Grėsmingi įvykiai už Atlanto vėl priminė – koks reikšmingas mums yra JAV pavyzdys.
Kartais sakoma, kad visi leftistiniai marazmai atkeliauja iš JAV ir ši didinga valstybė pirmiausiai yra atsakinga už beribį proto pažeminimą. Po to paprastai dar priduriama, kad JAV visuomenė yra kraštutinai susipriešinusi politiškai, pasidalijusi į nesutaikomas viena kitai ideologines stovyklas.
Tačiau pastarasis teiginys toli gražu neseka iš prieš tai buvusio ir greičiau turėtų reikšti, kad JAV pagamina ne tik žmogaus protą kvaitinančius nuodus, bet taip pat kažkaip kaupia ir, tarkime, sandėliuoja savisaugos instinkto terpėje užgimstančius priešnuodžius (klausimas tik toks – kas kam yra svarbiausia). Taigi tikriausiai teisiausi vis tik yra tie, kurie sako, kad JAV yra įvairi, žodį „ įvairi“ suprantant tiesiogine to žodžio reikšme, o ne pagal naujakalbės standartus.
Ne kartą esu įrodinėjęs, kad mažai šaliai nedera mechaniškai perimti tokios didžios šalies kaip JAV pavyzdžio, jog aklas kopijavimas aptariamu atveju dažnai nepasiteisina, tačiau nesuplanuotas panašumas patraukia net ir tokio silpnaregio kaip šių eilučių autorius dėmesį.
Štai D.Trumpas po pasikėsinimo sakė, kad jį nuo kulkos išgelbėjo Dievas. Greičiausiai tai buvo automatinis posakis, ištariamas daug nesusimąstant, kai per stebuklą pavyksta išsigelbėti.
Savo ruožtu J. Bidenas taip pat neseniai duotame interviu paminėjo Dievą, tačiau jo apeliacija į Visagalį dangaus ir žemės Kūrėją buvo labiau komplikuota ir supainiota nei D.Trumpo instinktyvus persižegnojime.
Į žurnalisto klausimą, ar, suprasdamas, kad negali laimėti prieš D. Trumpą, J. Bidenas pasitrauktų iš rinkimų kovos, dabar einantis pareigas JAV prezidentas atsakė, kad tai įmanoma tik vienu atveju: „Jeigu nužengs Visagalis Dievas ir pasakys taip pasielgti“: „Jeigu iš dangaus nusileis Visagalis Dievas ir pasakys: Joe, traukis iš kovos, aš tave iš jos pašalinsiu. O Visagalis Dievas nenužengė“.
Ilgai galvojau, ką man primena tokia J. Bideno ištarmė, kol toptelėjo į galvą, kad atvirkštine tvarka toks Dievo ir žmogaus susitikimas jau yra aprašytas Marcelijaus Martinaičio baladėje „ Žuvelis žvejys“, pakeliui prisimenat, kad ir J.Bidenas yra kilęs iš airių žvejų klano.
Tokios progos, kai galiu paminėti iškilaus lietuvių poeto vardą ir pacituoti priderinamą prie mūsų laikmečio aktualijų jo eilėraštį, negaliu praleisti…
Dyžė Žuvelis asfaltu
pro mėlynus griežčių laukus,
galvodamas apie mergaitę,
džiaustančią puodus ant kėglių –
lanksčią lyg katę.
Pardavė žuvį miestely,
pirko velveto kepurę –
tikro velveto kepurę
su snapeliu ir saga.
Už likusius pirko alaus.
Ir apsisuko galva.
Ir uždainavo Žuvelis –
pačiam net graudu pasidarė,
ir baisiai pagailo savęs,
dainuojančio šitaip gražiai.
Ir jis jau galvojo:
pamačius velveto kepurę,
tikro velveto kepurę,
viską užmirš ji
ir pamylės tik Žuvelį.
Ir eis jie abu į klojimą
ristis žemyn nuo šiaudų.
Ir atmušė kojas Žuvelis.
Atsisėdęs ant griovio
užmigo.
Ir dievas atėjo
per mėlynus griežčių laukus.
Tyliai priėjo ir garsiai sušuko:
“Žmogau, tau už žodį
reikės atsakyt kaip už daiktą!”
Bet dievas,
pasižiūrėjęs Žuveliui į veidą,
baisiai nuliūdo:
Pamatė velveto kepurę,
tikro velveto kepurę
su snapeliu ir saga.
Ir tarė jam dievas: “Žuveli,
kam tau kepurė, Žuveli?
Man tu ją atiduok.
Ji neis su tavim į klojimą. –
Jai girdint, šitaip gražiai
padainuot neišdrįsi.
Ir bus tik liūdniau ir lūdniau.”
Ir tarė Žuvelis:
“Tikrai, mano dieve,
paimk tu velveto kepurę,
nes aš juk tikrai neišdrįsiu,
ką nors padarysiu baisaus.”
Dievas nuėjo per griežčius,
Žuvelis pasuko atgal,
gailėdamas baisiai savęs,
dainuojančio šitaip gražiai.
Tas kaimo idiotų šlovinimas sovietmečio dvasingoje poezijoje, man regis, yra viena iš lietuvių tautinio orumo stokos priežasčių. Reikėtų kelti dvasią, o ne murkdytis nabagų depresijoje ir ją aukštinti. Dar giliau žiūrint, tai yra viena iš vėlyvojo sovietmečio „duchovnost“ apraiškų.