Vėl trumpas istorijos kampelis pas Dominyką Vanharą. Vėl pasigirsta balsai, kad rusija yra didžiulė galybė ir kad prieš ją Ukraina niekaip nelaimės. Tai Jums tiesiog istoriniai faktai apie tai, kaip ir kokius karus rusija kariavo per paskutinius du šimtus metų:
- Krymo karas (1853–1856). Rusija jį kiaurai pralaimėjo;
- Rusijos – Japonijos karas (1904–1905). Rusija kiaurai pralaimėjo, sudarė žeminančią taiką, pačioje rusijoje kilo revoliucija;
- I Pasaulinis karas. Rusija jį kiauriai pralaimėjo, subyrėjo pati imperija;
- Žiemos karas su Suomija (1939–1940). Rusija (SSRS) teoriškai šį karą prieš mažytę Suomiją kaip ir laimėjo, bet tik didžiulėmis aukomis ir vis tiek galutinio tikslo nepasiekė;
- II Pasaulinis karas. Rusija (SSRS) kaip ir laimėjo su kolosaliomis aukomis ir su milžiniška vakarų parama bei vakarams atidarius II frontą;
- Afganistano karas (1979–1989). Pralaimėtas prieš viduramžių valstybę;
- I Čečėnijos karas. Pralaimėtas prieš Žemaitijos dydžio valstybę;
- II Čečėnijos karas. Teoriškai laimėtas, bet aš dar istorijoje nemačiau tokių atvejų, kai laimėjusi valstybė pralaimėjusiai kas metus moka milijardus reparacijų ir kontribucijų. Šiaip atvirkščiai turėtų būti;
- Karas Ukrainoje. Net ir beveik sausai išvaliusi savo Šaltojo karo laikų atsargas, rusija Ukrainoje per šiuos metus sugebėjo paimti tiek teritorijos, kiek Ukraina per kelių savaičių kontrpuolimą rusijos Kursko srityje.
Taigi, kaip matome, paskutinius du šimtus metų rusijai užpakalį spardė beveik visi, kas tik netingėjo. Tai nereiškia, kad neturime ruoštis, bet tai reiškia, kad, pasiruošus, rusija turės mūsų bijoti, o ne atvirkščiai.
