Prof. Alvydas Butkus. Baudžiauninko genas

Šiandien minima Baltų vienybės diena. Bet ar mes žinome, kas yra baltiškoji kultūra?

Ta proga skelbime Irenos BABKAUSKIENĖS interviu „Respublikoje“ su kalbininku, baltistu prof. Alvydu Butkumi.

Gal mes patys jos ir nepastebime, bet, pavyzdžiui, kitataučiai, tai pastebi ir mūsų žmonių elgesy, ir pačioj mūsų etnografijoje. Ta paprotinė kultūra Lietuvoje gal kiek mažiau stebima, bet Latvijoje jos pavyzdžių yra sočiai, nes latviai ją puoselėjo nuo seno – jų nacionalinis atgimimas prasidėjo anksčiau negu mūsų.

Latviai tokios istorijos, kaip mes, neturėjo, tad ir iš praeities stiprybės semtis negalėjo, todėl jie akcentavo latvių kalbą, etnografiją, tautosaką, dainas. Štai kuo jie buvo ir yra stiprūs, visa tai jaučiasi iškart, kai nuvažiuoji į Latviją.

Lietuvoje parduotuvių vitrinose retai kur pastebėsi baltiškų ornamentų, o Latvijoje jų pilna. Aš, lietuvis, būdamas Latvijoje jaučiuosi tikras baltas. Ten, pavyzdžiui, vitrinos išpuoštos baltiškais ornamentais – nebijo latviai ir to ugnies kryžiaus, vadinamosios svastikos. Suvenyrų parduotuvės reklama net prie merijos Rygos centre buvo išpuošta su baltiškąja svastika, ir niekas to nedraudė. Latviai nebijo baltiškų simbolių.

Nenoriu sumenkinti savo tautos – mes irgi esame tokie patys baltai, tik šiek tiek galbūt to slaviškumo gavę daugiau.

Bet kodėl vengiame baltiškų simbolių, bijome savo šaknų? Pamenate, koks kilo šaršalas, kai prieš keletą metų Kėdainiuose Kalėdų eglė buvo papuošta senaisiais baltų simboliais, vienas kurių buvo baltiškoji svastika – ugnies ženklas, kurį baltai siejo su Dievu, Saule, Perkūnu. Kai kam šie ženklai ant eglės užkliuvo – esą tai žeidžia žydų jausmus. Tiems įsižeidusiems ir abejojantiems baltų svastikos prasme baltų kultūros tyrinėtojai yra siūlę eksperimentą: naktį nuo kalno paridenti uždegtą medinį ratą – išvysite besisukančios ugnies svastiką, kokią vaizdavo dar prieš šimtmečius ir kokią daug vėliau savaip transformavo naciai.

Didžiausioje Latvijos dalyje baudžiava buvo panaikinta tuoj po Napoleono karo, 1817–1819 metais. Tik Latgaloj ji, kaip ir Lietuvoje, panaikinta 1861 metais. Noriu pasakyti, kad latviai savo etnografija galėjo ir pradėjo didžiuotis anksčiau nei mes. Ir nekrūpčioja dėl to, nes ten niekas – nei žydai, nei rusai – tų svastikų nesibaido.

O pas mus to baudžiavinio geno likę daugiau. Lietuviai, net patekę į valdžią, ima krūpčioti, kai kas nors pasako – ką jūs čia darote, čia ne taip turi būti ir pan. Net prezidentas paiso tokių replikų ir užuominų. O kai žmogus paiso, tada tie replikuotojai puola dar daugiau.

Mes nevertiname ir savo kalbos taip, kaip ją puoselėja latviai?

Čia dar vienas istorinis skirtumas tarp mūsų. Didžioji latvių dalis pateko į liuteroniškos kultūros sritį – ten įsigalėjo reformacija. Vokiečiai reformatai laikėsi nuostatos, kad krikščionybę reikia platinti vietinėmis kalbomis. Jūs gal nustebsite, bet kadangi latviai savo mažvydų ir daukšų neturėjo, tai vokiečiai mokėsi latviškai ir leido pirmąsias knygas. Tai buvo vokiečių leistos knygos latvių kalba.

Latviai nepatyrė kalbos žeminimo. Nuo 16 amžiaus bažnyčiose ne tik leista, bet buvo ir prievolė vartoti latvių kalbą. Pas mus – atvirkščiai. Mūsuose buvo „polska viara“. Lietuvių kalba buvo niekinama net iš bažnyčios sakyklų, ypač 19 amžiuje, esą tai pagonių kalba, chamų kalba. Tik įsivaizduokit, kaip turėjo gūžtis lietuvis, kurio gimtoji kalba buvo lietuvių – jis ėmė gėdintis savo kalbos. Tas šleifas tęsiasi iki mūsų dienų.

Tebeturime įgimtą baudžiauninko sindromą…

Per tuos 20 tarpukario Lietuvos metų mes neišsiugdėme tokio tautiškumo, kokį turėjo latviai, nes jie ugdė savo tautiškumą daug anksčiau. Dabar visa tai atsiliepia – mes žiūrime ponams į burną, ką jie pasakys.