūdžių programą“ (paskelbta 2023 m. rugsėjo 2 d. portale „Bernardinai.lt“) kalbama, kad programos įgyvendinimą labiau lemia ne jos turinys, o mokytojas. Nusiraminti tikrai nevertėtų, nes geras mokytojas geba išdėstyti ir blogą programą, blogas mokytojas sugadina net ir gerą.
O ideologiškai angažuotas mokytojas sugebės net į iš pažiūros vertybiškai neutralaus dalyko turinį įdėti ideologinių žinučių. Atrodo, iš kur čia rasis tų ideologiškai angažuotų mokytojų? Pasirodo, tam dabar pajungtos įvairios pajėgos, įskaitant ir akademinę bendruomenę. Pradžioje kėlėme problemą, kad mokytojai nėra parengti dėstyti šio dalyko, o dabar ryškėja problema, kaip jie rengiami tą daryti.
Sunerimti ir šį klausimą kelti verčia viešojoje erdvėje kilusios diskusijos ir prof. Birutės Obelenienės viešas kreipimasis dėl siekimo apriboti akademinę laisvę, sąžinės, religijos ir žodžio laisvę. Kai įsigilini į tai, kas vyksta, gali suprasti, kad tokia situacija šiandien gali ištikti bet kurį žmogų. Viešas šmeižimas, kurį netgi galima būtų įvardyti persekiojimu, prasidėjo, kai profesorė perskaitė vieną 2 akad. val. trukmės paskaitą Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) „Gyvenimo įgūdžių mokomojo dalyko įgyvendinimas pagrindiniame ugdyme“ programos „Lytiškumas, lytinė ir reprodukcinė sveikata“ segmente.
Tikslas buvo pateikti mokslu pagrįstus faktus apie moters ir vyro skirtingumą bei jų vienodą žmogiškąjį orumą ir vertę. Visoje šioje istorijoje pats įdomumas yra tas, kad VDU būdamas artes liberales universitetu, puoselėjančiu akademinę laisvę, už tai turėjo aiškintis ne kažkam kitam, o LRT žurnalistei. Gaila tik vieno, kad ta akademinė laisvė nebuvo atstovėta iki galo. Ir dar labiau gaila, kad net aukščiausiu lygiu universitetai išsigąsta žiniasklaidos ir ne tik jos daromo spaudimo.
Galbūt gali pasirodyti, kas čia tokio ir kaip tai gali būti susiję su mūsų vaikais? Tai labai svarbu ir labai susiję. Tik pabandykite įsivaizduoti, kokius „kodus“ yra bandoma nulaužti, jeigu akademikui yra draudžiama paskaitų metu kalbėti apie vyrų ir moterų skirtumus. Eliminavus kitokią poziciją, mokytojams, kurie mokys mūsų vaikus, bus pateikiama tik Įvairovės ir edukacijos namų atstovų pristatoma pozicija, kurią pastarieji turės pristatyti mūsų vaikams. Užtenka jau vien dabar pamatyti Nacionalinės švietimo agentūros portale www.emokykla.lt patalpintas priemones, skirtas Gyvenimo įgūdžių pamokoms. Tai ir nuoroda į interneto svetainę „Mano kūnas, mano emocijos“, ir knygeles vaikams „Tai esu aš!“ (4–6 m., 7–9 m., 10–12 metų vaikams) ir kt. Kyla rimtas klausimas, ar šios priemonės apskritai gali būti naudojamos kaip mokymo priemonės, skirtos mokyklai? Jau nekalbant apie tai, kad gali sukelti neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi. Kas prisiims atsakomybę už tokį grubų įsiveržimą į vaiko pasaulį su tokia tiesmuka, nešvankia ir žmogaus kaip vientiso asmens orumą žeminančia informacija?
Ir čia turime prieiti prie tėvų teisių, kurios atrodo labai aiškiai išreikštos ir įvardytos LR Konstitucijos 26 str., kuris numato konstitucinę teisę nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių auklėjimu pagal savo įsitikinimus, bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (EŽTK) garantuojamos teisės parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus (EŽTK 1 papildomo protokolo 2 str.). Deja, šios teisės nepaiso Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, savo oficialiuose atsakymuose įvardijanti, kad LR Konstitucija nesuteikia tėvams „teisės rinktis ugdymo turinio pagal savo dorovinius, moralinius įsitikinimus“, o visas ugdymo turinys yra kuriamas Švietimo įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems švietimo tikslams įgyvendinti. Ir ši ministerijos pozicija buvo išreikšta būtent „Gyvenimo įgūdžių programos“ kontekste, kai buvo siekiama atstovėti tėvų galimybę pasirinkti ugdymą pagal savo įsitikinimus.
Taigi matydami, kaip mūsų mokytojams ir vaikams „nulaužinėjami kodai“ ir tai daroma grubiai ir netgi nevaržomai susidorojant su bet kokia „apsaugine sistema“, visi tėvai turėtų jau dabar susirūpinti ir telkdamiesi viešai atstovėti savo teises, kovodami už savo vaikų ateitį, aiškiai išreikšdami savo poziciją, kokio ugdymo savo vaikams jie nori.
Modernybė reikalauja „nulaužti kodus“, nors dėl to reikėtų „pereiti pragarą“. Tačiau kodus bando laužyti tik paaugliai arba paaugliška laisve besivadovaujantys suaugusieji. Mes, tėvai, kurie norime, kad vaikai būtų ugdomi pagal prigimtines vertybes, siekiame ne to. Destrukcinis „kodų laužymas“ – tai kraštutinumas, kuris vienaip ar kitaip kelia destrukcijas tiek visuomenėje, tiek pačiame žmoguje. Mes trokštame, kad mūsų vaikai būtų mokomi brandžios laisvės suvokimo, ugdomi tapti atsakingomis asmenybėmis. Tik brandi ir atsakinga visuomenė sugebės kurti saugią valstybę, priimti brandžius sprendimus ir prisiimti atsakomybę už Lietuvos ateitį ir visų mūsų gerovę.