Dana Kurmilavičiūtė. Senoji legenda atgyja

Rokiškio dvaro rūmai

Šviežiausia naujiena, kurią išgirsta į Rokiškį atvykę turistai, yra tokia: mieste netrukus iškils paminklas grafams Tyzenhauzams. Simbolinė kapsulė jau įmūryta į šio paminklo pamatus ir statyba vyksta sparčiu tempu. Reikia suspėti 525-osioms miesto gimimo metinėms, o jos – rugsėjo 20-ąją.

Tyzenhauzus įamžinsiantis simbolis iškils centrinėje Rokiškio aikštėje. Jį sukūrė architektai Gintaras Čaikauskas ir Faustas Lasys, atsiliepę į savivaldybės paskelbtą konkursą šios garsios giminės atminimui pagerbti. Kūrėjai iš „Architektūros linijos“ kolektyvo savo kūryboje rėmėsi Rokiškio krašte nuo seno gyvuojančia legenda: esą valdant didikams Tyzenhauzams būta paslaptingo tunelio, besidriekusio nuo dvaro rūmų iki bažnyčios. Tunelis buvęs platus – juo net karieta galėdavai važiuoti. Taigi garsiąją giminę pagerbsiantis kūrinys simbolizuos įėjimą į šį slėpiningą tunelį. Šviesos ir veidrodžių pagalba bus sukurta ilgiausio tunelio iliuzija. Veidrodinių grindų dėka kiekvienas žmogus regės ir savo paties atvaizdą, tai – savotiška praeities ir dabarties laikų ryšio tąsa.

Sumanymas centrinėje miesto aikštėje turėti paminklą iškiliai giminei, palikusiai gilų pėdsaką Rokiškio istorijoje, prieš kelerius metus kilo visuomeninei organizacijai „Tyzenhauzų paveldas“ ir tuometiniam jos pirmininkui Raimondui Sirgėdui. Šiai idėjai mielai pritarė ir Rokiškio rajono savivaldybė. Tiesa, prieš imantis statyti paminklą šią vietą kruopščiai ištyrė archeologai. Paminklas nebus didelis ir puikiai įsilies į bendrąją Nepriklausomybės aikštės architektūrą.

Įamžintas grafų atminimas nuolat skatins prisiminti garsios giminės nuopelnus kraštui

Tyzenhauzai – sena vokiečių giminė, kilusi iš Holšteino žemės. Pirmieji Tyzenhauzai atvyko į Padauguvį XII a. kartu su Rygos miesto įkūrėju vyskupu Albertu. Ilgą laiką Tyzenhauzai buvo viena iš įtakingiausių Livonijos didikų giminių, o žlugus Livonijai ir daliai jos žemių atitekus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, nemažai šios giminės narių persikėlė į LDK. Jie ėjo aukštas valstybines pareigas, buvo renkami į Abiejų Tautų Respublikos Seimą. Likimas vedybiniais saitais Tyzenhauzų giminę susiejo su Rokiškiu, kuris vėliau ilgai buvo jų valdomas. Iš šios giminės yra kilusi pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje Sofija Tyzenhauzaitė, pasaulinio lygio gamtininkas Konstantinas Tyzenhauzas, bet rokiškėnams labiausiai žinomos grafo Reinoldo Tyzenhauzo ir jo sesers Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės asmenybės.

Reinoldas Tyzenhauzas (1830–1880) savo dvaruose panaikino lažą valstiečiams, rūpinosi Rokiškio miestelio statyba, jo rūpesčiu čia iškilo plytinė, dviaukštis viešbutis, jis išlaikė ligoninę ir medikus, muzikos mokyklą. Grafas domėjosi menu, rinko meno kūrinius, turėjo puikią biblioteką. Su grafų Tyzenhauzų vardu susijusi ir viena svarbiausių Rokiškio įžymybių – dvaro rūmų sodyba. Dvaras Tyzenhauzų šeimai atiteko 1715 m., o 1801-aisiais iškilo rūmai. Dvaro sodybos pastatų formos atspindi Lietuvos architektūros stilių raidą, pradedant klasicizmo stiliumi ir baigiant modernu. 1905 metais perstatyti rūmai meniniu požiūriu yra vieni iš vertingiausių eklektinių dvarų rūmų pavyzdžių Lietuvoje. 1952 metais atnaujintuose dvaro rūmuose buvo įkurtas Rokiškio krašto muziejus. Tai buvo pirmasis muziejus Lietuvoje, duris atvėręs buvusio dvaro patalpose! Jame apsilanko kone visi į Rokiškį atvykstantys turistai: muziejuje – per 100 000 eksponatų, veikia dvaro kultūros, Rokiškio krašto istorijos, garsaus liaudies menininko Liongino Šepkos drožinių ekspozicijos. Čia galima apžiūrėti išlikusį unikalų dvaro valgomojo interjerą, čia gyvenusių grafų drabužių ir aksesuarų kolekciją, nuolat eksponuojamą vienintelį Lietuvoje prakartėlių rinkinį ir kitus įdomius dalykus.

Grafų Tyzenhauzų valgomasis | Dvaro rūmų interjero detalė
Liongino Šepkos drožiniai

Tačiau ši giminė savo vardą amžiams įrašė į Rokiškio istoriją jau vien tuo, kad jos dėka mieste iškilo neeilinio grožio mūrinė bažnyčia.

Katalikybės ir lietuvybės puoselėtojas

Norint gauti leidimą Rokiškyje statyti katalikiškus maldos namus, Reinoldui Tyzenhauzui teko padėti daug pastangų. Rūpintis tuo jis pradėjo po 1863–1864 metų sukilimo – labai nelengvu metu, kai lietuvybė buvo visuotinai puolama. Grafas  (beje, visokeriopai rėmęs sukilėlius) vis vien kreipėsi į rusų valdžios įstaigas leidimo statyti naują bažnyčią vietoj sudegusios senosios. Gubernatorius tam nepritarė, sakydamas, kad rokiškėnai gali melstis Obelių, Kamajų ar Panemunėlio bažnyčiose, bet Reinoldas nenuleido rankų ir vis vien išsirūpino paties caro Aleksandro leidimą statybai. Projektą kurti patikėjo įžymiam architektui Friedrichui Gustavui von Schachtui.

Liepsningoji gotika | Rokiškio bažnyčia

Pamatai šventovei buvo pradėti kasti 1868-aisiais; maldos namai kilo vadovaujant iškiliems Europos architektams, statybai naudotos kokybiškiausios medžiagos. Didingas neogotikinio stiliaus statinys užbaigė miesto aikštės formavimą, uždarydamas ją iš vakarinės pusės.

Deja, iškilmingo bažnyčios atidarymo dienos Reinoldas Tyzenhauzas nebesulaukė: vos 50-ies būdamas, mirė Vokietijoje. Tai nutiko 1880-aisiais. Mirties priežastis iki šiol tebėra neaiški, o grafo palaikai ilsisi jo statytos šventovės požemyje. Didiko amžinojo poilsio vietą galima aplankyti ir nusilenkti šio garbaus žmogaus atminimui. Kiekvienas grupę lydintis gidas netruks paminėti, kokia gili tai buvo asmenybė. Puikus literatūros ir meno žinovas, gerai išmanęs ekonomiką ir politiką, jis daug prisidėjo prie savojo krašto klestėjimo ir lietuvybės puoselėjimo. Rokiškyje lankydavosi garsūs to laikmečio menininkai, muzikai, literatai, filosofai. Reinoldo Tyzenhauzo dėka lietuviškai suskambo garsioji Antano Strazdelio giesmė „Pulkim ant kelių“; jis buvo užsakęs į lietuvių kalbą išversti Jozefo Haidno oratoriją „Apie pasaulio sutvėrimą“, Volfgango Amadėjaus Mocarto „Te Deum“ ir kitus kūrinius. Grafas svajojo išgirsti šiuos kūrinius Rokiškio bažnyčioje, giedamus lietuviškai…

Įspūdingas sarkofagas Tyzenhauzų amžinojo poilsio vietoje

Brolio idėjų ir darbų tęsėja

Po Reinoldo mirties jo nenudirbtus darbus tęsė grafo sesuo Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė (1827–1890). Pirmiausia jos pečius užgulė nebaigta bažnyčios statyba: teko daug bendrauti su architektais ir statybininkais, rūpintis interjero įrengimu. Jos pasamdytas architektas Georgas Verneris suprojektavo varpinės bokštą, šv. Juozapo koplyčią, bažnyčios vidaus įrangą.

Bažnyčios vidaus interjeras
Paauksuotas altorius

Šiandien galime tvirtai pasakyti: tik turintis subtilų meninį skonį žmogus galėjo įrengti tokį neogotikinės bažnyčios interjerą, kuriam sunku surasti lygių visoje Lietuvoje! Tą vieningai pripažįsta visi menotyrininkai. Marija Pšezdzieckienė, Italijoje ėjusi tapybos mokslus, puikiai žinojo, ko reikia, kad Dievo namai taptų išskirtiniais. Moteris pasistengė, kad bažnyčios grindis dengtų šlifuoto akmens plokštės, sienas puoštų skoningi ornamentai, būtų įrengtas išskirtinės meninės vertės paauksuotas centrinis altorius (beje, eksponuotas tarptautinėje parodoje Paryžiuje ir gavęs ten aukščiausią apdovanojimą – Garbės legiono ordiną). Jos dėka į bažnyčią buvo atvežti Belgijos Leveno mieste, brolių Gojerių dirbtuvėse, pagaminti neišpasakyto grožio bažnytiniai baldai. Akių neįmanoma atitraukti nuo alegorinėmis figūromis išpuoštos sakyklos (beje, kainavusios tiek, kiek visa kokios nors eilinės Lietuvos bažnyčios statyba), nuo kitų įspūdingų bažnyčią puošiančių medžio raižinių (brolių Gojerių medžio dirbtuvės garsėjo visoje Europoje), nuo iš Austrijos atkeliavusių vitražų. Niekur kitur Lietuvoje neišvysi ir tokios krikštyklos, kokia yra čia. Mat ji atitinka visus liturginius reikalavimus: raudono marmuro indas, uždengtas bronziniu dangčiu, stovi žemiau bažnyčios grindų. Taip yra senosiose Italijos bažnyčiose ir čia slypi gili prasmė. Vaikas prieš krikšto apeigą atsiduria žemiau tos vietos, kurioje stovi jau katalikais tapę žmonės, ir tik po krikšto tampa jiems lygus! Šone stovi šv. Jono Krikštytojo skulptūra, papildanti įspūdingą krikštyklos ansamblį.

Medžio drožiniai

Dar Marija Pšezdzieckienė pasirūpino, kad į bažnyčią būtų atvežti vargonai, pagaminti garsiausiose vokiečių Valterių dirbtuvėse (neatsitiktinai Rokiškyje kasmet organizuojami tarptautinės vargonų muzikos festivaliai), kad maldos namus puoštų Tyzenhauzų giminės atstovų bronzinės skulptūros, o šventintas vanduo būtų pilamas į didžiulę natūralią kriauklę, kurią jos broliui Reinoldui buvo padovanoję po Raudonąją jūrą plaukioję jūrininkai. Bažnyčią puošia Strasbūre pagamintas mechaninis laikrodis, o jos bokšte saugomas timpanas – milžiniškas būgnas, tradiciškai mušamas šv. Velykų rytmetį ir skelbiantis didžią Kristaus prisikėlimo naujieną.

Galutinai bažnyčia buvo baigta statyti 1885-aisiais. Žinoma, liūto dalį lėšų jos statybai paskyrė grafai Tyzenhauzai, tačiau būta ir daugybės kitų mecenatų, kurių pavardės ir aukotos sumos užrašytos antroje altoriaus pusėje.  Neseniai ši bažnyčia buvo restauruota. Kai kurie tvarkymo darbai dar tebevyksta; jiems pasibaigus, visuomenei bus atvertas turtingas bažnyčios lobynas…

Na, o grįžtant prie Marijos Pšezdzieckienės asmenybės, negalima nepaminėti ir kitų jos dosnios mecenatystės objektų. Grafienė rėmė Rokiškio krašte esančios Salų, Baltarusijos Pastovių miestelio maldos namų statybas, jos dėka Latvijoje esančios garsiosios Domo katedros Tyzenhauzų koplyčioje buvo įrengti vitražai su įamžintais Tyzenhauzų giminės Pabaltijo šakos pradininko Engelbrechto, Rokiškio dvaro savininko Reinoldo ir mylimo Marijos vaikaičio Jono Pšezdzieckio atvaizdais.

Marijos Pšezdzieckienės iniciatyva Rokiškyje atsirado vargonininkų mokykla, kurioje mokėsi muzikai gabių, tegu ir neturtingų tėvų vaikai; kai kurie iš jų vėliau tapo garsiais muzikais. 1881 metais ši moteris Vilniuje įsteigė akių kliniką, o jos sūnus Gustavas pasaulyje žinomas kaip vienas iš pirmųjų greitosios medicininės pagalbos organizatorių.

Marija mėgo tapyti, buvo dosni menininkų rėmėja. Deja, jos darbų Lietuvoje nėra išlikę, jie greičiausiai iškeliavo į Lenkiją, į kurią ji vėliau persikėlė gyventi ir ten yra palaidota. Lietuvos dailės muziejuje saugomas vienintelis jos tapytas darbas. Šiame paveiksle ji vaizduoja save, du savo sūnus ir brolį Reinoldą. Šio paveikslo kopiją galima išvysti Rokiškio krašto muziejuje.

Parašykite komentarą :

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Reklama

Susiję straipsniai

Yoram Hazony. Nacionalizmo dorybė (IX). Tautiškai neutralios valstybės neegzistuoja

Pradžia ČIA. Tęsiniai iki IX dalies ČIA. Svarbiausias klausimas svarstant nacionalinės valstybės idėją yra šis: jeigu vykdyti pareigas valstybei individą...

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai trisdešimt aštuntoji (rugsėjo 18) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė Ukrainos pajėgos surengė didelio masto ataką prie agresoriaus karinės infrastruktūros objektus. Sėkmingiausia jų – didelio...

Romas Lazutka. Desovietizuokime motinystę, o vietoje II pakopos finansuokime gandrą

Įdomus tas desovietizacijos priepuolis. Jis nukreiptas į viešųjų erdvių laisvę nuo „balvonų“, užuot susirūpinus realaus gyvenimo išlaisvinimu. Sunkiai...

Lietuvių kalbos institutas neigiamai vertina „laisviečio“ pasiūlymą dėl moteriškų pavardžių

Lietuvių kalbos institutas (LKI) neigiamai vertina „laisviečio“ Artūro Žukausko siūlymą leisti moterims pasirinkti vyro pavardę, kai ji turi...