Rasą Nabažaitę pirmąsyk išvydau „Adventuro“ turizmo parodoje Vilniuje, prie Mažeikių rajono įžymybes pristatinėjusio stendo. Dėmesį patraukė ant stalelio išdėlioti gaminiai iš vaško – originalios dėžutės, įvairių formų žvakės, dailios taurelės ir vazelės… Dirbiniai skleidė malonų medaus aromatą, o rankos taip ir tiesėsi pajusti jų glotnumą bei šilumą…
„Patinka?- pasiteiravo netoliese stovėjusi žvitri jauna mergina. – Tai mano pačios ir mano tėčio rankų darbas. Iš vaško taip malonu laisvalaikiu kažką lieti, lipdyti, konstruoti, taigi ir gimsta štai tokie lipdiniai. Tik, žinoma, to laisvo laiko bitininkaujant nelabai telieka…“
Pamažu išsikalbėjome. Paaiškėjo, jog turizmą pristatančioje parodoje Rasa atsidūrė ne atsitiktinai: jau kuris laikas į jos su tėčiu sodybą Mažeikių rajono Plinkšių kaime atvyksta būriai keliautojų, norinčių dalyvauti čia rengiamose medaus ir jo gaminių edukacijose ir pasisemti žinių apie šį išskirtinį produktą. O žinių apie bičių dovaną žmogui šių namų šeimininkai turi daug: Rasos tėtis Alvydas Nabažas – ne tik žinomas bitininkas, bet ir garsus midudaris, o ji pati yra medaus someljė, viena iš dviejų šios srities specialistų Lietuvoje.
Iš pradžių Rasa Škotijoje įgijo biomedicinos bakalauro laipsnį, po to baigė magistrinius gastronomijos mokslus, taigi apie maisto ir mitybos ryšį su vietos aplinka galėtų pasakoti valandų valandas. Kaip ir apie toliau sekusį savanoriavimą Brazilijoje. Tačiau lankytojus tradiciškai labiausiai domina vienas klausimas: kaipgi ji įgijo tokią retą profesiją kaip medaus someljė? Juk daugelis žmonių net nėra girdėję, kad esama profesionalių medaus kokybės vertintojų! Žodis „someljė“ visiems tradiciškai asocijuojasi tik su vynininkyste.
O buvo taip. Po ilgo buvimo svetur grįžusi į namus ir su tėčiu pradėjusi bitininkauti, mergina stengėsi įgyti kuo daugiau savo srities žinių ir profesinių įgūdžių. Vieną dieną netikėtai aptiko informaciją, jog Italijos Bolonijos mieste galima įgyti medaus someljė specialybę. Tiesa, mokslai oficialiai vadinosi kiek kitaip: medaus juslinės analizės disciplina. Studijas baigęs asmuo gali vertinti medaus kokybę ir šio produkto kilmę, remdamasis savo juslėmis, t.y. skoniu ir kvapu. Medaus juslinės analizės eksperto diplomas išduodamas, baigus trijų pakopų mokslus ir išlaikius egzaminą. Tada studento vardas Italijoje įtraukiamas į oficialų registrą. O apskritai visame pasaulyje (išskyrus italus) tik apie 20 žmonių yra įtraukti į medaus someljė registrą.
Iš pradžių Rasa Nabažaitė buvo vienintelė profesionali medaus kokybės vertintoja Lietuvoje. Dabar šiuos mokslus baigė dar viena lietuvaitė, taigi medaus someljė savo šalyje turime jau dvi. Beje, Rasa su tėvu Alvydu Lietuvoje yra plačiai žinomi kaip asmeninio prekės ženklo „Užpelkių medus“ kūrėjai ir naudotojai. Nors abu gyvena Plinkšių kaime, jų namai stovi Užpelkės vardu pavadintoje gatvėje, mat čia pat, už jų sodybos tvoros – jau Užpelkių kaimas. „Nors esame įsikūrę už pelkių, – sako Rasa, – su jomis mus sieja daug kas bendra. Juk mūsų Plinkšių seniūnijoje driekiasi aukštapelkė, viena garsiausių gamtinių buveinių Lietuvoje.
Dalis mūsų avilių įkurdinti būtent prie pat šios aukštapelkės. Mūsų organizuojamos medaus edukacijos yra Mažeikių rajono turizmo informacijos centro vykdomo turistinio projekto dalis. Po Plinkšių aukštapelkę vedamos ekskursijos, netrukus ten bus įrengtas pažintinis takas, vasaros metu brendama per Šerkšnės upelį, žodžiu, su natūralios pelkės nauda supažindinama visapusiškai, taigi džiaugiamės galėdami prisidėti prie šio naudingo pažintinio projekto“.
Į Nabažų sodybą atvykę ekskursantai gali pasirinkti, kurioje edukacinėje programoje dalyvauti: susipažinti tik su medaus ir jo produktų ypatumais; degustuoti tik midų arba daryti ir viena, ir kita. Tačiau bet kurią edukacinę programą vesdami, Nabažai žino: teks atsakyti į daugybę įvairiausių klausimų…
Galybę jų jiems uždavėme ir mes, žurnalistai, Mažeikių rajono turizmo ir verslo informacijos centro darbuotojų pakviesti pasisvečiuoti Nabažų sodyboje. Taigi turėjau dar vieną progą pratęsti su Rasa per „Adventurą“ vykusį pokalbį ir tuo tikrai džiaugiausi.
„Visko negali žinoti nei vienas žmogus“, –
– pasakė Rasa, kai užsiminėme, jog jai, medaus someljė, tikriausiai jau nelikę jokių su šiuo produktu susijusių paslapčių. „Atvirkščiai – kai nemažai žinai, yra galimybė savo žinias papildyti vis naujais aspektais. Juk apie medų vienaip kalba bitininkai, antraip – mitybos specialistai, trečiaip – apiterapeutai. Aš pati galiu pasidalinti savo praktine bitininkavimo patirtimi, kalbėti apie medų kaip apie maisto produktą, vertinti medaus kokybę pagal jo skonį ir kvapą, tačiau man visada įdomūs ir kitų specialistų atradimai ir vertinimai“.
Pasak medaus žinovės, pasaulyje žinoma kone 300 medaus rūšių. Juk jis surenkamas ne vienos bičių rūšies, iš skirtingų augalų skirtingose vietovėse. Vienur medus yra poliflorinis, arba daugiažiedis, tai yra surinktas iš skirtingų augalų, kitur – monoflorinis (tik iš vienos augalų rūšies). Lietuvoje kaip monoflorinis medus gali būti liepų, grikių, rapsų, viržių, aviečių, pienių ir kitų vienažiedžių augalų medus.
Kaip savo skoniu ir išvaizda skiriasi medaus rūšys, iš patirties žinojome, bet Nabažų sodyboje turėjome dar vieną progą tuo įsitikinti. Šeimininkai mums pasiūlė paragauti keturių rūšių medaus: jų pačių bičių prinešto šių metų pavasarinio; latviško, surinkto iš Sosnovskio barščių žiedų; turkiško – iš kaštainių žiedų, ir itališko – iš žydinčių migdolų. Produktai labai skyrėsi spalva, aromatu ir saldumu – vieniems labiau patiko vienoks, kitiems – kitoks medus, bet juk dėl skonio nesiginčijama. „Svarbiausia – kad medus būtų kokybiškas, – pabrėžė Rasa. – Kad jame būtų išlaikyta tinkama drėgmė, nepasitaikytų teršalų, pašalinių kvapų, kad jis nebūtų surūgęs. O tai, kad skirtingiems žmonėms patinka skirtingos medaus rūšys – natūralu. Lietuvoje yra vienintelis saugomos geografinės kilmės medus, surinktas Seinų – Lazdijų regione“.
Pati medaus someljė yra ragavusi daugybės skirtingų rūšių medaus. Štai Brazilijoje, kur teko savanoriauti, gyvena mažos bitės, neturinčios geluonių. Žmones labiau domina šios bitelės negu jų suneštas medus, nepasižymintis kažkokiu išsiskiriančiu skoniu, gal su didesniu drėgmės kiekiu, menkiau koncentruotas. Žemuoginio arbuto medus yra kartus, užtat iš pankolių žiedų suneštas primena apelsinų uogienę.
Lietuvoje vyrauja poliflorinis medus
Jį bitės suneša iš skirtingų augalų žiedų. Ypač gausiai daugiažiedžio medaus surenkama pavasarį, kuomet sparnuotosios darbštuolės aplanko didelį kiekį žydinčių augalų. Jos yra priverstos tą daryti, nes pavasariniuose žieduose nektaro yra mažiau negu vėlyvesniuose.
O apskritai medaus savybės, pasak Rasos, priklauso nuo to, iš kokių žiedelių bitės surinko nektarą. Iš miško augalų surinktame meduje gausesnis mineralinių medžiagų kiekis. Liepžiedžių medų tradiciškai vartojame peršalę, šalavijų medų – suskaudus gerklei. Grikių medus turi daugiau geležies, taigi itin tinka sergant mažakraujyste. Medaus someljė pasidžiaugė, kad dabar jau yra rengiami apiterapeutai, kurie galės dirbti sveikatos apsaugos sistemoje. Tokie specialistai jau tiksliai patars, kokia liga sergant, kokias medaus rūšis vartoti tinkamiausia.
„Visas medus turi panašių gydomųjų – antibakterinių, organizmą stiprinančių – savybių, mineralinių medžiagų, organinių rūgščių. Vartoti dideliais kiekiais jo nereikėtų, bet visai jo atsisakyti būtų klaida. Medus yra ir maistas, ir vaistas, bet dera prisiminti, kad jame yra daug angliavandenių, cukraus. Svarbu pirkti gerą, kokybišką medų, pageidautina – ne iš prekybos centrų“, – pataria specialistė.
Parduotuvėse prekiaujama daugiausia iš skirtingų bitininkų supirktu įvairių rūšių medumi. Jį, iš pradžių patalpintą į didžiulės talpos indus, vėliau prireikia išpilstyti į stiklainius, o kaip tą padaryti, kai produktas jau būna sukietėjęs? Susikristalizavusį medų tenka atšildyti ir nuo to nukenčia jo kokybė. Aišku, kartais medų kaitina ir patys bitininkai, norėdami, tarkim, sumaišyti pavasarinį, jau susikristalizavusį, su žymiai vėliau bičių suneštu skystu medumi. Toks maišytas medus, žinoma, daug prastesnis.
Medaus žinovės teigimu, prekyboje pasitaiko ir medaus, sumaišyto su cukraus sirupu; ypač atsargiems dera būti, perkant kinišką medų. O apskritai – įsigykime šio produkto tiesiai iš žinomų bitininkų, kurie atsakys jums į visus dominančius klausimus: koks tai medus, kur ir iš kokių augalų surinktas. Prieš tai paprašykime medaus paragauti.
Patys someljė, kaip sakė Rasa Nabažaitė, visada atidžiai vertina medaus spalvą; pasižiūri, ar produkte nėra kokių nors priemaišų, nešvarumų; koks jo kvapas ir – galiausiai – skonis. Mokymosi metu medaus someljė išmoksta atpažinti 18 medaus rūšių, nors pasakyti, iš kokių konkrečiai žiedų yra surinktas poliflorinis medus, nesiima. Medaus kokybei itin daug reikšmės turi tai, kokiose sąlygose jis laikomas. Neretai produktas nukenčia, kai ilgą laiką išbūna metaliniuose ar plastikiniuose induose, kai stovi saulės apšviestoje ar drėgnoje vietoje. Užtat tinkamai laikomas, negenda ilgai.
Nabažai turi apie 40 bičių šeimų, iš kurių surenka nemažą kiekį medaus. Tai – labiau poliflorinis pievų, sodų, miškų medus. Nors mus ir supažindino su monoflorinio medaus rūšimis, patys labiau vertina įvairesnį, poliflorinį, medų, turintį daugybę įvairių organizmui naudingų medžiagų. Dalis jų avilių, be prie jau minėtosios aukštapelkės, stovi Plinkšių dvaro parke ir miške.
Nuotraukų autorė – Edita Jakštienė.
