Po to, kai sovietai išstūmė vokiečius iš Lietuvos ir antrąkart ją okupavo, prieš prasidėjusias represijas ir šaukimą į sovietų kariuomenę sukilę žmonės traukėsi į miškus, šalies teritorijoje pradėjo kurtis partizaninės kovos būriai. Lietuvos partizaninis karas, prasidėjęs 1944-aisiais, galutinai sutriuškintas 1953-iaisiais, neabejotinai buvo stipriausias Lietuvos politinės visuomenės veiksmas valstybės istorijoje.
Žaliukai, miško broliai buvo laikomi kovotojais už nepriklausomą nuo sovietų Lietuvą, tačiau „karo po karoׅ“ – partizaninio pasipriešinimo pradžios datos – mes nesame įteisinę.
Į Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą dėl to kreipėsi Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga. Centras siūlo tokia data laikyti 1944-tų metų liepos 21 dieną.
Apie tai pokalbis laidoje „Savaitė“ su jo vadovu istoriku, humanitarinių mokslų daktaru Arūnu Bubniu.
Kodėl pasirinkta ši data ir kodėl ji iki šiol vis dar nėra įteisinta kaip atmintina diena?
Galbūt dėl to, kad šią konkrečią datą yra labai sunku nustatyti, ir nėra, sakykime, tokios datos, dėl kurios būtų šimto procentų sutarimas, kad ginkluotas partizaninis pasipriešinimas antrajai sovietų okupacijai prasidėjo tą ir tą dieną. Yra keletas versijų. Mes irgi turim savo versiją ir manome, kad teisingiausia turbūt būtų 1944 m. liepos 21 diena. Aš paaiškinsiu vėliau, kodėl taip manome, bet nėra sutarimo.
Čia, žinote, gal panašus atvejis kaip karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, kur irgi daug metų niekas neturėjo tokių minčių ir hipotezių, kuri ta tikroji data turėtų būti, kol pasidarbavo profesorius E. Gudavičius, ir pateikė būtent Liepos 6-ąją. Man atrodo, galbūt vienas dalykas dėl to, kad iš tikrųjų sunku nustatyti tikslią datą. Kitas dalykas, galbūt dėl to, kad dabar yra 80-metis, ir tas mūsų visuomenės susidomėjimas ir savo naujausių laikų istorija, okupacijų istorija, 20 amžiaus istorija per pastaruosius kelis metus labai suaktyvėjęs. Visuomenės susidomėjimas, tikriausiai, lemia ir Rusijos invazija į Ukrainą, ir kiti svarbūs įvykiai.
Bet jūs sutinkate, kad ta data turi būti įteisinta kažkaip?
Yra įvairių nuomonių. Vieni sako, kad nėra verta, nėra būtino reikalo tai padaryti. Aš vis dėlto manyčiau, kad reikėtų turėti datą, kad mes – ir valstybė, ir visuomenė – būtent tą dieną galėtų pažymėti kaip partizano pasipriešino sovietų okupacijai pradžią. Manau, toks dalykas būtų prasmingas.
Jūs sakėte paaiškinsite, kodėl būtent buvo pasirinkta šita diena – 1944 m. liepos 21-oji ir tada 80 metų, išeitų, šiais metais buvo.
Taip. Pagal išlikusius NKVD dokumentus – jau pats NKVD fiksuoja, ne mes, ne kažkokie žmonės savo prisiminimuose rašo, ar ką kitą, bet pats NKVD užfiksavo, kad 1944 liepos 21-ąją Šimonių girioje, čia Panevėžio apskritis buvusi, lietuvių partizanai apšaudė raudonarmiečių dalinį, nukovė vieną leitenantą ir 6 kareivius. Man atrodo, čia jau yra labai svarbus dokumentinis dalykas, nuo kurio galima atsispirti, teigiant, jog simboliškai pasipriešinimas prasidėjo būtent tą dieną, nors yra įvairių versijų.
Labai dideli. Yra žinoma, kad ne mažiau 50 tūkst. partizanų buvo ginkluotų, kurie kovojo su sovietais 1944–1953 metais, žuvo apie 20 tūkst., o iš viso su aktyviais rėmėjais, su ryšininkais ir kitais galėjo būti apie 100 tūkst. Lietuvos žmonių, kurie dalyvavo partizaniniame kare prieš sovietus.
Mes dabar vis girdime kartas nuo karto, kaip yra atrandami vis nauji, kažkokie partizanų vadai, kad jie yra palaidoti, paskui jie yra identifikuojami. Ir aš dabar neseniai mačiau, jūs skelbiate, kad pradėsite bendradarbiauti su FTB, su amerikiečiais, nustatant palaikus? Ar čia yra ir apie partizanus kalbama? Jie talkins ir šiuo atveju?
Taip, čia daugiausia būtent dėl surastų partizanų identifikavimo.
Kaip FTB mums gali pagelbėti?
Tai yra speciali kompiuterinė programa. Ji buvo naudojama jau po Rugsėjo 11-osios, po teroro akto Niujorke, atpažįstant žuvusius teroro metu asmenis. Aišku, ji yra patobulinta, mums suteikia FTB nemokamai naudotis šita identifikavimo programa. Aišku, dar reikės apmokyti mūsų žmones, kviesti specialistus iš Jungtinių Valstijų, bet tai labai smarkiai pagreitina visą procesą, nes tai yra pati moderniausia kompiuterinė programa, kuri leidžia identifikuoti žuvusius asmenis. Nes 20 tūkst. žuvusiųjų, įsivaizduokite, tai realiai visus surasti ir identifikuoti yra neįmanoma paprasčiausiai, bet stengsimės kiek įmanoma daugiau padaryti.
Ir grįžtant prie tos datos, t. y. 1944-ųjų liepos 21-oji – tai LGGRTC siūlo laikyti partizaninio karo pradžia šitą datą. O kas toliau? Galbūt tai turėtų būti kažkaip prie Atmintinų dienų, kurių Lietuvoj bene 90?
Taip, aš manau, kad būtina, kad mūsų Seimas įtrauktų tokią datą, jeigu ji bus priimtina, į atmintinų dienų datą. Ir šita dar turi ir kitą, sakykime, simbolinę reikšmę, nes 1940-aisiais liepos 21 dieną Lietuvoje buvo paskelbta sovietų valdžia.
Prieš ketverius metus.
Taip, prieš ketverius metus paskelbta sovietų valdžia ir nutarta siųsti delegaciją į Maskvą su prašymu, kad būtų Lietuva priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį socialistinės respublikos teisėmis, o čia praeina 4 metai sovietai skelbėsi, kad jie nori vėl išvaduoti Baltijos šalis ir Lietuvą, o mes kažkaip, dauguma lietuvių, turėdami tą pirmos sovietinės okupacijos patirtį, visiškai nenori, kad jie būtų sovietų vėl išvaduoti, kaip tai buvo 1940 metais, ir ruošiasi partizanų kovai. Ir čia pamatome, ketveri metai praėjo, ten nebuvo pasipriešinta, o čia jau ginklu priešinamasi vėl pakartotinei sovietų okupacijai. Tai čia yra, manau, svarbi ir politinė-simbolinė prasmė šitos datos.
Ačiū jums.
Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt
Partizaninio karo, kuris pokario Lietuvoje vyko prieš sovietinius (rusiškuosius) okupantus, ištakas gerai prisimenu. Man tada buvo 10 metų. 1944 metų vasarą ganiau karves Aukštosios miške, kuris buvo už kelių kilometrų į rytus nuo mūsų (Lepšių) kaimo Ignalinos rajone. Vokiečiai jau buvo pasitraukę. Dangų raižė rusų lėktuvai su raudonomis žvaigždėmis ant sparnų. Klaikiai kaukė ir netoliese sproginėjo patrankų sviediniai. Mane kaustė išgąstis. Tačiau aš nesuvokiau, kad reikia kur nors slėptis. Po keleto dienų pirmą kartą susidūriau su partizanais. Prieš tai rusai „krėtė” mišką. Jų vora, frontaliai išsiskleidusi kas 10 metrų vienas nuo kito, praėjo pro mane. Po dienos mane užkalbino du partizanai. Kie klausė ar aš neėmiau jų milinių. Sakiau, kad neemiau. Jas, tikriauisia, paėmė rusai. Tų metų rudenį mūsų namuose lankėsi būrys partizanų. Jie tvarkė uniformas, valė ginklus. Pavakarieniavę, gražiai dainavo. Mes vaikai, užmigome ant pečiau ir negirdėjome, kada jie išėjo. Kitą naktį po jų apsilankymo, mūsų vikšunis piktai lojo beveik visą naktį. Ryte tėvelis ant rusio esančioje palėpėje (api 50 metrų nuo namų) aptiko rusų pasalos požymius. Supratome, koks pavojus mums gresia. Dėl to sprukome į Vilnių. Pasutinį kartą su partizanų atstovu susitikau Vilniuje, jau mokydamasis vidurinėje mokykloje. Jie manęs paprašė parašyti ant lapelių jų padiktuotą slaptą tekstą ir palikti prie Verkių rūmų. Praėjus keliom dieno po šios „akcijos.” MG tardytojas Ledeniov mane tardė visą naktį. Laimei, turėjau gerai paruoštą alibį ir visus jo kaltinimus atkakliai neigiau. Dėl to ir likau laisvėje.
Pagarba lietuviams ginklu kovojusiems pries tskpistinius okupantus ir kolaborantus.