Kiekvienas ekonomistas nesunkiai pateiktų pelno apibrėžimą. Vieni galbūt tai apibūdintų kaip gautas pajamas, atskaičius išlaidas, kiti – kaip pajamų dalį, viršijančią sąnaudas. Vienokia ar kitokia pelno apibrėžtis savo esme kalba apie tą patį, todėl, manytina, jog tai daug kam suprantama. Be to, pelno piniginė išraiška buhalteriškai paskaičiuojama, dėl to ji įgauna konkrečias skaitines reikšmes ir dėl to nekelia didesnių abejonių. Tačiau, susidūrus su viršpelnio sąvoka, gali kilti nesibaigiantys debatai. Kodėl?
Įprasta galvoti, jog ta pelno dalis, kuri viršija vidutinį pelną, ir laikytina viršpelniu. Tačiau čia atsiranda subjektyvusis veiksnys, kuris nulemia vidutinio pelno pasirinkimo ribą.
Kita vertus, skirtingose žmonių kūrybinės veiklos srityse vidutinis pelnas yra gana skirtingo dydžio, todėl viršpelniui paskaičiuoti nėra aiškių kriterijų. Svarbu dar ir tai, kad pajamos nėra adekvačios fiziniam ir intelektiniam konkretaus žmogaus indėliui į pardavimui skirtą produktą (prekę ar paslaugą) ir tai apsunkina viršpelnio atskyrimą nuo pelno. Tikriausiai dėl to viršpelnio apmokestinimas nėra rimtesnių diskusijų objektas.
Tačiau į viršpelnį pasižiūrėjus ne kaip į buhalterinę, o kaip į socialinę kategoriją, apie jį būtina profesiškai kalbėti ir kaip apie realų biudžeto šaltinį, ir kaip į turtinės atskirties mažinimo priemonę. Manytina, kad pasieksime kritinę žmonių priešpriešos ribą, jeigu bus vengiama apmokestinti viršpelnius, gaunamus panaudojant dirbtinį intelektą (DI), kadangi darbuotojai, kuriuos darbo vietose funkcionaliai pakeis DI, bent kurį laiką turės tapti viešųjų finansų (valstybės biudžeto lėšų) vartotojais, nes civilizuota bendruomenė savo bendrapiliečių nepaliks badmiriauti.
Nežiūrint į ekonominių santykių įvairovę, bendruomeninio solidarumo tikslais reikia ieškoti sprendinių viršpelnių apmokestinimo tvarkai įvesti. Nepretenduodamas į euristinį sprendinio variantą, visgi bandyčiau pasiūlyti kriterijus viršpelniui apibrėžti ir atitinkamai jį apmokestinti.
Visus gavyboje, gamyboje ir prekyboje veikiančius darbdavius sąlyginai pavadinkime įmonininkais. Jų pajamų dalį, viršijančią sąnaudas toms pajamoms gauti, kurios neviršija 10% išmokėto darbo užmokesčio, laikykime pelnu, kuris apmokestinamas įprastiniu pelno mokesčio tarifu. Pajamų dalį, kuri viršija sąnaudas daugiau kaip 10 proc. išmokėtos darbo užmokesčio sumos, laikykime viršpelniu, kuris būtų apmokestinamas 90 proc. mokestiniu tarifu.
(Čia parinkti procentiniai dydžiai yra sąlyginiai, o viršpelnio susiejimas su darbo užmokesčiu dydžiu yra principinė nuostata.) Aukštas mokesčio tarifas viršpelniui būtų įmonininkui paskata grobuoniškai nekelti prekių ir paslaugų kainos, nes jam iš viršpelnio liktų mažai naudos. Kita vertus, įmonininkas bus suinteresuotas kelti darbuotojų darbo užmokestį, kad kuo didesnė skaitine išraiška pajamų dalis kaip pelnas jam liktų dėl žemo pelno mokesčio tarifo. Ar tai nėra motyvai išskirtiniam viršpelnio apmokestinimui?
Būtų pravartu sužinoti, kaip tokį požiūrį į viršpelnio apmokestinimą, augant DI vaidmeniui, vertintų ekonomistai?
Būtų įdomu išgirsti ekonomistų ir finansininkų nuomonę. Prabilkit!