Kelias iki vakarinio Rygos įlankos taško – Kolkos – vingiuoja netoli pajūrio, žavėdamas puikia gamta ir tapybiškais žvejų kaimeliais. Vykstame aplankyti Latvijos žvejų sostine tituluojamos Rojos – senos istorinės žvejų gyvenvietės.
Roja dabar yra vadinama miestu, tegu ir nedideliu, vos porą tūkstančių gyventojų teturinčiu. Į akis krinta namai, pastatydinti senoviniu būdu, iš akmenų, taip pat nedideli žavūs mediniai namukai ir šiuolaikiniai, su stiklinėmis terasomis. Bet apskritai Roja žinoma jau nuo XIV amžiaus, o tai daug ką reiškia. Visų pirma tai, kad per šimtmečius čia susiklostė savita gyvenimo sankloda, buities ypatumai, žmonių įpročiai.
O sparčiai vystytis Rojai padėjo garsus latvių švietėjas ir nacionalinio atgimimo lyderis Krišjanis Valdemars. Ne be šio žmogaus iniciatyvos caro laikais čia atsirado pirmoji jūreivystės mokykla Latvijoje. Vietos gyventojų atžalos, mokėjusios skaityti, čia galėjo įgyti jūrininkų profesijas. Tuo metu imta sparčiai statyti burlaivius, plėsti žvejybą.
Visa, kas susiję su jūra, jūreivyste ir žvejyba, dabar plačiai atsispindi vietos Jūrų žuvininkystės muziejuje.
Į jį pirmiausia ir užsukome.
„Ar žinote, ką reiškia žodis „Roja“? – pasiteiravo muziejaus gidė. – Ogi, išvertus iš lyvių kalbos, tai – „drumstas vanduo“. Miestelį juosiančios upės vanduo drumstas, iš čia ir šis pavadinimas“.
Upės vingį regime makete, vaizduojančiame Roją prieš šimtą metų. Gyvenamųjų namų nedaug, užtat gausu mažyčių trobelių – žvejybos įrankių ir tinklų saugyklų. Kiekvienas žvejys turėdavo po tokią savo pašiūrę… Gyvenimas čia niekada nebuvo lengvas, bet dar labiau pasunkėjo, po Antrojo pasaulinio karo šalį okupavus sovietams. Atskiras muziejaus stendas pasakoja apie vietos gyventojų bandymus 1944 m. pabėgti į Švediją. Puikiai suprasdami, koks gyvenimas laukia užėjus rusams, dalis žvejų bandė laiveliais kirsti Baltiją. Kam pasisekė, kam – ne; o ne vieno, pasilikusio namuose, laukė tremtis į Sibirą. Po karo čia buvo įsteigtas žuvininkystės ūkis, iš pradžių vadintas „Stalino keliu“, vėliau – „Banga“, ir kone visi vietos žvejai buvo į jį suvaryti.
„Tačiau svarbiausia, kad Rojoje, kaip ir visoje Kolkos srityje, veikė ypatingas režimas, juk mes kartu su kitomis žvejų gyvenvietėmis atsidūrėme SSRS pasienio zonoje. Gyvenimas Rojoje tekėjo, stebint akyliems pasieniečių žvilgsniams. Apskritai visa žuvininkystė Kolkoje buvo leidžiama su atitinkamais apribojimais. Įvažiuoti į pasienio zoną buvo galima tik vietos gyventojams su specialiais leidimais. Jokie užsieniečiai į Roją negalėjo patekti, o ir SSRS piliečiai galėdavo į ją įvažiuoti, tik jei jų giminės čia gyveno. Taigi anksčiau tikrai čia nebūtumėte atvykę“, – pasakojo gidė.
Apie atskirus Rojos gyvenimo laikotarpius byloja jų laikmetį atspindintys buities daiktai, dokumentai, nuotraukos. Čia gausu garsių vietos gyventojų portretų, miesto gyvenimą vaizduojančių fotografijų, burlaivių maketų ir kitos atributikos. Beje, minėtasis Rojos žuvininkystės ūkis sovietmečiu garsėjo labai geros kokybės konservais, siuntinėjamais po visas sovietines respublikas. Tarp vietinių gaminių būta ir įžymiojo „Rojos delikateso“, tikro gardėsio, kuriuo ir dabar mėgaujasi visi. Apskritai į Roją užsukusieji gali įsigyti tokių žuvies gaminių, kurių niekur kitur nerasi. Juk žvejybos verslas čia aktyviai vystomas iki šiol.
Roja dabar – poilsiautojų itin mėgiama vieta. Ir ne tik vasarą, kai čia vyksta tradicinė Žvejo šventė, bet ir žiemą, kai jūros pakraštys būna sukaustytas ledo, kurį laužia pratekančios srovės. Ledai skeldėja, lipa vienas ant kito, stoja piestu, suformuodami ledinius kalnus. Šį reiškinį labai mėgsta fotografai, atvykstantys ne tik iš visos Latvijos.
Rojoje gausu didesnių ir mažesnių viešbučių, poilsio ir svečių namų, apartamentų, kempingų. Į vieną iš tokių svetingų vietų ir užsukome. Tai buvo „Otra puse“ („Antra pusė“ – liet.), priimanti svečius ir nakvynei, ir pasimėgavimui prie stalo.
Kaip namie, kaip pas mamą
Poilsiautojų (ir ne tik) aptarnavimo verslu Vaivode šeima užsiima jau 31-erius metus, taigi jau turi ir puikią reputaciją, ir nuolatinių klientų. „Savo svečiams teikiamos pastogės nenoriu vadinti viešbučiu, pernelyg jau tas žodis šaltas ir valdiškas, – mus pasitikusi pasakė „Antrosios pusės“ šeimininkė Zane Vaivode. – Stengiamės, kad jiems šis laikinas prieglobstis primintų namus ir kad jie iš čia išvažiuotų geros nuotaikos“.
O tą nuotaiką, tą „namų jausmą“ ši šeima stengėsi kurti nuo pat pirmos dienos, kai tik įsigijo šį pastatą, kažkada buvusį laivų statybos ir remonto cechu. Viską darė savo rankomis – remontavo, dailino, rūpinosi interjero detalėmis. Įsirengė čia nedidelį viešbutuką, o galimybė praplėsti savo valdas atsirado jau vėliau, kai vietos verslininkai, greta esančiame name turėję užeigą, ją pardavė aukcione. Taigi atsirado dvi skirtingos įsigyto komplekso dalys, iš čia ir pavadinimas „Otra puse“ susiformavo.
„Per trejus dešimtmečius daug ką ištvėrėme: ir reketą, ir finansines krizes, ir valdžių kaitas su jų nesibaigiančiais nurodinėjimais verslui, – atvirai pasakojo šeimininkė. – Išgyvenome. O dabar jau niekas nebaisu – užsiauginome storą odą. Be to, visada galiu kliautis savo ištikimais darbuotojais ir savo nuolatine klientūra“.
Poilsis Rojoje, kaip sakė svetingoji ponia Zane, daugiausia tinka ramybę vertinantiems žmonėms. Čia nėra triukšmingų naktinių klubų, per naktis nesitranko diskotekos ir iki paryčių neplyšauja gerklingi dainininkai. Čia gali pabūti su savimi. Užtat taip mėgsta šią vietovę šeimos, menininkai ir … geros virtuvės mėgėjai. Rojoje – tikra delikatesų pasiūla. Čia visada paragausi vietinių gyventojų siūlomų kulinarijos gaminių, šviežios ir rūkytos žuvies. Dažnas miestelio gyventojas gali atvykėlius pavaišinti tradiciniais pajūrio patiekalais – žuviene, pyragais su žuvies įdaru, džiovinta žuvimi.
O restorano „Otra puse“ meniu – dešimtmečiais išbandytų receptų pasiūla. Valgius gamina jau 20 metų čia triūsianti virėja, o kartais prie pusryčių gaminimo stalo stoja pati šeimininkė. Moteriai patinka pabendrauti su savo klientais, patinka padengti stalą gražiais Rygos porceliano indais, kurių turi sukaupusi visą kolekciją, patinka atnešti šviežias garuojančių patiekalų porcijas. Jos viešbutyje neplėtojamos švediško stalo tradicijos – atskirai tiekiant kiekvienam svečiui estetika visai kitokia…
Pasiūliusi mums paragauti žirnių sriubos su mėtomis, starkio kepsnio ir varškės deserto su uogomis – tikrai nuostabaus maisto – šeimininkė spėjo papasakoti apie dar vieną savo pomėgį. Pasirodo, ji jau seniai įgijusi vyno žinovės – somelje – įgūdžių, ir kur tik bekeliautų, pasidomi toje šalyje gaminamais vynais. „Vynas – tai ne vien gėrimas, jis atspindi kiekvienos šalies kultūrą, tradicijas, individualybę. Tai – ištisas pasaulis, kurį taip smagu pažinti“. Neįkainojama savo patirtimi Zane Vaivode dalijasi, rengdama temines vyno vakarienes. Į jas dažniausiai renkasi tie, kurie jau žino, kad jų laukia galimybė pajusti kitos šalies dvasią, jos skonį, jos vertybes.
O ir apskritai į šių svetingų namų kiemą susirenkantys svečiai turi galimybę paragauti paties šeimininko Andrio (žvejo sūnaus) išrūkytos žuvies, šeimininkės lauke išvirtos sriubos ar iškeptų pyragėlių. Tai būna tikra šventė ir kūnui, ir sielai!
„Būtinai čia atvyksime!” – prižadėjome sau, atsisveikindami su svetingais šių namų šeimininkais. Šįkart juk neturėjome laiko pasivaikščioti įspūdinguoju Rojos paplūdimiu su jūros atridentais rieduliais, taip gražiai papildančiais vietos peizažą.
Nebuvo galimybės nusifotografuoti prie miesto simbolio – įspūdingosios Mariaus Grosbacho skulptūros „Mėlynasis paršelis“. Neaplankėme įžymiojo molo ir nestebėjome, kaip nuo jo, 106 metrų ilgio, dūžta bangos. Nesigrožėjome Rojos uosteliu su besišvartuojančiais laiveliais. Neieškojome įvairių menininkų sukurtų kūrinių, užkoduotų QR kodais.
Neapėjome vietinių parodų salių. Nepatraukėme palei Rojos upę nutiestais lanko pavidalo takais. Neapžiūrėjome neiuolėtoje Rojos pajūrio dalyje stūksančio įspūdingo akmens, kurį čia kadaise atsigabeno ir paliko ledynas, nei Rojos senosios evangelikų liuteronų bažnyčios. Žodžiu, dar daug ko nepadarėme dėl laiko stokos.
Bet juk gyvenimas nesustoja: Rojos žvejų valtys ir toliau išeina į jūrą, vietos rūkyklos ir toliau rūko aromatingą žuvį, o miestelio poilsiaviečių gyventojai ir toliau tvarko savo valdas, tikėdami, jog ir šią vasarą svečių netruks. Taigi – atvažiuosime, būtinai atvažiuosime!
komentaras parašytas tarybinių laikų stiliumi!