Veidrodinės Visatos egzistavimas, kurioje mes galėtume rasti savo kopijas, dažnai aptarinėjamas ne tik mokslo fantastikoje, bet ir kosmologijoje.
Visatai gimstant iš labai didelio tankio karštos kvarkų ir gliuonų „sriubos“ turėjo susidaryti vienodas medžiagos ir antimedžiagos kiekis, bet po to liko tik medžiaga. Kodėl? Tai viena iš fizikos dar neįmintų paslapčių.
Hablo (Edwin Hubble) konstanta yra stebimo Visatos plėtimosi matas. Išmatuota iš ankstyvosios šviesos spinduliuotės, kuri pailgėjusi iki mikrobangų ilgio iki šiol sklinda į Žemę, Hablo konstanta rodo, kad Visata plečiasi 67 km/sek per megaparseką greičiu (megaparsekas yra 3,26 mln. šviesmečių).
Išmatuota iš supernovų (sprogstančių žvaigždžių) stebėjimų ji plečiasi 73 km/sek per megaparseką greičiu. Skirtumas yra didesnis už matavimų paklaidas. Tai perša mintį, kad kalta gali būti veidrodinės Visatos įtaka.
Fizikams į galvą šauna beprotiškiausios idėjos. Lygiagretė antimedžiagos Visata yra ne išimtis. Ypač nagrinėjant medžiagos ir antimedžiagos simetriją. Laboratorijoje galima iš energijos sukurti medžiagos daleles, bet kartu susikuria ir antimedžiagos dalelės. Jos visada atsiranda poromis. Jei jos ir ankstyvoje Visatoje atsirado kartu, tai kur antimedžiaga dingo?
Vienas paaiškinimas yra toks, kad pačią Visatą sudaro pora – mūsų medžiaginė ir panaši lygiagreti antimedžiaginė Visata.
Taigi, mūsų Visata gali turėti antimedžiaginį dvynį, kuris daro įtaką mūsų Visatos gravitacinei traukai ir jos plėtimuisi. Kuo ši idėja remiasi?
Ji remiasi Visatą apibūdinančiomis konstantomis. Jos yra tarsi fizikos rūmo pastoliai ir apibūdina Visatos rūbą. Jei atomų matmenys keičiasi laike, tai ilgio, masės ir visų kitų dydžių matavimo prietaisai taip pat turi kisti. Konstantų pastovumą tikrinantys prietaisai turi matuoti bedimensinius dydžius. Vienas toks jungia šviesos greitį c, elektrono krūvį e, Planko konstantą h ir vakuumo dielektrinę skvarbą ε. Šių dydžių bedimensinis sąryšis alfa, α = e2/2εhc, yra lygus 1/137,03599976, arba apytikriai 1/137.
Jei alfa būtų kitoks, visas mus supantis pasaulis būtų kitoks arba jo visai nebūtų. Jei alfa būtų mažesnis, žemesnėse temperatūrose suirtų molekulių ryšiai, padidėtų stabilių elementų skaičius periodinėje lentelėje.
Jei alfa būtų didesnis, maži atomų branduoliai neegzistuotų, nes jų protonų elektrinė stūma viršytų trauką, jungiančią branduolį sudarančias daleles. Kita vertus, alfa vertė 0,1 susprogdintų anglies atomus. Apie tai smulkiau rašiau knygoje „Pažinimo šaknys ir vaisiai.“
Patobulinus kosmologinius modelius, kad jie geriau atitiktų stebimą Visatos plėtimosi greitį, pasirodė, kad parametras alfa nekinta. Tai rodo nekintančią kosminę simetriją. Jei šis nekintamumas yra tikras, jis gali rodyti veidrodinės Visatos egzistavimą, kuri turėtų veikti mūsų Visatą gravitacine trauka.
Įdomi idėja. Tačiau nuraminimui paguosiu, kad jeigu jūsų dvynys gyvena veidrodinėje antimedžagos Visatoje, remiantis žinomais fizikos dėsniais jis jums įtaką daryti gali tik gravitaciniu būdu.
Autorius yra akademikas, profesorius, habilituotas fizinių moklsų daktaras, tikrasis LMA narys