Janina Survilaitė: „Reikšmingi Dievo namų Palaimintojo Žodžiai…”

Prie paskutinio mano straipsnio, pasmerkiančio pastangas išniekinti Šveicarijos karo pabėgėlių lietuvių bendruomenės TEISINĮ ĮKŪRIMĄ, J. Caspersen įrašė necivilizuotą komentarą, kad Survilaitė be sąžinės dešimtmetį kaltina PLB-nės kultūros komisijos pirmininkę ir ŠLB-nės pirmininkę nebūtais kaltinimais, nuo savęs pridėdama, kad Survilaitei tai ne naujiena, nes ji esanti išdavusi visą savo šeimą ir net… Kunigą Svarinską...
…
„Menas – pats žaviausias, pats griežčiausias, pats džiugiausias ir geriausias simbolis amžino, nepavaldaus protui žmogaus veržimosi į gėrį, tiesą, tobulybę“… (Tomas Manas)

Žmogaus veržimosi į tikėjimo gėrį raseiniškiams pasiliko Kunigo A. Svarinsko veikla, kuri patvirtina, kaip ilgai gali išsilaikyti KGB prievartos gijos ir kaip ilgai gyvoja KGB pasėta propaganda.

Į Šveicarijos išeivijos įkurtą Bendruomenę 1993m. įstojusi, kitokią autobiografiją, negu mano, turinti J.Caspersen, dar visus atakuoja piktybiškomis interpretacijomis – aiškias okupacinio režimo legimitavimo priegaides, kaip”modernių” kolaboravimą, kurio palyginimui tinka 2022m. internete paskelbtas Mariaus Markucko straipsnis apie į Lietuvą sugrįžusias N. Muravjovo ir M. Suslovo šmėklas.

Aišku, kad Alpių „KGB šmėkla” – J.Caspersen – ŠLB-nėj buvusios aktyvios režimo komskretorės pavidale išnykti dar ilgai nesiruošia…

Lengvai vyniojami apie komsekretorės pirštą ir jos manipuliavimus, nesiremiant jokiais išeivijos istorinės veiklos faktais, „skaito” beraščiais apsimetę ponai LR Prezidentai, Seimo ir vyriausybės vadovai. Užmiršę kad du dešimtmečius kartu su gyvaja išeivija buvo publikuota rašytojos J. Survilaitės domunentinė apybraiža „Alpių lietuviai. Alpenlitauer”,2005, „Visada tolimi – niekada svetimi”,2011, „Paralelės”2020,” „Už Tautą, Tikėjimą ir Valstybę”, 2023, kuriuose įvardinta reikšmingiausia Tėvynei Lietuvai 50 okupacijos metų paaukota išeivių veikla už Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvių gyvenimo režime faktai…

… Kiekvienas prisimena, kaip A. Svarinsko veikla Viduklėje pjovė gerkles rajono komunistams. Sovietams tautiniai dalykai, plius krikščionybė, buvo baisiau už sprogstamąjį ginklą.

– Svarinsko nuolatinė vieta – už grotų“!.. – po dešimtmečių girdime Raseinių Vykdomojo komiteto pirmininko Zigmo Butkaus balsą!

Dar gyvi lietuvių kalbos mokytojai gerai prisimena, kaip Raseinių saugumas siuntinėjo į Viduklės Bažnyčią kvalifikuotai užrašinėti kunigo Svarinsko pamokslus.

Juk režimo nekenčiamą, „nacionalistų dinastijos įpėdinę”, mokytoją Survilaitę įbauginti irgi buvo nesunku… Sutikau. „Geriau eisiu aš, negu kita „Svarinsko pamokslų rašytoja”, – pagalvojau tada 1977m., nes išgirsti teisingą Dievo žodį sovietų kankinio pamoksle man – buvo brangi likimo dovana. Ypač po paskutinių Svarinsko žodžių, pasakytų Raseinių komunistams Jį tardant TSKP CK partijos komitete: „Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, tarybinė vyriausybė Helsinkyje pasirašė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją…“

1978 birželio 28 d. „Tiesoje“ pasirodęs straipsnis: „Šmeižikai iš sakyklos“- tiesiog pribloškė visą Lietuvą…

… Tą sekmadienio rytą Viduklės Bažnyčia žydėjo gėlėse, o aš ėjau į Žmogaus dvasios šventovės atvertas Dievo namų duris tiems, kuriuos kankino dvasinės, prievartinio ateizmo negalės.

„…Ir neleisk mus sugundyti“,- labai išraiškingai nuskambėjo mano lūpose ištartas paskutinis „Tėve mūsų“ maldos sakinys!.. Bažnyčia siuntė Dievo palaiminto šventumo galią, pakilti nuo pažeminimų, atgauti krikščionišką orumą, atsikvėpti nuo skriaudų, neturint į ką atsispirti, kur surasti tiesą ir sielos ramybę. Krikščionį lietuvį per amžius laimino Dievo namai, o išsaugoti padėjo tokie kunigai, kaip Svarinskas!

… garsiai sugaudė vargonai: „Pulkim ant kelių…“, užgiedojo choras, visa Bažnyčia suklupo prieš Žmoniją Atpirkusį…

„Prašykime ir mes savo Išganytojo Dievo malonės,“ – „ melskimės savo Dievui, ir jis mus išgirs“.- skrido Dievo Pasiuntinio Kunigo Svarinsko Žodis, kurį pavadinau – „Šventumas!”
JUk Šventumo sparnai nešė į Evangelijos tiesas, Šventojo Rašto gelmes, Dievo Žodžio nemirtingą tvarumą…

– Aukščiausiasis mus visada supranta ir yra pasiruošęs mums pagelbėti, tik mes patys turime visa širdimi, ir visa siela trokšti, – pradėjo susitikimą su parapijos katalikais Kunigas Svarinskas,- „Štai vakar jaunas vaikinukas skundėsi, kad neatsispiria stikliukui, nes jo draugai jį ragina neišgerti. Mielieji, mes visi turime vieną stebuklingą pasakymą: AŠ LIETUVIS! AŠ ESU TIKINTIS LIETUVIS, todėl man nuodėmė ir gėda gerti! Man šlykštu pavirsti į kiaulę, nes aš Žmogus. Lietuvių tauta per amžius buvo blaivi ir tikinti,- nedarykim jai gėdos...“

Kunigo žodžiai: buvo ne didaktiniai, ne pritempti patarimai. Tai – širdies Žodžiai, reikalingi atsispirti nuodėmei.

Kai vakare atsisėdau rašyti „ataskaitą Raseinių saugumui”, mane užvaldė Dievo galios vizija, Kunigo Svarinsko sugebėjimas siųsti šviesos blyksnius, į žmogaus dvasinį pasaulį, gydančius sielą iki lygmens, išreiškiančio šventumo išgyvenimų esmę, atsispirti nuodėmei. Į Viduklės Dievo namus žmonės ėjo ieškoti kelių sielai, mokėsi išlaikyti sveikas idėjas, vystyti žmogiškąją raidą, nenutolti nuo Dievo priesakų.

Stebino Kunigo sugebėjimais užsitikrinti tarp katalikų ramybę ir bešališkumą. Kunigas parinko emociškus faktus, jaudinančius protą. Pabuvoję savo sielovadininko globoje, žmonės tapdavo tvirtesni vertybėmis, dvasiniu Dievo įkvėpimu išreikšti religinio patyrimo tikrovę. Katalikiškoji tikėjimo reikšmė jų sovietizmo ligomis užsikėtusiai sielai buvo reikalinga kaip duona ir vanduo, nes sieloje nematymas Dievo atvaizdo – veda į pražūtį. Kunigo kalba suprantama giliai ir reikšmingai: pateikdamas iš Evangelijos, Švento Rašto įsisąmonintus dalykus nieko bendro neturinčius su TSKP Komunistų partijos suvažiavimų direktyvomis.

Visi rajono lituanistai/-ės ataskaitas apie Svarinsko pamokslus vertinome ir aprašėme panašiai, nė vieno mūsų KGB netardė ir nesodino į psichiatrinę ar į kalėjimą? Matyt, medžiagos įkalinti kunigą A. Svarinską KGB jau buvo gana…

…1983 m. gegužės 6 d. 15 val. Vilniuje Kunigui A. Svarinskui buvo perskaitytas nuosprendis, kad kun. A. Svarinskas nuteistas 7 metus griežto režimo lagerio ir 3 metus tremties. Tuo pat metu salėje buvo areštuotas kunigas S. Tamkevičius, Kybartų klebonas, LKB Kronikos redaktorius.

Baigiamajame savo žodyje Kunigas Svarinskas kalbėjo:

“Daugiau nereikės manęs teisti, liksiu skolingas, nes nesitikiu atsėdėti viso bausmės laiko. Bijote manęs? Negi aš tuščiomis rankomis (atėmėte iš mano rankų net rožančių !) sunaikinsiu jūsų galingus tankus? Aš nuo vasario 26 d. sėdžiu uždarytas, o žmonės, matydami mano tiesą renkasi gatvėje, iš kurios gaudomi ir vežami toli į miškus, jokio draugo ar pažįstamo salėje nematau.“

Ar šiandien galime švęsti Pergalę?

Kiekvienai pasaulio tautai būtina, kad ją maitintų amžinosios vertybės ir aukšta moralinė misija, nulemta tautos kilmės ir jos ilgaamžiškų kančių istorijos.

Tačiau, įdomiausia, kad 21amž. antrame dešimtmetyje lietuvių karo pabėgėlių teisiškai 1952-02-17d. įkurtoje ŠLB-nėje pasirodė Muravjovo – Suslovo Šmėkla – aukštame PLB-nės valdybos kultūros komisijos pirmininkės poste, režimo komsekretorės, J. Jablonskytės-Caspersen pavidale… Jos tikslas – pažeminti ir nuskandinti užribyje pasaulio lietuvių IŠEIVIJOS patriotiškąjį elitą, ir jos kovų įdirbį, 50 metų besipriešinusį okupacijai.

J. Caspersen, visa širdimi nekęsdama tokių, kaip aš, Lietuvos Laisvės kovotojų šeimose gimusių, keršydama man, kaip knygų apie išeivijos veiklą autorei, begėdiškame straipsnyje,(tiesos.lt.) išdėstė savo įgimtą nuostatą: rašytoja J. Survilaitė biografinėje apybraižoje „Likimo užkodavimas” (2015m, LRS leidykla) rašo, kad talkino KGB užrašinėdama A. Svarinsko pamokslus, todėl prašau atimti iš J. Survilaitės visus atgimusios Lietuvos apdovanojimus… (J. Caspersen autobiografiją žr. „Alpių lietuviai„, psl.145-149.)

Mano užklausimas LR VSD-tui, kad patikrintų, kas per asmenybė yra p.Jūratė Jalonskytė-Caspersen, kokios organizacijos ir kokiam tikslui ji 1993 metais buvo pasiųsta į Šveicarijos konfederaciją integruotis PLB-ėje – iki šiol laukiame.

Propagandinė komjaunimo sekretorės veikla PLB-nėje verčia įsiklausyti į tuos, kurie pagal prof. R. Čepaitienės mintis, iki šiol klastoja Lietuvos istorinį paveldą:

„Tai iš tiesų atvedė (…) prie socialinio darvinizmo įsigalėjimo, „ja načalnik – ty durak“ sistemos įtvirtinimo, šiandien jau pūliuojančio visapersmelkiančio mobingo metastazėmis. Išliko, įsitvirtino ir suklestėjo stipriausieji, dažniausiai susibūrę į klanus ir gaujas“.

Ar ilgai šie begėdiški klanai ir gaujos įsikėlusios buvusius režimo propagandistus į aukščiausius valstybės valdymo postus Lietuvoje ir emigracijoje tyčiosis iš mūsų visų iškovotos Laisvės?

Pastaba: Už autorės išreikštą nuomonę redakcija neatsako, palikdama teisę į ją atsakyti kitai pusei.