Kai portalo, kuris uždega žalią šviesą žydų nacistų ir lytinės perversijos nutrenktų žmonių pradėtam lietuvių tautos užpuldinėjimui, vyriausiasis redaktorius Mindaugas Jackevičius su įsijautimu TV laidoje reklamuoja renginį, to kultūrinio renginio, skirto lietuvių kultūros populiarinimui, atidarymo šventėje paskaitą perskaito VDU rektorius Petrauskas, išgarsėjęs savo pasisakymais apie tai, kad neva lietuvių tautinės tapatybės puoselėjimas ir tautinė kultūra yra pažangos stabdis, o renginį su apsivertusiu skandžiu iš palaimos, – kad tik neužspringtų, – išliaupsina buvęs Šimonytės patarėjas, dabar patarinėjantis minėtam Petrauskui, toks Gritėnas (apie šveplą šios pavardės versiją net neužsiminsiu), normalių refleksų žmogus, kaip atrodo bent man, turėtų įtariai suklusti. Kažkas čia ne taip, – kužda vidinis balsas. Taigi – kas tai yra per renginys, jeigu čia sušmėžuoja tokie odioziniai personažai ir prasideda mėšlungio ištiktų šešėlių šokis?
Ogi, kaip išaiškėja, kalbama apie Lietuvos sezoną Prancūzijoje, kaip atrodo, apie tai, kas anksčiau kiek paprasčiau buvo vadinama kultūros ir meno dienomis kitoje šalyje, apie Lietuvos įvaizdžio gerinimo ir vardo reklamos renginį, atsiremiant į geriausius šalies meno ir kultūros pavyzdžius.
Tačiau štai minėtas Gritėnas leidžia suprasti, kad šis renginys žymi kokybinį šuolį į viršų, jog tai yra įvykis, kuris rodo, kad, jo žodžiais tariant, nustojome plūduriuoti šaltibarščiuose ir pagaliau priartėjome prie tarptautinių meno standartų, plūduriuojančių virš debesų. Kokios aplinkybės jam leidžia taip pasikėlusiam įtikėti prasidėjusio „sezono“ ypatingumu? Tiesą sakant, aš pats ten nebuvau, man per barzdą nevarvėjo, tačiau perspausdintas Lietuvoje Petrausko paskaitos tekstas nesužavėjo, o greičiau netikėtai nuvylė lėkštumu, pasirodė nuobodus kaip vakarykštis laikraštis. Kita vertus, gal mes kažko nesugebame pastebėti, esame nepakankamai jautrūs įvertinti kaip auksas žiba net pelenuose? Ką mums čia galėtų patarti tas pats Gritėnas?
O Gritėnas straipsnyje „Plūduriuojantys savo šaltibarščiuose“ kaip ypatingos sėkmės atvejį išskyrė vieną pasirodymą (aš pats tikriausiai būčiau jį pražiopsojęs dėl meninio skonio trūkumo), jo žodžiais tariant, anšlaginiu tapo meno centro „Bourse de Commerce“ rotondoje pristatytas Linos Lapelytės performansas „Kalba“.
Kas tai per daiktas ta „Kalba“, kokia yra šio kūrinio fabula?
Nagi šimtas menininkės surinktų į krūva paryžiečių vaikų ima garsiai „kalbėti“, imituodami gyvūnų skleidžiamus garsus, kaip įsivaizduoju, pradėdami kriuksėti, mūkti, miaukti, loti ir pan. Tačiau tai nėra tik paprasta balsų kakofonija, atsirandanti dėl konjunktūrinio prisiderinimo, kai tarp vaikų Vakarų šalyse kaip gaisras perdžiūvusiame miške išpopuliarėjo persirengimo gyvūnais mada, įgijusi truputėlį liguisto, psichoanalitikus dominančio maniakinio užsiangažavimo pobūdį, kaip rašo menotyrininkai, gi performansų autorė tokiu būdu atkreipia dėmesį į kalbos ribotumą, drauge jai norisi pasvarstyti apie kitus komunikacijos būdus, pavyzdžiui, atidumą ir rūpestį vienas kitu, kitoms gyvybės rūšimis, aplinkai.
Taigi, jeigu Martinas Heideggeris andai bylojo, kad kalba yra būties namai, konkuruojanti firma iš leftistinės frakcijos šiandien jau yra pasiryžusi vaikams ir suaugusiems įpiršti įsivaizdavimą, kad mūsų namai yra zoologijos sodas. Taigi nesu įsitikinęs, kad šis meno kūrinys kažkuo pranoksta kitą „šedevrą“, kai taip pat performanso kalba buvo įrodinėjama, kad Lietuvos trispalvė yra skirta užpakaliui nusivalyti, ten taip pat buvo bandoma prikabinti „gilią prasmę“, sakant, kad tokiu būdu yra kovojama prieš homofobiją ir rasizmą.
Žinia, garsusis vokiečių filosofas Hansas Geogas Gadamris, tvirtino, kad filosofija kaip tokia atsiranda iš kalbos trūkumo, jeigu norite, ribotumo, toli gražu nenorėdamas sukelti kvailų asociacijų, kad bežadei būtybei, tarkime, akvariumo žuvytei yra skirtas filosofo likimas, ogi Gadameris atkreipia dėmesį į diametraliai priešingą dalyką, kad filosofija prasideda įveikdama įprastas kalbos nuodėvas, jog būtent, „siekdamos išsakyti neišsakomybę“, filosofija ir poezija atveria naujas kalbos galimybes, kurių nebuvo ikifilosofinėje buitinėje sąmonėje ir kasdieninėje mūsų komunikacijoje. Tai ne tas pats kaip kriuksėti, ar ne?
Kita vertus, nenuslėpsiu to, kad šį meno kūrinį aptarti pasirinkau neatsitiktinai, o norėdamas įvaizdinti savo ne kartą išsakytą tezę, kad mūsų dienų vadinamojo pažangizmo doktrina remiasi „pirmyn į praeitį“ lozungu ir yra savotiška involiucijos teorijos modifikacija, bandant mus pripratinti prie minties, kad ikikultūrinė žmogaus būklė ir yra aukso amžius.
*
Nelyg pripiešti laukuose
gyvulėliai įvairiausio augumo
primityvisto
ranka
suvaryti
į erdvę
žaliose lankose
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
- žengia tyliai
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
minkštom letenėlėm
didžiulė katė
nutolusios
mykia
miniatiūrinės karvės
artėjant
iš žemės
išdygsta
titano
arklys
nebalnotas
Trūksta
žirafos
kengūrų
ir dramblio
animalistinių
šachmatų
partijai
kur
visados
karaliauja
baltas
ožys
o
už kadro
lieka
beždžionė
netapusi žmogumi
