Strateginę reikšmę turintis projektas „Rail Baltica“, nors ir buvo pradėtas daugiau nei prieš trisdešimt metų, dar vėlyvaisiais 1992-aisiais, eilinį kartą, Lietuvos valdžios sprendimu, nukeliamas neaiškiam laikotarpiui – tuo patvirtinant, kad jį įgyvendinančios valdžios ir partijos gali keistis, bet dėl nekompetencijos ir korumpuoto biurokratinio valdymo jis ir toliau stringa.
Dar šiais metais bendrai atlikto trijų valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – audito duomenimis, buvo patvirtinta, kad pačio projekto kaina yra milžiniškai išaugusi, nuo 5.7 mlrd. iki 24 mlrd. eurų. Valdžios koridoriuose kilo panika ir nuo Lietuvos piliečių imta slėpti reali situacija, kadangi tokių lėšų Europos Sąjungos ir Lietuvos biudžetuose paprasčiausiai nebuvo numatyta, tad ir projekto finansavimo šaltiniai tampa nebeaiškūs.
Po skubiai surengto trijų Baltijos valstybių premjerių pasitarimo buvo išplatintas trumputis pranešimas spaudai, skelbiantis, jog „Rail Baltica“ projekte bus atsisakyta visos eilės nereikšmingų objektų ir aplinkkelių projektavimo bei statybų, taip stengiantis kiek įmanoma sumažinti projekto kainą. Visgi Lietuvoje toks pranešimas buvo tik propagandinis triukas, skirtas apdumti patikliuosius ir nuraminti gyventojus.
Nepaisant deklaruoto premjerų susitarimo, ir toliau projektuojami šalutiniai objektai ir visuomenės poreikių neatitinkantys geležinkelio aplinkkeliai.
Dabartinė Lietuvos valdžia tiesiog bijo, kad gali kilti didelis gyventojų nepasitenkinimas dėl švaistomų lėšų itin stambiu mastu. Panevėžio krašto gyventojai sužinojo, kad, nepaisant deklaruoto premjerų susitarimo, ir toliau projektuojami šalutiniai objektai ir visuomenės poreikių neatitinkantys geležinkelio aplinkkeliai. Kai Latvijos prokuratūra „Rail Baltica“ projekto atžvilgiu yra pradėjusi baudžiamojo persekiojimo bylą ir Latvijos parlamentas yra inicijavęs atitinkamus tyrimus, Lietuvoje – jokių diskusijų, taip keliant rimtą grėsmę projekto įgyvendinamumui apskritai. Visų lygių valdžia sutartinai tyli, o užperkamųjų straipsnių antraštėse mirga tik tariami pasiekimai.
Dabar yra akivaizdu tik viena: kad ši strategiškai svarbaus, bet niekaip neįgyvendinamo projekto finansinė našta neišvengiamai guls ant visų Lietuvos piliečių pečių – tiesiogiai per didinamus mokesčius arba netiesiogiai, t. y. viešųjų paslaugų, tokių kaip švietimas ar sveikatos apsauga, skurdinimą. Kaip kitaip pavadinti tokius Lietuvos valdžios veiksmus, jei ne nekompetencija ir nusikalstamumu?
Neregėto masto Lietuvos piliečių kvailinimas – pačios Lietuvos valdžios rankomis
Panevėžio miesto ir rajono valdžia – merai Rytis Račkauskas ir Antanas Pocius – su jų valdomų savivaldybių administracijomis, slapta nuo Lietuvos piliečių susitarė su Susisiekimo ministerija tiesti geležinkelio atšaką šalia Panevėžio miesto už bemaž 500 milijonų eurų! Panevėžio rajono meras A. Pocius, rajono savivaldybės tarybos nariai ir administracija, prisidengdami melo skraiste, Panevėžio krašto žmonėms aiškina, kad tokie planai jiems visai nebuvo žinomi, nors projektavimo sąlygas, palaimindama šį projektą vykdymui, buvo išdavusi būtent Panevėžio rajono administracija.
Vietinė valdžia, už uždarų durų, pažeisdama viešą visuomenės interesą dalyvauti savo valstybės ir miesto svarbių klausimų priėmime, siaurame uždarame nomenklatūriniame ratelyje, tarsi senaisiais laikais, priėmė sprendimą „vsio zakonno“ – tiesti geležinkelio atšaką, tokiu būdu pučiant projekto kainą, jį vilkinant ir apskritai keliant grėsmę jo įgyvendinamumui (projektas turėjo būti užbaigtas jau 2025-aisiais).
Projektuojama Panevėžio geležinkelio atšaka, pristatant ją visuomenei, buvo nepagrįstai, neturint tam jokio teisinio pagrindo, įvardinta kaip „Rail Baltica“ vėžės infrastruktūrinis projektas. Pažymėtina, kad jis nebuvo ir iki šiol nėra suderintas su Europos Sąjunga ir nėra Europos Komisijos patvirtintas. Jam nėra skirtas europinis finansavimas, o apie projekto pakeitimus, galvojama, kad nėra oficialiai informuoti kiti šio projekto dalyviai – Latvija ir Estija. Taip pat ir Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė savo parašu nėra patvirtinusi šio projekto. Todėl pagrįstai manytina, kad tai netgi nėra „Rail Baltica“ projekto sprendiniai.
Tai tik vienas iš daugelio galimų infrastruktūrinių transporto projektų, kuris taip ir gali likti neįgyvendintas, nepaisant to, kad vietos gyventojams reali turtinė ir neturtinė žala jau yra padaryta – vien viešai paskelbiant, kad jų turtas gali būti paimtas visuomenės poreikiams. Tokiu būdu toks žmonių turtas tampa nelikvidžiu ir juo laisvai disponuoti tampa paprasčiausiai nebeįmanoma. Kaip visa tai pavadinti, jei ne Lietuvos valdžios rankomis vykdomu Lietuvos piliečių kvailinimu?
Kol valdžia tyli, nesugebėdama pagrįsti savo sprendimų – griaunami žmonių gyvenimai
Dar prieš minėtą trijų Baltijos valstybių premjerių pranešimą, Panevėžio krašto gyventojai balandžio mėnesį buvo surengę piketą prie Prezidentūros. Nuo piketo praėjo daugiau nei trys mėnesiai, bet piketavę piliečiai iš prezidento nesulaukė nei žodžio – pačiam prezidentui tylint ir nereiškiant jokios pozicijos, piliečių peticija, prezidento kanceliarijos buvo persiųsta susisiekimo ministerijai.
Lietuvos piliečių užduodami klausimai ir jų reiškiami rūpesčiai (pakartotinai nacionalizuojama žeme, griaunamais namais ir pan.) tiesiog atsitrenkia į tylos sieną ir skęsta biurokratiniame liūne.
Pikete prie prezidentūros buvo reikalaujama pateikti paaiškinimus, kodėl „Rail Baltica“ projektas, vėluodamas 5 metus, brangdamas kelis kartus, yra ir toliau vilkinamas, planuojant statyti dvi tarptautines Panevėžio geležinkelio stotis 5 km atstumu viena nuo kitos. Tam tikslui visai bereikalingai planuojama nacionalizuoti didžiulius privačios žemės plotus, griauti kelias dešimtis gyvenamųjų namų, ir tokiu būdu faktiškai palikti vietos gyventojus be pastogės. Ketinamo nacionalizuoti turto savininkai, jau daugiau kaip metus gyvena baimėje ir nežinioje. Valdžios biurokratinės mašinos sraigteliai apsiriboja cinišku paaiškinimu, kad gyventojų nuostoliai bus kompensuojami.
Nors pagal planą Panevėžio geležinkelio aplinkkelis turėtų būti pradėtas eksploatuoti tik apie 2030 metus, bet jau dabar žmonės patiria gyvenimą paralyžiuojančią baimę, realius nuostolius ir suvaržymus. Net neseniai pastatytų namų, esančių šalia planuojamo geležinkelio, kuriems nugriovimas negresia, niekas pirkti nebenori – visi buvę potencialūs pirkėjai jau seniai išsilakstė, o turto vertė sumažėjo kelis kartus.
Tokiems namų savininkams jokios kompensacijos, žinoma, nebus mokamos. Akivaizdu, kad neadekvatūs valdžios politiniai sprendimai kainuoja labai brangiai. Todėl belieka konstatuoti, kad Lietuvos piliečiams būtina patiems imtis iniciatyvos rūpinantis Lietuvos valstybės reikalais ir neleisti korumpuotam, sugedusiam biurokratų sluoksniui, savivaliauti. Susigrąžinti Lietuvos valstybės valdymą į savo rankas lietuviams tampa būtina sąlyga, siekiant užtikrinti orią savo ir savo vaikų ateitį.
lrt.lt
