Labai dalykiškas ir tikslus prof. Romo Lazutkos straipsnis apie Lietuvos valstybę bebaigiantį suėsti ekonominį ir socialinį vėžį. Liga sena. Jos pradžia buvo jau pirmieji Nepriklausomybės mėnesiai. Tuo metu, kai žmonės žvarbiomis žiemos naktimis šalo prie barikadų saugodami atkurtą valstybę, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pastate, jo viduje, o ir kituose valdiškuose namuose šiltai įsikūrę veikėjai galvojo ne apie valstybę. Jie rezgė visai kitus planus. Ir paleido į gyvenimą vėžio ląsteles, kurios dauginasi ir ardo valstybės kūną net po trijų dešimtmečių.
Vyksta iš pažiūros „stichinė“, o iš tikrųjų sąmoningai paleista „savieigai“ viešųjų paslaugų prichvatizacija. Lygiai taip pat kadaise buvo perpumpuojamas valstybinių įmonių turtas į tų įmonių direktorių šalia įsteigtus privačius UAB’us. Tokia viešojo turto ir išteklių parazitinio siurbimo sistema sistemiškai ir nuosekliai buvo perkeliama į vis naujas sritis, kuriose apsukriems ir suktiems verslininkams įmanoma pasinaudoti ne savo sukurtu geru.
Tokia grobikiška ir parazitinė sistema netrukdomai veikia ir todėl, kad ji tobulai atitinka ir ES viršūnių tikslą demontuoti nacionalines valstybes. Teikti tam tikros apimties viešąsias paslaugas yra viena svarbiausių valstybės atliekamų ir net pati jos buvimą didele dalimi pateisinančių funkcijų.
Tikslingai siaurinant tokias paslaugas sąmoningai siekiama, kad jos galiausiai būtų sunaikintos ir taptų vien privačios. Įgyvendinus tokį tikslą paslaugos ne tik tampa neprieinamos didelei daliai gyventojų, tai yra neturtingesniems jų sluoksniams. Nustojusi teikti viešąsias paslaugas nyksta pati valstybė.
Žmonėms darosi vis sunkiau suprasti, kokia iš jos nauda ir kam jos apskritai reikia. Prarandanti nacionalinį ūkį ir nebeteikianti jokių socialinių paslaugų valstybė galiausiai tampa iš svetur administruojama teritorija, kurioje veikia tik kažkokia „paneuropinė“ privačių paslaugų rinka. Štai kodėl karštligiškai privatizuojanti paskutinius valstybės ir savivaldybės turto bei viešųjų paslaugų likučius Lietuvos valdžia stengiasi pasitarnauti ne tik privataus verslo interesams. Ji taip pat tarnauja politiniams Briuselio siekiui centralizuoti ES ir panaikinti paskutines šalių nacionalinio valstybingumo apraiškas.
Valstybės ir privataus verslo bendradarbiavimas būtinas ir naudingas. Bet jis turi būti skaidrus ir sąžiningas, naudingas abiems šalims. O ne virsti išsigimėliška ir grobikiška „hibridine“ ekonomika su išplautomis ribomis tarp to, kas vieša, ir to, kas privatu. Toks dalies „apsukraus“ verslo parazitavimas visų piliečių, o taip pat ir normalaus verslo sąskaita yra valstybę ėdantis vėžys. Jį įveikti yra vienas svarbiausių Nacionalinio susivienijimo programinių tikslų.
Tokiai tvarkai/valdžiai pritariantys jauni žmonės, neturintys gyvenimo patirties nesupranta, kad kasa sau duobę.