Kaunas – daugeliui kauniečių gimtasis, visada mielas miestas, nors ir seniai seniai čia nebegyvena. Studijos Vilniuje pasiglemžia ir laiko savo glėbyje. Tačiau, bet kokiai progai pasitaikius, lekiama, vykstama į Kauną. Juk Kaunas – Lietuvos širdis. Ar kas paneigs?
Kaune – tėvų ir artimųjų kapai Petrašiūnuose, pamėgtos vaikystės, jaunystės vietos, neretai ir kavos puodelis su tradicine spurga Laisvės alėjoje…
Penktadienį, rugpjūčio 2 dieną, senai bičiulei Laimai Lingytei šovė mintis į galvą – lekiam į Kauną, aplankysime mano sesę Vitaliją. Lekiam, tai lekiam automobiliu, kurį sumaniai vairavo Laima, bet kur jau ten palėksi, kai tas kelias į Kauną metų metais vis kasmet taisomas ir taisomas. Gal vieną kartą galima rimčiau pataisyti ir penketą metų nelopyti?!
Po malonios, prisiminimais perpintos viešnagės pas Vitaliją, pakeliui į Vilnių, sutariame – turime laiko apsilankyti Vytauto Didžiojo Karo muziejuje, jo prieigose apžiūrėsime iki smulkmenų pažįstamus liūtus (rask vaiką, nebandžiusį kyštelėti rankytės liūtui į nasrus?!) ir pasisveikinsime (sušlapinę pirštus) su nesenstančiu nykštuku fontane…
Kaune man ypač svarbios Putvinskio (buv. S. Neries) ir Daukanto gatvės, kurių susidūrime stovėjo mūsų su Vitalija vaikystės – jaunystės namas, kur kasdieninis gyvenimas tekėjo iki mokslų Vilniuje. Iš lietuviškiausio miesto persikėlus į sostinę, gyvenimas tapo sudėtingu jau vien dėl autobuse, troleibuse įkyrėjusiu: „Graždanka, budite schoditj na sledujuščei ostanovke?“ (vertimas: „Piliete, ar išlipsite kitoje stotelėje?“)…
Šalia mūsų, čia pat buvo Vytauto Didžiojo Karo, M. K. Čiurlionio Dailės muziejai.
Iš čia Vitalija ištekėjo, iš čia jos vyrą Povilą Masiulį išlydėjome į Petrašiūnų kapines…
Karo muziejuje buvo pašarvotas vienintelis kaunietis, žuvęs Sausio 13-ąją prie TV bokšto Vilniuje. Tai mano sūnėnas, Vitalijos sūnus, gimęs po pusmečio paskendus jo tėčiui Povilui. Titą užaugino Juozas Krivickas, tapęs jam tikruoju tėvu, mokęs, popinęs, auklėjęs sūnų.
Visi buvome tikri lietuvninkai – mama, be kaltės kalta, „paatostogavusi“ Sibire, tėtis – senas spaustuvininkas, karo pabaigoje, vokiečiams traukiantis, kartu su mama, išgelbėjęs „Varpo“ spaustuvės linotipo įrangą, už ką, jau po karo, rusų buvo apdovanotas kažkokiu ordinu ar medaliu „Za doblestnij trud v velikoj otečestvenoj vojne“. Visada aiškinęs – gelbėjo linotipą, nes be jo spaustuvė be smegenų ir širdies. Ne rusams gelbėjo, kurie, užėmę Kauną, jau antrą dieną galėjo išleisti laikraštį „Doroga na Zapad“ („Kelias į Vakarus“), bet Lietuvai, iš dalies Felicijai Bortkevičienei (AB „Varpas“ direktorė) – savotiškai mano tėčio, našlaičio globėjai. Jos namelyje spaustuvės kieme, ji leido apsigyventi tėvų šeimai, kartu su išgelbėta iš Kauno geto žydaite Teklyte (Tikva), o kitoje namo pusėje buvo apgyvendintas vokiečių karininkas, neretai vaikus vaišinęs šokoladuku…
Mano tėvams visą gyvenimą egzistavo du laikotarpiai – smetoniškasis (kada du jauni, gražūs žmonės sukūrė šeimą) ir „rusams užėjus“.
1969 m. mūsų namukas (Prisikėlimo bažnyčios papėdėje) buvo nugriautas, o jo vietoje išaugo Statybos ir Architektūros institutas. Tėtis ilgai saugojo Smetonos laikų aukotojo bažnyčios statybai knygutę, į kurią įklijuodavo ženkliukus, panašius į pašto ženklus, tik mažesnio formato.
Kai 22 metų mano sesė Vitalija liko našle, neretai jos pirmagimė Rimutė ir vėliau gimęs Titutis, leisdavo laiką pas senelius – nors taip palengvindavo našlės dalią. Karo muziejus buvo ranka pasiekiamas, o ypač liūtai. Tai man, piemenei, tekdavo dalia vaikiukus nusivesti prie liūtų ir taip suteikti malonumą paglostyti visiškai nebaisius jiems žvėris…
Pakviečiau Laimą aplankyti Vytauto Didžiojo Karo muziejų, prisiminti tas tragiškas Sausio dienas ir ypač 13-osios naktį. Juk Laima Lingytė, ilgametė LR TV režisierė, buvo pirmojo dokumentinio filmo „Titas“ (1992 m.) režisierė, o scenarijaus autorė – šių eilučų autorė. Žinojau, kad anksčiau Karo muziejuje buvo vietelė skirta Tito Masiulio, kurį laidojo vos ne visas Kaunas ir Lietuva, atminimui. Muziejuje pasiteiravome kur galėtume surasti ekspoziciją, vietą, lentą ar kažką, skirtą Titui Masiuliui. Mūsų dideliam nustebimui ir nusivylimui, deja, NIEKO!
Lietuvos Vytauto Didžiojo Karo Muziejus. Karas visada susijęs su istorija, susijęs su politika (nebuvo karo be politikos!). Kas buvo, yra Sausio 13-oji? Ar tai ne pats svarbiausias viso Sąjūdžio kovos – neginkluoto karo, įvykis? Ar Sausio 13-osios aukos neiškovojo Lietuvai istorinės-politinės LAISVĖS? Ir jei ne jie, tie jauni 14 Lietuvos patriotų, atidavę savo brangiausią turtą – gyvybę už Mūsų Laisvę, už Nepriklausomybę, ar šiandien mes būtume laisvi?!
Taip, daugiau, kaip per tris dešimtis metų įvyko nesuvokiami protu įvykiai – atgavę laisvę, buvome savaip okupuoti nesąžiningų politinių vertelgų. Juk neretai mes, tie, kurie saugojome, stovėjome prie Aukščiausiosios tarybos rūmų, TV bokšto, Spaudos rūmų, tuometinio Radijo ir Televizijos komiteto, dabar pagalvojame – ar už tokią Laisvę sumokėta brangiausia Žmogaus GYVYBĖS kaina?!
Didelėse muziejaus erdvėse neradome nė lašelio, nė raidelės, kuri primintų Karo muziejaus lankytojams tą svarbų įvykį – Sausio 13-ąją ir Lietuvos Laisvės kovotoją Titą Masiulį. O juk čia, Karo muziejuje, jis buvo pašarvotas, čia – muziejaus kiemelyje, prie jo karsto, vyko karštos kardinolo V. Sladkevičiaus, mons. A. Svarinsko ir kitų visuomenės veikėjų pagarbos žuvusiajam, atsisveikinimo kalbos.
Iš Karo muziejaus kiemelio jaunuoliai nešė karstą iki jo kapo vietos (tiesiai į nepažinto tėčio Povilo Masiulio glėbį) Petrašiūnuose. Visame, jo paskutinės kelionės, kelyje žmonės su ašaromis akyse, klūpodami degė žvakeles, atiduodami paskutinę pagarbą Titui… lietuviui, be galo mylėjusiam Tėvynę, gyvenimą…
Man, Tito Masiulio tetai, buvo gėda, skaudu – kodėl mes taip greitai viską pamirštame? Šiandien išgarbintieji, ne visada pelnytai, savo didumu ar menkumu nustumia užmarštin, rodos nedidelę auką paaukojusiuosius. Tik Savo Gyvenimą už mūsų žemiškąjį gyvenimą…
– Būkite laisvi ir laimingi! – Tito mėgiama frazė, šiandien pakibusi ore.
Kaip jūs jaučiatės, Karo muziejaus darbuotojai, trindami mums Laisvę iškovojusiųjų atminimą? Tai mūsų istorija, tai mūsų fizinė ir politinė Laisvė. Tikiuosi, kad suvokiate, kokią žalą darote Lietuvos jaunimui, taip žiauriai, gal net su komunistine nuostata, nuslėpdami Lietuvos Laisvės gynėjų istoriją, jų indėlį į mūsų Laisvę. O juk kiekvieną Sausio 13-ąją minite, galimai, rengiate vos ne pasaulinio lygio konferencijas ar pan.
Šiandien nepagarbą Lietuvos Laisvės istorijai ir jos didvyriams prilyginu su K. Škirpai skirtos paminklinės lentos nuplėšimu nuo Teisingumo ministerijos sienos Vilniuje.
Tautos didvyriai savo gyvenimo pavyzdžiu yra tautiškumo, patriotizmo mokytojai. Karo muziejus kažką pamiršo – ne tik parodos, knygų pristatymai, bet ir svarbių įvykių istorinės-politinės datos auklėja, moko augančią kartą Tėvynės meilės, patriotizmo.
Tik ar muziejus turi išsikėlęs tokį tikslą, jei savo erdvėse neatrado kampelio, vietelės jam, Titui Masiuliui, I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui, apdovanotam I laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“…
Gėda jums.
Ligija Tautkuvienė, JAV, biciulyste.com
