Vidas Rachlevičius. Žvilgsnis į Prancūziją ir Europą. Nieko gero, švelniai tariant…

Veidaknygė

Žvilgsnis į Prancūziją ir Europą. Nieko gero, švelniai tariant… Meinstryminės žiniasklaidos antraščių išauklėta publika lengviau atsiduso: „Ultradešinieji nelaimėjo…“ Bet didžiausia praėjusių rinkimų laimėtoja yra Marine Le Pen. Apie viską nuosekliai.

Didžioji Paryžiaus žiniasklaida po rinkimų elgiasi santūriai ir vengia įvardyti pagrindinę šalies problemą – prezidentą E. Macroną, kuris yra šios visiškai nereikalingos dramos, atsirūgsiančios visai Europai, autorius. Jis padarė didžiausią politinę klaidą savo karjeroje ir jo narcisizmas pasėjo chaosą. Svarbiausia – jis visais aspektais pakirto pasitikėjimą Prancūzija. Viena stipriausių ES ekonomikų? Europos strateginė autonomija? JAV izoliuojasi, o Rusijos grėsmės akivaizdoje Prancūzija imasi lyderystės? Pamirškite tai.

Jau gerokai anksčiau buvo aišku, kad Jungtinė Karalystė išsirinks nuobodžią, technokratišką leiboristų vyriausybę, kuri nedaug prisidės prie ekonomikos augimo, bet valdžios perėmimas bus sklandus, o padėtis stabili. Taip ir įvyko. Todėl E. Macronui tik paskelbus apie rinkimus, buvo aišku, kad šalis neria į chaosą. Pavojų visuomet geriausiai jaučia pinigai, kurie mėgsta ramybę. Jau birželio viduryje Bloomberg duomenys rodė, kad visų Londono rinkoje kotiruojamų akcijų bendra vertė siekė 3,18 trilijono USD, palyginti su 3,13 trilijono USD Paryžiuje. Iki tol pirmavo Prancūzijos sostinė, bet „protingi“ pinigai patraukė į Londoną ir kitas vietas. Obligacijų rinkos taip pat prastai sureagavo į kairiųjų radikalų sėkmę. Kas gali pasitikėti vyriausybe, kuri bus užkrėsta radikalia kaire ir visu su ja susijusiu politiniu užribiu? Tai – socialistų partija, komunistų partija, klasikiniai žalieji, vadinamieji woo-woo žalieji, islamistai, Amerikos, Izraelio bei NATO nekenčiantys „Antifa“ aktyvistai bei visų rūšių woke-istai.

Kokia gali būti vyriausybė? E. Macronas pakvietė J. L. Melenchoną į barikadas prieš M. Le Pen. Dabar tas tikisi būti premjeru ir pradėti įgyvendinti savo pragaištingą ekonominę programą. E. Macronas negali to leisti, bet jis negali nesuteikti vietos J. L. Melenchonui, kuris, vakarietiškais terminais, yra visiškai toksiškas tipas. Jei jam kas nepatiks arba jis negaus, ko nori, jo atstovaujamas gaivalas tuojau pat išeis gatves siaubti, deginti ir daužyti. Kiti siūlo sudaryti technokratinę vyriausybę, panašią į Mario Draghi vyriausybę Italijoje 2021–2022 m., arba net mažumos vyriausybę, kuri nuolat skęstų kompromisuose. Tačiau nė vienas iš šių sprendimų nėra tvarus ir ilgalaikis, neišvengiamai vyks nauji rinkimai. Toks chaosas tik į naudą M. Le Pen, kuri tuo pasinaudos ir bus laimėtoja.

M. Le Pen ekonominė programa – tikrai ne stebuklas, bet J. L. Melenchono – visiška katastrofa. Jis planuoja 150 mlrd. EUR papildomų viešųjų išlaidų, iš karto 10 proc. padidinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, įvesti nemokamą transportą ir sumažinti pensinį amžių iki 62 metų, taip pat numatyti ilgalaikiai planai įdarbinti daugiau mokytojų ir sveikatos priežiūros darbuotojų bei daugiau investuoti į žaliąją energetiką. Už visa tai būtų mokama didesniais pelno mokesčiais, turto mokesčiu ir skolinantis daugiau pinigų. Bloomberg prognozuoja, kad tokiu atveju šalies skola iki 2027 m. padidės iki 130 proc. BVP. Įprasta laikyti, kad skola arba jos lubos neturėtų viršyti 60 proc. BVP. (Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos skola buvo maždaug 38 proc. BVP).

Didžiausia problema ta, kad Prancūzijoje ir visoje eurozonoje, taip pat ir Lietuvoje, daug žmonių tapo visiškai priklausomi nuo vis didėjančių valstybės išlaidų. Dauguma prancūzų rinkėjų balsavo už biudžeto deficito didinimą ir skolinimąsi. Tai gali tęstis kelis metus, o po to ateis katastrofa. Kaip yra sakiusi Margaret Thatcher, socializmas yra gerai tol, kol nesibaigia pinigai. O jie baigsis ir Prancūzijos lauks Graikijos scenarijus. Prisimenate? Bet katastrofos mastai bus kiti. Tačiau J. L. Melenchoną supanti publika nepaiso jokių perspėjimų ir visiškai neketina taupyti, jie tikisi, kad juos išgelbės kaimynai.

Taigi, anksčiau ar vėliau prancūziško socializmo sistema sugrius ir ironiška, kad tą griūtį sukels drąsos įgavusi kraštutinė kairė, o ne dešinieji, kuriais nuolat gąsdinami žmonės. Ekspertai svarsto, kad sunku įsivaizduoti, jog Europos centrinis bankas pultų gelbėti kraštutinių kairiųjų vyriausybės. Beje, priminsiu, kad Lietuva yra eurozonoje…