Per Vilniuje vykstančias Kaziuko ir Tautų muges, Vyno ir Sostinės dienas, Adventurą ir kitus renginius daugelis, mūsų, vilniečių, ypač laukiame atvykstant artimiausių kaimynų latvių. Mat jie atsiveža pardavinėti plačiai savo kokybe žinomos produkcijos – sūrių, žuvies, populiariųjų „Karvučių“. Ir, žinoma, išgarsėjusio vaisių ir uogų vyno, gaminamo nedidelėse vyndarystės įmonėse ir tiesiog šeimose.
Reto skanumo šie vynai – natūralūs, pagaminti pagal savitas receptūras, neretai perduodamas iš kartos į kartą. Tokie gėrimai skirti mėgautis išskirtinėmis progomis, lėtai gurkšnojant ir bendraujant su širdžiai mielais žmonėmis.
Su tokiais vyndariais susipažinome ir šio infoturo metu. Tiesa, reikia pridurti, jog vyno ir kitų gėrimų gamyba nebuvo jų pagrindinis verslas, jis tiesiog papildė kitus užsiėmimus. Štai mūsų kelionei jau riedant į pabaigą, susipažinome su Gunta Rožkalne iš Kaltenės „Ciruliši“ sodybos.
Patyrusi maisto gamybos technologė, ilgus metus dirbusi konservų gamybos pramonėje ir sukūrusi ne vieną receptą, pagaliau nutarė susikurti šį tą sava. Kodėl gi nepabandžius pamaitinti atvažiuojančių turistinių grupių arba šeimų, vykstančių Kolkos pajūrio link?
Pabandė. Pasirodo, keliautojai tiesiog džiaugiasi galimybe paragauti kitokių, negu savo namuose, gaminamų patiekalų. Tarkim, silkės su varške arba latviškos miežinių kruopų košės su bulvėmis. Šeimininkė vaišina ir žuvies sriuba, ir savos receptūros šaltibarščiais, ir, žinoma, garsiaisiais namų gamybos žuvies konservais. Patikusių konservų dėžutės tuoj pat išperkamos. Kam gi nesinori paragauti, tarkim, tokių skanėstų, kaip silkės salotos su riešutais ir ananasais?
Arba su mangais ir raugerškių uogomis? Sukurti tokias salotas Guntai nebuvo sunku: juk šitiek laiko eksperimentavo su receptūromis „valdiškame“ darbe. „Tik štai kas man ten nepatiko, – atvirai dalijasi mintimis moteris. – Sukuri, pavyzdžiui, naują konservų rūšį. Visiems skanu, visi giria. O po kurio laiko žiūri – jos sudėtyje esantis majonezas pakeistas prastesniu. Taupumo dėlei. Ir tie, kurie tave pažįsta, kaip receptūros autorę, stebisi: kas yra, Gunta, kodel pasikeitė tavųjų konservų skonis? Ką jiems paaiškinsi?
Taigi – geriau jau aš namuose prisigaminsiu „tikrų“ salotų ir jomis vaišinsiu žmones negu eilinį sykį nuvilsiu juos savo „patobulinta“ receptūra“.
Aišku, teko sutvarkyti visus reikiamus dokumentus, namuose sukurti darbo vietą ir įsigyti reikiamos įrangos produkcijai gaminti, fasuoti ir laikyti. Užtat šiandien „naminės virtuvės“ šeimininkė patenkinta, girdėdama šiltus atsiliepimus apie savo gaminius. Siūlėsi juos pirkti ir prekybos įmonės, bet moteris atsisakė: viena, labai jau padidėtų žuvies konservų kaina, pridėjus visus prekybinius antkainius; antra, prekybininkai pageidautų didesnio produkcijos kiekio, na, o trečia, kur garantija, kad visos salotų dėžutės bus greit išpirktos? Po mėnesio juk net spalvą gali pakeisti. Tad jau geriau čia, namuose, pačiais šviežiausiais gaminiais užklystančius poilsiautojus pamaloninti…
O turistų netrūksta. Užsuka ir lietuvių. Štai pernai viena po kitos atkeliavo dvi turistų grupės iš Mažeikių. O pavieniai lankytojai, šeimos su vaikais kartais Guntos sodyboje net palapines pasistato ir pernakvoja.
Na, o dėl vyno, nuo kurio ir pradėjau pasakojimą, tai „Ciruliši“ sodybos vyndarė gali jums pasiūlyti paties įvairiausio: balto ir raudono, rūgštesnio ir saldesnio. Pagaminto iš obuolių, svarainių, bruknių, slyvų, pienių, rabarbarų ir dar iš daugybės kitų uogų ir vaisių. Natūralaus, niekuo iš šalies „nepastiprinto“. Tokio, kurio įsigijus, norėsis vaišinti savo brangiausius svečius ir klausytis jų pagyrimų.
Taigi, jei kada pro šalį važiuosit, užsukit į šios svetingos moters sodybą.
Gėlių karalystėje
Kitam vyndariui, su kuriuo susipažinome šio infoturo metu, gėrimų gamyba irgi nėra pagrindinis verslas. Varis Bangieris su šeima jau daugybę metų ne tik Latvijoje, bet ir už jos ribų garsėja kaip puikių lelijinių šeimos augalų – vienadienių – augintojas. Pagal profesiją agronomas, taigi augalininkystę puikiai išmanantis specialistas, šias gėles pasirinko ne iš karto.
Sovietmečiu auginęs tulpes ir narcizus, vėliau, jau nepriklausomybės laikais, ėmė ieškoti kažko naujo, išskirtinio. Į akis atsitiktinai krito žurnalas su straipsniu apie vienadienes. Šios gėlės, tokios panašios į lelijas, savo vardą įgijo neatsitiktinai – pasirodo, išsiskleidęs jų žiedas žydi vos vieną dieną. Tačiau krūmelis turi daugybę pumpurų, tad kasdien pražysta vis kiti žiedai. Ir taip tęsiasi mėnesį – pusantro. O jau vienadienių rūšių, formų, spalvų ir atspalvių esama tikrai didelės įvairovės.
„Kodėl nepabandžius? – dingtelėjo tąsyk žmogui į galvą mintis, – juk gėlės, atrodo, nelepios“.
Šitaip sode atsirado pirmosios vienadienės. Jų parsisiųsdavo iš įvairių šalių, ypač iš JAV. Augalų selekciją išmanantis agronomas vienas gėles kryžmindavo su kitomis, ypač latviškomis, išgaudamas vis didesnę įvairovę.
Aišku, pasitaikydavo atvejų, kai „atvykėlės“ neprigydavo arba augdavo prastai. Arba, tarkim, šiltnamyje auginamos gėlės žiedai būna „gauruoti“, o persodinus juos į lauką, kažkodėl praranda savo išskirtinumą – paprastas žiedelis, ir tiek.
Dabar šeima augina per tūkstantį įvairių rūšių vienadienių. Galima tik įsivaizduoti, kaip atrodo jų laukas, kai prasiskleidžia pačių įvairiausių formų, dydžių ir atspalvių žiedai. Dažniausiai taip būna liepos – rugpjūčio mėnesiais, jei ruduo šiltas – dar ir rugsėjį, tačiau kartais pirmieji pumpurai prasiskleidžia jau per Jonines.
Štai tada ir pradeda į jų sodybą plūsti žmonės. Vieni – dažniausiai kaip ekskursantai – tik pasigrožėti, kiti gi – įsigyti ir parsivežti į namus. Gėlių kainos, žinoma, svyruoja – nuo 3 iki 60 eurų. Viskas priklauso nuo to, kokią gėlę ruošiatės įsigyti. Pats šeimininkas sakosi už vieną, pirktą JAV, paklojęs net 250 dolerių.
„Vienadienės – inteligentiškų tinginių gėlės, – juokauja Varis Bangieris. – Tarpusavy nesikryžmina, taigi rūšys nesusimaišo, ir visas jas galima auginti viename plote. Dvejus mėnesius per metus už simbolinį mokestį atveriame savo sodybą turistams. Daug jų atvyksta iš Estijos, Skandinavijos šalių. Ir iš Lietuvos, žinoma. Ir turistinių firmų autobusais, ir savo transportu. Išsirenka patinkančius augalus, nusiperka, kitiems gi užsakytas gėles išsiunčiame paštu pačiais įvairiausiais adresais. Turėjome klientą net iš Kuveito“.
Tačiau puošnusis žydėjimo metas vieną dieną baigiasi, ir šeimininkai, norėdami pailginti svečių viešnagės sezoną, sugalvojo rengti savos gamybos gėrimų degustacijas.
Mokytis gaminti vyną ir kitus natūralius gėrimus, pavyzdžiui, trauktines, iš savo pačių išaugintų vaisių, uogų ar daržovių, agronomui ilgai mokytis nereikėjo: jau penkias dešimtis metų juos gamina. Tiesa, eksperimentuoti niekada nesiliovė – per tą laiką gimė ir dabar gimsta unikalūs vynų receptai. Tikrai nedažnas iš mūsų, prisipažinkime, yra ragavęs bijūnų žiedų arba baltųjų alyvų vynų, o štai apsilankę šioje sodyboje, jų galite paragauti. Kaip ir vynų, pagamintų iš morkų, pomidorų, moliūgų.
O jau gėrimai, pagaminti iš erškėtuogių, liepžiedžių, šermukšnių, šeivamedžių – įprasta kasdienybė… Tad nereikia stebėtis, kad visą šią įvairovę į sodybą atvykstantys svečiai mielai perka. „Gėrimų užtenka tik degustacijoms ir lankytojams, – pasakoja jų kūrėjas. – Į muges jų jau nebevežu. Anądien suskaičiavau: gaminu 18 rūšių vyną, bet dalį jo –labai nedideliais kiekiais. Štai bijūninio – vos 25 litrus. Užtat iš obuolių išeina kur kas daugiau gėrimų, tarp jų – ir kalvadosas“.
Na, o grįžtant prie vienadienių, reikia pasakyti, kad čia jų augimvietė – didžiausia Latvijoje. Kaip teigė jų augintojai, ir Europoje panašių mažai. Ypač tokių, kurie priima lankytojus, norinčius savo akimis pamatyti gėles ir čia pat įsigyti patikusias. Apsiribojama gėlių nuotraukas įdėjus į internetinį puslapį ir po to gautus užsakymus išsiuntinėjant.
