Rinkimai Prancūzijoje: Kairiųjų kerštas?

Prancūzijos parlamento rinkimų antrojo turo kandidatai pasirikiavo kovine tvarka. Po Nacionalinio susivienijimo (Rassemblement National, RN) pergalės birželio 9 ir 30 dienomis, buvo greitai atkurtas „respublikonų frontas“, siekiant kiek įmanoma labiau apriboti nacionalinių dešiniųjų deputatų išrinkimą. Kairiųjų ir centro aljansas įtvirtintas nedvejojant. Po dviejų iš eilės rinkimų, kuriuose dominavo partija, atspindinti didesnį tapatumo ir saugumo poreikį, Prancūzija gali atsidurti su kairiųjų vyriausybe. Ar rinkėjai, pasislėpę už balsavimo kabinos užuolaidos, vėl leis politiniam korektiškumui nulemti savo ateitį?

Antradienio, liepos 2 d., vakare baigėsi antrojo parlamento rinkimų turo, vyksiančio sekmadienį, liepos 7 d., balsavimas. Vos per dvi dienas vyko intensyvios derybos, kuriose kairiojo Naujojo liaudies fronto (NPF) ir Makronistų centro atstovai turėjo vienintelį tikslą – bet kokia kaina neleisti RN gauti absoliučios daugumos, kuri, kai kurių apklausų institutų, atsakingų už vietų skaičiaus būsimojoje Nacionalinėje asamblėjoje prognozavimą, duomenimis, vis dar yra įmanoma.

Statymai buvo dideli: trikampiai scenarijai kėlė grėsmę daugiau nei trijuose šimtuose iš 577 rinkimų apygardų, kur trijų kandidatų konkurencijoje dažniausiai pirmauja RN, o paskui seka NPF ir Emmanuelio Macrono partija „Ansamblis”. Tokia konfigūracija įprastai palanki pirmaujančiai partijai, šiuo atveju RN. Dėl šios priežasties centro ir kairiųjų partijos intensyviai stengėsi susivienyti ir iškelti vieną kandidatą, tikėdamosi sutelkti savo balsus ir įveikti RN. Tai ne kas kita, kaip eilinis „respublikonų fronto” pasikartojimas, motyvuotas pseudomoraliniais sumetimais, kuris jau kelis dešimtmečius trukdo nacionaliniams dešiniesiems įsikurti valdžioje.

Pasibaigus deryboms, užfiksuota ne mažiau kaip 220 pasitraukimų – iš jų 127 NPF kandidatai pasitraukė E. Macrono naudai ir 81 E. Macrono kandidatas pasitraukė kairiosios koalicijos naudai. Akivaizdu, kad „respublikonų frontui” dar teks nueiti ilgą kelią ir jis rado naujų būdų pasirodyti Prancūzijos žmonėms. Apie kai kuriuos raginimus įveikti RN buvo daug kalbama, pavyzdžiui, apie Xavier Bertrand’ą, partijos „Les Républicains” kandidatą pirminiuose 2022 m. prezidento rinkimuose, kuris savo rinkimų apygardoje mieliau atiduoda savo balsą komunistui, o ne RN

Nesant absoliučios daugumos, RN pirmininkas Jordanas Bardella pareiškė, kad atsisakys tapti ministru pirmininku. Valdžios sferose vyksta diskusijos, kaip valdyti be RN. Ministras pirmininkas Gabrielis Attalis pateikė „daugiamandatės daugumos” koncepciją, kad išaukštintų didžiosios koalicijos tipo komandos privalumus, kurios tikslas būtų atkakliai vykdyti tą pačią iš rankų į rankas politiką, kurią vis daugiau prancūzų atmeta.

Kadenciją baigiantis Nacionalinės asamblėjos pirmininkas Yaël Braun-Pivet nepaliko abejonių kalbėdamas apie „didžiąją koaliciją nuo LR iki ekologų ir komunistų“. Tuo tarpu kairieji tikisi perimti iniciatyvą ir sudaryti koaliciją pagal savo viziją. „La France Insoumise“ nori valdyti vien tam, kad įgyvendintų savo programą, o ne kas kita. „Mes norime taikyti visą savo programą“, – antradienį per BFMTV eteryje sakė „La France Insoumise“ koordinatorius Manuelis Bompardas, atmesdamas galimybę dalyvauti didžiojoje koalicijoje, turint omenyje akivaizdų Emmanuelio Macrono legitimumo trūkumą.

Verta atkreipti dėmesį, kad nors 2/3 prancūzų nebalsavo už RN (Nacionalinį susivienijimą), 3/4 nepalaikė NFP (Naujosios Prancūzijos partijos), o 80% nepasirinko Emmanuelio Macrono partijos. Tokia rinkimų dinamika leidžia abejoti nuo liepos 8 d. šalies valdymą perimsiančios vyriausybės teisėtumu. Rinkimų procesų blokavimas sukėlė rimtą situaciją, kuri nepaslėpta nuo pačių įžvalgiausių stebėtojų akis. Nepriklausomai nuo galutinio sprendimo, akivaizdu, kad egzistuoja ideologinis kairiųjų ir centro sąmokslas, kuris pasireiškia siekiu palikti Prancūziją susidūrusią su imigracijos, nesaugumo ir pasitikėjimo savimi praradimo problemomis. Nepaisant bandymų išsiskirti, kairieji ir centristai iš esmės gina tą pačią politinę liniją ir principus.

Žurnalistės Ruth Elkrief ir politikos mokslų tyrėjo Dominique’o Reynié komentarai atskleidžia susirūpinimą dėl galimo politinio nesutarimo Prancūzijoje. Elkrief, ankščiau kritiškai vertinusi RN (Nacionalinį susivienijimą), pažymi, kad siūlyti kairiųjų premjerą šaliai, kuri neseniai du kartus išreiškė norą sumažinti imigraciją, didinti saugumą ir stiprinti autoritetą, gali būti laikoma provokacija. Tai rodo, kad kairiųjų politinės linijos pasirinkimas gali būti netinkamas atsižvelgiant į gyventojų išreikštus norus.

Reynié, savo ruožtu, akcentuoja, kad vietos politinė sistema, vietoj problemų sprendimo, kurį reikalauja RN rinkėjai, gali būti orientuota į politinių pasekmių, susijusių su neišspręstomis problemomis, blokavimą. Jo komentarai LCI kanale rodo, kad yra susirūpinimas dėl to, kaip įvairios valdančiosios jėgos gali bendradarbiauti siekdamos išvengti realių pokyčių, kurie būtini visuomenei.

Šie komentarai atspindi didėjantį politinį įtampą ir ne tik atskleidžia gyventojų norus, bet ir kelia klausimus dėl dabartinės politinės krypties tinkamumo šalyje.

Dabar dar nėra aišku, kas vidutinės trukmės perspektyvoje bus geriausia Prancūzijai, kuri kenčia dėl savo veiksmų delsimo ir kurią vargina lėtas nuosmukis. Atsakymas į šį klausimą nėra aiškus, o galimi alternatyvūs scenarijai leidžia manyti, kad situacija gali pasikeisti įvairiais būdais.

Marine Le Pen pateikė kompromiso galimybę: jei jos partija gautų 270 deputatų daugumą, jai reikėtų papildyti šią daugumą kitų partijų atstovais, kad pasiektų būtinąjį 289 išrinktųjų skaičių. Tokia situacija, viską apsvarius, yra palankesnė nei ta, su kuria susidūrė Emmanuelis Macronas ankstesnėje kadencijoje, kai jo partija galėjo tikėtis tik apie 250 deputatų. Vis dėlto, RN, turint nedidelę daugumą, galėtų patirti problemų dėl riboto valdžios naudojimo, kas būtų rizikinga. Trumpalaikėje perspektyvoje tam tikros svarbios reformos, pavyzdžiui, teisėtos gyvenamosios vietos panaikinimas ir visuomeninio transliavimo privatizavimas, galėtų būti pradėtos įgyvendinti. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje partijos, kurios vadovavo kohabitacinėms vyriausybėms, niekada neturėjo sėkmės laimėti kitų prezidento rinkimų. Emmanuelis Macronas šią dinamiką žino ir tikrai į tai remiasi. Dėl trumpos patirties RN gali patirti politinio patikimumo praradimą.

Kita vertus, jei liepos 8 d. į valdžią ateitų kairiųjų vienybės vyriausybė, tai būtų laikoma tiesiogine katastrofa, nes šalis nepasuktu nauja kryptimi. Tie, kurie dešimtmečius šalį valdė, nesugebėję spręsti ją griaunančių problemų, tikriausiai nesugebėtų jų įveikti ir šiuo atveju. Tokia situacija galėtų dar labiau sustiprinti dešiniųjų rinkėjų, kurie būtų dar kartą apgauti respublikonų fronto ir nuvylusių savo lūkesčius, norą atkeršyti artėjančiuose 2027 m. rinkimuose, ir šį kartą jie galbūt siektų pakeisti padėtį visam laikui.

europeanconservative.com