Pripratome prie kriminalinės kasdienybės
Dabar, kai tokios gražios vasaros dienos, kai didelė dalis dirbančiųjų ir studijuojančių atostogauja, labai nesinori grįžti prie sudėtingų klausimų, kaip sustabdyti Lietuvos nupilietinimą ir išvalstybinimą. Juo labiau, kad apie sprendimus, kaip tuos rūpesčius įveikti, didžioji visuomenės dalis vis dar nesusimąstė. Gyventojų pagrindiniai ekonominiai poreikiai – patenkinti, visos parduotuvės pilnos prekių, o ir galimybių jas įsigyti daugelis turi.
Nors ne taip toli nuo mūsų vyksta ypatingai žiaurus karas, bet žmonės jau priprato prie pranešimų apie karo eigą. Ar dar pagalvojame, ką reiškia šie žodžiai „Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai aštuoniasdešimt penktoji (liepos 27) diena“. Bet juk tai reiškia, kad beveik devynis šimtus dienų kasdien žūsta eiliniai civiliai žmonės, daužomos jų gyvenimo ir darbo vietos, naikinamos vandens, energetikos, švietimo ir kitos gyvybiškai svarbios sistemos.
Kasdien daromi šiurpūs nusikaltimai, bet praktiškai mažai kas daroma, kad šie nusikaltinai būtų sustabdyti. Vieni pasaulio galingieji užsiėmę rinkimais ir būsimų valdžios struktūrų projektavimu, kiti sapalioja apie taikos su karo nusikaltėliais derybas, tretiesiems niekas, kas vyksta Europoje, nerūpi. Gyvename nusikaltėlių ir puspročių užvaldytame pasaulyje?
Kai kas Lietuvoje raminasi, kad karas tęsis gal dar dešimt metų, bet į mūsų pusę neišsiplės, taigi mums – lyg ir saugu. Kai kas perka būstus Ispanijoje arba Venesueloje. Ne tik kokia nors tolima Argentina ar Brazilija, bet ir mes jau pripratome prie pranešimų apie sugriautus gyvenamuosius namus, mokyklas ir net sunkiai sergančių vaikų ligonines, prie vaizdų apie neštuvuose gulinčius sunkiai sužeistuosius – tarsi kai būtų tik vadinamųjų „kovinių filmų“ epizodai.
Pripratome ir prie blankių reportažų apie Lietuvos tikrovę: pranešimų apie avarijas keliuose, apie kasdien sulaikomus girtus vairuotojus, net apie skęstančius (nes skęsta vis daugiau ir tai jau tapo kasdienybe: kol tėvai snaudžia saulėkaitoje, mėgaujasi ratu atmušinėdami kamuolį ar kažką gurkšnodami, mažieji lenda į vandenį. Dėmesio vaikams rodoma gerokai mažiau, negu augintiniais vadinamiems šunims.
Mus vis įtikinėja, kaip svarbu ginti homoseksualų ir translyčių teises, kuo greičiau priimti „civilinės partnerystės įstatymą“. Bet juk niekas prievarta neverčia kurti šeimų, tai kodėl tie, kurie nesiruošia tuoktis, taip veržiasi, kad jų gyvenimo būdas būtų vadinamas ŠEIMA? Ar karvę pavadinus arkliu, visi pradės sakyti, kad tai – arklys?
Pripratome ir prie pranešimų apie korupciją, apie sukčių kasdien išviliojamas įspūdingas sumas. Nemalonu, lyg kalbėtum apie erkes ar kraują siurbiančius vabzdžius, bet jų – tiek daug, kad nuo visų neapsisaugosi. Taigi ir pranešimai apie muštynes, apie smurtą šeimoje, pasibaigiantį žudynėmis, tapo kasdienybės paveikslu. Tiesa, kaimynai sako, kad „šeima buvo tokia rami i tvarkinga“, nei policija, nei vaikų teisių tarybos jokių signalų nefiksavo.
Taigi jeigu vakarinėse žiniose nebūtų pranešimų apie nusikaltimus ir absurdiškas „sensacijas“ sakytume, kad jos buvo prastai parengtos.
Kada tikrai pažinsime Lietuvą?
Kartą pokalbyje su studentais apie Lietuvos mokslininkų indėlį į pasaulio mokslą, užklausiau ir apie tai, kaip jie pažįsta Lietuvą, kurias įdomiausias jos vietoves jau yra aplankę. Atsakymas buvo itin savotiškas: „Po Lietuvą keliausime, kai išeisime į pensiją. O dabar reikia pažinti pasaulį.“
Tik pastaruoju metu jau ne vienas mėgėjas keliauti po pasaulį pripažįsta, kad išreklamuotose užsienio vietovėse nėra nei taip patogu, nei taip gražu, kaip skelbiama. Stiprėjantis vietinių gyventojų pasipriešinimas atvykėlių bandoms taip pat verčia keisti požiūrį. Niekas nesiruošia neigti turizmo verslo pažintinės ir ekonominės naudos, bet pasisvečiavus vis dėlto tenka grįžti į namus. Iš Indijos studijuoti magistrantūroje atvykęs studentas, paprašytas įvertinti, kaip čia jaučiasi, atsakė gana tiesmukai: „Kai Lietuvoje einu gatve, manęs niekas nestumdo…“
Tai gal tikrai ne taip jau blogai mūsų šalyje? Gal tikrai nereikia nuvertinti ir mūsų gamtovaizdžio, o pasistengti jį pažinti… nelaukiant pensijos? Gal žinių laidose, kuriose vyrauja neigiamą įvaizdį formuojanti arba jokios ilgalaikės vertės neturinti informacija, vis tik reikėtų didesnio objektyvumo?
Ar plačioji visuomenė žino apie modernių technologijų diegimą mūsų įmonėse ir kasmet kuriamas darbo vietas, apie naujas įmones ir jų ryšius su didžiausiomis pasaulio kompanijomis, apie besikeičiančią mūsų eksporto struktūrą. Kol kas apie tai žino tik vienas kitas. Pagaliau ar rimtai susimąstome, kad nežiūrint visų nesklandumų, Lietuva per tuos tris dešimtmečius neatpažįstamai pasikeitė ir daug kur pagražėjo?
Žinoma, šie pokyčiai galėtų būti ir žymiai ryškesni, kad atsirastų daugiau įdomių ir gerai apmokamų darbo vietų vietiniams specialistams, kad nereikėtų vis pliurpti, kaip mums trūksta darbo jėgos, kurią esą būtina išsivežti iš Azijos ar net Afrikos. Ir jau tikrai negalima taip įžūliai meluoti, kad mums trūksta vidutinės ir net žemos kvalifikacijos darbininkų. Seniai laikas atsikratyti per pastaruosius dešimtmečius išauginto darbingų „pašalpininkų“ sluoksnio, nenorinčio net ieškotis darbo, iš kurio galėtų pragyventi. Tokius „valstybės išlaikytinius“ pažįsta visa vietinė bendruomenė, bet pabandykite surasti, kas sutiktų išvalyti dūmtraukį arba šulinį, padėti senyviems kaimynams nupjauti žolę ar nuskinti serbentus, nepavyks. Nepriprašysite. Pragėręs pašalpą, eis ne užsidirbti, o kaulyti išmaldos iš atėjusių nusipirkti duonos arba žiūrės, ką galima pavogti ir parduoti (neretai net iš savo namų).
Vadinamaisiais Smetonos laikais absoliuti dauguma rimtų merginų nebūtų tekėjusios už netarnavusio kariuomenėje. Toks buvo laikomas nepasirengusiu savarankiškam šeimos gyvenimui. O štai atkurtoje Lietuvoje jau dabar turime kelis tūkstančius mokančių baudas už neatvykimą, gavus šaukimą atlikti karinę tarnybą. Bet juk dabar nereikia bijoti, kad išveš tarnauti už kelių tūkstančių kilometrų į kokį nors svetimos šalies užkampį.
Ir tarnyba trunka ne 3-4 metus, o tik kelis mėnesius, kad spėtume įgyti bent minimalius gynybos įgūdžius. Įgūdžius, kaip ginti savo valstybę. Tenka priminti, kad vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, į JAV atvykę karinei tarnybai dar tinkamo amžiaus lietuviai pabėgėliai netrukus buvo pasiųsti į karo veiksmus Korėjoje. Gaunant JAV pilietybę tenka besąlygiškai įsipareigoti pasirengti karinei tarnybai. Taip įrašyta ir kitų valstybių konstitucijose.
Gerai suprantama, kad per pokario dešimtmečius pasaulis labai pasikeitė. Daug žmonių dažnai keičia tiek darbo, tiek gyvenimo vietą. Tačiau nežiūrint, kur asmuo apsigyventų, visada lieka jo asmeninė atsakomybė už valstybę, kurios piliečiu jis tapo. Slėptis už nuostatos „Aš nesidomiu politika“ niekam nepavyks. Dar kartą tenka priminti, kad politika (klasikine šios sąvokos prasme) reiškia visuotinės tvarkos ir gyventojų saugumo apsaugą. Nuo šios pareigos niekas nėra atleistas.
Piliečio atsakomybė
Iki naujo Seimo rinkimų lieka vis mažiau laiko. Gerai suprantame, kad dabartinę, karantino laiku į valdžią prasibrovusią korumpuotą šutvę reikia nedelsiant pašalinti. Bet ar tauta jau suvokia, kaip atvesti į valstybės tarnybą tuos, kuriais ji gali pasitikėti, kurie nedelsiant imtųsi esminių politinių, ekonominių ir kultūrinių permainų?
Advokatas Jonas Ivoška pažymi: „Tik ta politinė jėga, kuri savo programoje siūlys ne personalinius, o funkcinius-struktūrinius pokyčius valstybės sisteminiuose sektoriuose – įstatymų leidžiamajame, vykdomajame ir teisminiame – gali suteikti šalies valstybingumo praktikai juntamą poslinkį žmogaus saugumo ir teisingumo gynybos srityse.“
Per praėjusį nuo anų Seimo rinkimų laikotarpį susiformavo marga grupuotė, kurią vienija siekis sunaikinti pilietinę visuomenę – paversti ją individų, neturinčių jokio supratimo apie demokratinės valstybės vaidmenį ir tautos interesus, banda.
Tokie individai net nesusimąsto apie savo gyvenimo prasmę ir tikslus, gyvena tik šia diena, ieško tik fizinio pasitenkinimo. Tai banda, kurią jau dabar yra pralenkęs vadinamasis „dirbtinis intelektas“.
Tokių, kaip jie, dėka, tiek medicina, tiek sportas iš sveikos gyvensenos priemonių yra paversti primityvaus verslo šaltiniais. Jiems svetimos tokios sąvokos, kaip šeimos nariai, jų pareigos ir atsakomybė, pagarba tautos kultūros paveldui, kalbos kultūra, tautos istorija, jau nė nekalbant apie žmogaus atsakomybę už valstybės, žmonijos ir planetos saugumą. Jie domisi tik tuo, kas gali duoti greitą pelną ir jiems nesvarbu, iš kokių šaltinių ir kieno sąskaita.
Štai tokių ciniškų būtybių grupuotė mus valdė pastaruosius ketverius metus. Ji vėl sugrąžino baimę išsakyti savo nuomonę ir įdiegė visuotinę cenzūrą. Mobingas ir korupcija, nuolatinis tyčiojimasis iš tautos kultūros yra jų buvimo valdžioje bruožai.
Pašalinti šią antivalstybinę grupuotę bus itin nelengva, nes jos atstovai yra infiltruoti į politines partijas, užima atsakingus postus valdžios struktūrose yra sukaupę didžiulius finansinius išteklius. Vienintelis kelias, leidžiantis ją pašalinti, yra atsikratyti baimės ir savicenzūros jau išbandytu Sąjūdžio keliu, prie kurio šiuo metu labiausiai priartėjo Nacionalinis susivienijimas.
Mūsų vėl turi būti daug – labai daug: balsuoti turi ateiti absoliuti dauguma turinčių rinkėjo teisę. Kiekvienas kandidatas turi pelnyti visuotinį įsipareigojimą pastoviai atsiskaityti rinkėjams. Nė vienas Seimo narys negali prisiimti vykdomosios valdžios funkcijų, t. y. tapti Vyriausybės nariu. Seimo narys ir ministras – nesuderinamos pareigos.
Atskirų partijų atstovai gali vienytis į koalicijas tik strateginių nuostatų ir įsipareigojimų tautai pagrindu.
Teisingos mintys.