Edvardas Čiuldė. Kodėl neįmanomas joks dialogas su Gritėnais?

Jeigu neklystu, tas pats Paulius Gritėnas, kuris pandemijos metu įrodinėjo, kad policinės struktūros privalo prispausti jo ir jo bendraminčių oponentus, šiandien publikuotame straipsnyje demonstruoja savo verksmingą susirūpinimą demokratijos procesų kokybe, nepavadinant to dar kol kas baisia degradacija. Ne kiekvienas taip sugebėtų apsimesti, kai pats muša, pats rėkia, ar ne?

Darau išlygą „jeigu neklystu“, nes to, pasirodžiusio anuomet delfi.lt portale, Gritėno straipsnio, kur buvo raginama pradėti nedemokratinį kitaminčių persekiojimą, delfi.lt archyve neradau, nežinau, kur jis pasidėjo, tikriausiai jau negalėčiau įrodyti, kad toks straipsnelis apskritai buvo, nebent savotišku įrodymu būtų galima laikyti mano tuometes pastabas, kai, perskaitęs minėtą traktatą, rašiau, kad dabar yra pagrindas žodį „gritėnas“ traktuoti kaip antidemokratinių nuostatų matavimo vienetą: 0,5 gritėno, 1 gritėnas, 2,5 gritėno, o daugiau tikriausiai ir nebūna. Šiandien dar pridurčiau, kad bendrinis žodis „gritėnas“ taip pat gali būti vartojamas kaip sinonimas sutirštintos veidmainystės etalono nusakymui.

Tačiau neapsiribokime tik Gritėno pavyzdžiui, kai išties mums turėtų rūpėti ne atskiro žmogaus sukaliojimasis aplink savo ašį, o labiau fundamentinis klausimas – kodėl neįmanomas joks dialogas su leftistais, prisistatančiais pažangiečių vardu, apskritai, kai savo ruožtu, taip keliant klausimą, Gritėno pavyzdys yra patogus kitaminčiams kaip nuoroda į perspaustą, karikatūrinę ribą pasiekusį leftizmą, tampantį lengvu taikiniu oponentams.

Kaip atrodo, dialogo teorija turėtų nusakyti ne tik dialogo galimybės sąlygas, bet įvertinti ir tas aplinkybes, kai dialogas tampa neįmanomas, įžengus į nesusikalbėjimo zoną, kur tarp žmonių išdygsta neįveikiama, juolab žodžiais nepramušama siena.

Net be didesnio teorinio gudragalviavimo, pasitikėdami savo intuicija, visi daugmaž nutuokiame, kad pirmutinė dialogo galimybės sąlyga yra įsivaizdavimas, kad mes bent jau girdime vienas kito argumentus ir, diskutuodami tarpusavyje, padedame vienas kitam atsikratyti nepagrįstų įsitikinimų vardan pranokstančios mūsų dalines nuomones tiesos.

Tačiau nėra jokia paslaptis tai, kad vadinamieji pažangiečiai jau ir viešai yra išsižadėję bendražmogiškos tiesos idealo, viešą kalbėjimą pasirinkdami kaip galios akumuliavimo priemonę žmogaus intelekto nususinimo dirvoje. Labiau už viską toks leftistinis pažangizmas bijo savo nuomonės išbandymo kitokios nuomonės kontekste, todėl apsimeta atkakliai nepastebintis kitokio požiūrio ir didžiausią išradingumą demonstruoja ne tiek plėtodamas savo pažiūras (nes nėra ko labai plėtoti), kiek bandydamas visomis išgalėmis nuslėpti kitaminčių kontrargumentus.

Vadinamasis pažangizmas yra mūsų dienų sofistika kvadratu, tiesą išmainantis į naudos siekimą ir politinės galios kaupimą, atsisakant net tiesos regimybės. Toks pažangizmas savo esme yra antidemokratinės nuostatos subkultūra, besiplėtojanti pagal totalinės konjunktūros dėsnius. Taigi, pagrindinė jau šio straipsnelio mintis tegu toliau būna teiginys, kad tokia nužmoginta konjunktūra yra demokratijos vėžys, taigi – mirtina patologija, vedanti į galutinį demokratijos ir civilizacijos pralaimėjimą, kuris vaizdžiai yra aptašytas antiutopijoje „1984-ieji“. Dar daugiau, – išvešėjusi mūsų dienomis konjunktūra kaip sielą sugriaužęs, paskutinės stadijos vėžys neabejotinai taps mūsų pralaimėjimo pasauliniame kare svarbiausia priežastimi, jeigu jau artimiausiu metu neatsitokėsime ir nepasuksime kita kryptimi. Leftizmas yra visokeriopo vakarų civilizacijos pralaimėjimo doktrina, ne kitaip.

Su leftistais diskutuoti neįmanome dar ir dėl to, kad jie operuoja ne žodžiais, bet garsiniais signalais, kaskart turinčiais paliudyti jų ideologinę tapatybę, o eretikų tarp šios veislės individų – nepasitaiko. Nesunku įsivaizduoti, kad ir Lietuvoje jautresnėms moteriškaitėms, priskiriančioms save vadinamosios pažangos klanui, buvo gaila sportininkės, bokso ringe talžomos vyro, tačiau matėsi iš tolo tolo, kad anosios stengėsi neišsiduoti nė akies mirktelėjimu, nes empatija šiuo atveju nederėjo su pažangizmo ideologinių nuostatų kanonu, o pradėti mąstyti savo galva, išeinant už agregoro ribų, buvo pernelyg rizikinga…

Kas be ko, Gritėnas minėtame straipsnyje teisingai pastebi, kad demokratijos erozija vakarų demokratijos šalyje geriausiai pasimato per akivaizdžiai prasikišančius išraiškos, žodžio laisvės, taip pat žiniasklaidos laisvės būklės sumenkėjimo pavyzdžius. Tačiau skaitau ir netikiu savo akimis, kad taip kalba žmogus, daug prisidėjęs prie atšaukimo kultūros užveisimo Lietuvoje, be visa ko kito, kaip atrodo bent man, smagiai pasidarbavęs dėl to, kad virš Lietuvos pradėtų telktis tiršti cenzūros debesys ir žiniasklaida galutinai išsigimtų. Kaip įmanoma taip veidmainiauti, neparaustant iš gėdos, a?

Tas pats Gritėnas išsteni dar ir tokią mintį, kad nepalankiu demokratijai veiksniu yra staigus technologijų išsivystymas. Iš tiesų, toks teiginys būtų panašus į tiesą, jeigu jis nebūtų išsakomas taip tiesmukiškai, be išlygų.

Šių eilučių autorius toli gražu nėra technologinio šuolio apologetas, daug kartų esu virkavęs dėl to, kad, tarkime, Europos sąjunga yra technokratinis, o ne humanitarinis projektas. Praeitą kartą net citavau pažįstamo mokytojo, labai įžvalgaus žmogaus, žodžius, kad antroji karta nuo interneto yra dar kvailesnė nei pirmoji karta. Tačiau suversti visą kaltę dėl demokratijos idėjos ir praktikos sumenkėjimo technologiniam išsivystymui tikriausiai taip pat negalima. Kaip atrodo, visos bėdos mums prilimpa neįtikėtinai greitai dėl to, jog esame ištikti labiau fundamentinio antropologinio nuopuolio nei tai galėtų paaiškinti nuorodos į technologinio išsivystymo svyravimus, kai visas gyvenimo sritis persmelkusi totalinė konjunktūra mus veda vis labiau į pelkės gylį, iš kurios kelio atgal sugrįžti dar reikės paieškoti visiems geros valios žmonėms…

1 KOMENTARAS

  1. Pagarba gerb. Autoriui. Rašykit: Jūs reikalingas, jų taip vadinamai, antrajai Lietuvai, mat žavioji pirmoji į tokius straipsnius neįkerta – nėr smegenų…

Parašykite komentarą :

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Reklama

Susiję straipsniai

„Kalbėkit rusiškai!“

Vytautas Sinica | Veidaknygė Sprendžiant iš kitų įrašų, tikrai liberalaus žmogaus įspūdžiai. Kaune jau aiškiai jaučiasi, kad kalbėti lietuviškai nebėra...

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai trisdešimt devintoji (rugsėjo 19) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė Agresoriaus pajėgos vėl atakavo Ukrainos teritoriją dronais ir raketomis. Ukrainiečiai numušė visus 42 Shahedus ir...

Vytautas Radžvilas. Savarankiška istorijos politika – suverenių valstybių privilegija

Rugsėjo 16 d. Seime vyko konferencija „Valstybinė istorijos politika: reikia nacionalinio susitarimo“. Joje prof. Vytautas Radžvilas perskaitė pranešimą...

Laima Kalėdienė: dirbantiems aptarnavimo srityje reikės mokėti lietuviškai. Ar tikrai?

Rugsėjo 12 dieną Seime pirmuoju balsavimu gana vieningai pritarta Valstybinės kalbos įstatymo pataisai dėl reikalavimo mokėti valstybinę kalbą...