Toks trumpas apie situaciją dėl to, kad, praėjus daugiau kaip parai po savaitgalio naktį pro Lietuvą praūžusios audros, be elektros yra likę vis dar daugiau kaip 100 000 namų ūkių (kas reiškia, kad netoli pusės milijono vartotojų).
„…prasidėjus karui, elektros nebus. Ir jos nebus ne kelias valandas, parą ar savaitę. Jos nebus laaabai ilgą laiko tarpą. Kuo šildysimės namus?“
Pirmas pastebėjimas: ne visuomet yra gerai, kai kritinę infrastruktūrą (šiuo atveju – elektros tinklus) valdanti bendrovė pradeda veikti pagal privataus verslo principus. Nes kas gi nutiko?
O nutiko tai, kad ESO suoptimizavo savo veiklą. Kaip veikia privatus verslas?
Kaštų (sąnaudų) mažinimo ir pajamų didinimo linkme. Kuo mažesni kaštai ir kuo didesnės pajamos, tuo didesnis pelnas. Tai va, ESO veikla buvo „suoptimizuota“ sumažinant avarinės tarnybos darbuotojų kiekį.
Kas yra avarinės tarnyba? Ji dirba tuomet, kai nutinka kažkur kažkokia bėda, šalina avarijas ar jos padarinius. Sakykime, nulūžo medis, užvirto ant elektros linijos ir nutraukė elektros perdavimą. Tai va tokia avarinė tarnyba atvažiuoja, pašalina (supjausto) medį, atstato kontaktinį tinklą ir elektra vėl teka.
Kame yra problema?
Kad avarinės tarnybos reikia tik tuomet, kai nutinka kažkokia avarija. Na, kadangi ESO infrastruktūra yra labai didelė, tai kažkokių problemų joje nuolat nutinka. Todėl ir avarinės tarnybos darbuotojų kažkiek reikia nuolat. Čia raktinis žodis yra KAŽKIEK. Tai kažkiek avarinės tarnybos darbuotojų ESO išlaiko. Kurių užtenka įprastiniam poreikiui patenkinti (na, čia kažkas sugedo, ten kažkas sugedo). Jei jų išlaikytų daugiau, tai reikštų, kad įprastiniu metu dauguma tos avarinės tarnybos darbuotojų tiesiog sėdėtų be darbo ir gautų algą, kuri būtų papildomos ESO sąnaudos.
Tačiau kas nutinka tuomet, kai praūžia audra, daugybė medžių nuvirsta ir daugybėje vietų nutraukia kontaktinį tinklą?
Taip, tuomet prireikia ženkliai daugiau ESO avarinės tarnybos darbuotojų. Kurių nėra. Nes suoptimizuota viskas (žr. aukščiau). Todėl daugybines kontaktinio tinklo avarijas šalina tiek ESO avarinės tarnybos darbuotojų, kiek jų įprastai šalina šiaip, einamąsias avarijas. Kas reiškia, kad šalinama bus ne valandomis, bet paromis ar net savaitėmis.
O antrasis dalykas – ką aš ne kartą akcentavau jau anksčiau, kai aptarinėjau valdančiųjų įvestus drakoniškus ir beveik didžiausius akcizus pasaulyje suskystintoms naftos dujoms. Kad elektra yra pati blogiausia energijos rūšis karo atveju. Žiūrėkite, dabar, ačiū Dievui, karo nėra. Praūžė tik audra. Ir tai, net nelabai stipri. Ir štai – didžiulė dalis Lietuvos vis dar be elektros energijos, dar daugiau, nebeveikia mobilusis ryšys ir internetas (nes mobiliojo ryšio bokštai be elektros autonomiškai veikia vos kelias valandas), kai kur pradeda trūkti vandens (nes siurblinės be elektros neveikia), nemažai kur nedirba ir prekybos centrai ar degalinės (nes irgi be elektros neveikia). Realiai, per naktį iš sekmadienio į pirmadienį daug kas grįžo į XIX a. pabaigą.
O dabar įsivaizduokime, kad realiai nutinka karas (neduok Dieve). Ir rusai tikslingai taikysis į aukštos įtampos linijas, transformatorius, pastotes, elektros gamybos pajėgumus. Taigi, galime beveik konstatuoti, kad, neduok Dieve, prasidėjus karui, elektros nebus. Ir jos nebus ne kelias valandas, parą ar savaitę. Jos nebus laaabai ilgą laiko tarpą. Kuo šildysimės namus?
Priminsiu, kad mano aptarta A++ privaloma statybos energinio efektyvumo klasė įmanoma tik su šilumos siurbliu, kuris veikia ant elektros. Viryklė pas daugelį, greičiausiai, irgi elektrinė. Vandens, greičiausiai, irgi nebūtų. Elektromobilio pasikrauti kur irgi nebūtų. O net jei per stebuklą kur ir būtų – kažin, ar turėtumėte kelias valandas laiko, jei reikėtų staigiai evakuotis. Taigi, galim laikyti, kad ši nedidelė audra praktiškai pademonstravo „Žaliąjį kursą“ karo metu.