Rugsėjo viduryje (16 d.) Seime buvo surengta Konferencija „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“. Joje pranešimą pavadinimu ISTORINĖS ATMINTIES FAKTŲ TEISINIO VERTINIMO ASPEKTAI padarė Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro atstovas. Kadangi dėl laiko stokos (reglamento) visas pranešimas nebuvo perskaitytas, skelbiame visą jo tektą:
Gerbiamieji,
Konferencijoje nuskambėjo, kad valstybės istorinės atminties politikos klausimas šiandien iškilo visu aštrumu. Kodėl?
Visi supranta, kad be savo istorinės atminties tauta neegzistuoja. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 str. įrašyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, kad suverenitetas priklauso Tautai. Kadangi be savo istorinės atminties tauta neegzistuoja, atitinkamai neegzistuoja ir jos kuriama valstybė. Kita vertus, bet kuri visuomenė neišvengiamai gyvena valstybėje. Tačiau, jeigu jos sąmonėje nėra Lietuvos valstybės istorinės atminties, tuomet ji gyvena kitos valstybės istorine atmintimi. Šiandien galime pasakyti tik vieną, kad piliečiai be savo valstybės gali būti tik kitos valstybės piliečiais. Toks būtent yra fundamentalus ryšys tarp Lietuvos valstybės ir šioje konferencijoje nagrinėjamo klausimo.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras buvo vienas iš šios konferencijos iniciatorių, jo nariai nuo Nepriklausomybės atgavimo įvairiais būdais gynė maksimaliai nepriklausomos Lietuvos valstybės idėją ir mūsų šalies valstybingumą. Mums tapo gyvybiškai svarbu neleisti niekam trinti ir pertvarkyti mūsų visuomenės istorinę sąmonę apie Lietuvos valstybingumą, jo ištakas, mūsų laisvės kovas ginant Lietuvos valstybingumą, neleisti perkelti šią sąmonę į besvorę būseną, kad progai pasitaikius suinteresuotos politinės jėgos ją be vargo nuleistų į istoriškai preparuotą ir sterilizuotą politinę erdvę.
Kodėl šis poreikis iškilo būtent šiandien?
Atsakymas paprastas. Įsibėgėjęs Valstybės istorinės atminties pertvarkymo procesas įgavo tokį mastą, kad jis tapo pernelyg viešas ir pernelyg pastebimas, pradėjęs kelti grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui. Prisiminkime kovas dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užvaldymo, nuolatinę šio Centro vadovų kaitą, viešai puolamus mūsų laisvės kovų didvyrius, pokario partizanus, jų atminimo lentų daužymus, o kas dar svarbiau – jų vardų ir pavardžių trynimą iš istorijos vadovėlių ir kitą didvyrių atminimo niekinimą.
Pastaruoju metu ypač krinta į akis nuolatiniai šiurkštūs žmogaus teisių pažeidinėjimai, kai viešoje erdvėje puldinėjami savęs apsiginti nebegalintys žuvę ir nukankinti Lietuvos laisvės kovotojai. Šie pažeidinėjimai dažniausiai vykdomi pasitelkiant melą, demagogiją, istorijos tyrinėjimo dokumentų klastotes arba tendencingas, selektyvias istorinių faktų politines interpretacijas.
Jau kurį laiką Lietuvoje sąmoningai eskaluojamas mitas, esą Lietuvos visuomenėje yra gajus antisemitizmas. Retsykiais išniekinamos žydų Holokausto vietos arba žydų tautos atminimo paminklai panaudojami šiam teiginiui patvirtinti. Dauguma supranta, jog tai yra provokacijos, jog paprasti Lietuvos piliečiai neturi menkiausio intereso niekinti mirusių žmonių kapavietes arba žuvusiųjų atminimo paminklus. Suvokiama, jog tai daro politiniai provokatoriai, arba Lietuvai priešiškų valstybių galimai samdyti asmenys, bet visuomenė tyli. Tačiau būtent tylėjimas ir duoda kai kam pageidaujamą rezultatą, kuris yra orientuotas ne į mūsų, o į užsienio valstybių visuomenes, žydų diasporas ir žydų organizacijas – šios, būdamos įtakingos, savo ruožtu daro didžiulę įtaką įvairių valstybių vadovams jų santykiuose su Lietuvos valstybe.
Pateiksiu keletą pavyzdžių.
2019 metais Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky paskelbė, kad dėl menamų grasinimų žydams, neribotam laikui yra uždaroma Lietuvos žydų bendruomenės būstinė ir Vilniaus choralinė sinagoga, nes neva negalima užtikrinti jose besilankančiųjų žmonių saugumo. F. Kukliansky teigė, kad tariamai yra gauti anoniminiai grasinimo laiškai ir telefono skambučiai. Bet pradėjus tyrimą, paaiškėjo, kad viso to nėra – jokių įtikinančių įrodymų nei teisėtvarkos institucijoms, nei visuomenei žydų bendruomenės vadovė pateikti negalėjo. Perpratusios šią F. Kukliansky vaizdžiai tariant avantiūrą, daugelis Lietuvos žydų organizacijų sprendimą uždaryti sinagogą bei žydų bendruomenės būstinę, pavadino nekorektiška.
Kitas pavyzdys. Seimui paskelbus 2021-uosius partizano Juozo Lukšos-Daumanto metais, F. Kukliansky su savo bendražygiais viešai paskelbė, esą šis partizanas yra tiesiogiai susiję su Lietuvos žydų persekiojimu ir žudymu. Kadangi F. Kukliansky jokių įrodymų pateikti negalėjo, atskiri Vilniaus žydų bendruomenės nariai (Chona Leibovičius, Vitalijaus Karakorskis, Dovydas Bluvšteinas bei Leo Levas Milneris) perpratę jos ketinimus, vieningu pareiškimu kreipėsi į šalies vadovus, išreikšdami pasipiktinimą jos ir jos bendrų bendražygių veiksmais. Neabejotina, kad žymaus kovotojo prieš sovietų okupaciją, legendinio Lietuvos partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto, netiesioginis, be jokių įrodymų apkaltinimas dalyvavus holokauste skaldo Lietuvos visuomenę.
Neseniai F. Kuklianky ėmė kurstyti valdžią ir visuomenę nugriauti paminklą Ukmergėje prieškario Lietuvos karininkui, Vyčio apygardos partizanų vadui Juozui Krištaponiui, esą šis taip pat dalyvavo gyventojų žudynėse Baltarusijoje, nors neįrodyta, kad minėtas partizanas nurodomu metu apskritai Baltarusijoje buvo. Šis legendinis Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vadas 1945 metų sausį žuvo Lėno miško mūšyje su sovietų okupantais.
Legendinis Vyčio apygardos vadas per vieną naktį paverstas nusikaltėliu
Reikėtų plačiau pakalbėti apie šį laisvės kovotoją, nes šio partizano tyrinėjamos biografijos faktai yra chrestomatinis pavyzdys, kaip gali būti yra iškraipoma ir perrašoma mūsų šalies laisvės kovų istorija.
Pernai „Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija“ rekomendavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui priimti sprendimą, kuris įpareigotų Ukmergės rajono savivaldybės administraciją nukelti minėtam laisvės kovų didvyriui paminklą Ukmergėje.
Kuo vadovaujantis toks sprendimas priimtas? Ogi tuo, kad esą minėtas partizanas kaltinamas dalyvavus holokauste, o konkrečiai civilių gyventojų žudynėse Baltarusijoje 1941 metais.
Priminsiu, Lietuvos Respublika 2002 m. spalio 31 dieną Prezidento dekretu Nr. 1965 „Dėl pulkininko laipsnio suteikimo kariams savanoriams“ pripažino Juozui Krikštaponiui garbingą kario-savanorio vardą, o Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus 2007 m. sausio 5 d. dekretu Nr. 1k-849 jam suteikė pulkininko laipsnį po mirties. Taigi kalbama ne apie kažkokį nežinomą Lietuvos rezistentą, kuris karui prasidėjus galimai dalyvavo gyventojų žudynėse Baltarusijoje, o apie iškilią ir visiems žinomą Lietuvos laisvės kovų istorinę asmenybę. Tai reiškia, kad klausimas apie jo veiklą turi būti ypatingai ir kruopščiai išnagrinėtas.
Dabar žiūrėkime, kas jo veiklą nagrinėja ir tokius sprendimus priima?
Žinoma, juos priima minėta komisija, bet priima vadovaudamasi vieno ar kelių istorijos tyrinėtojų išvadomis. Pabrėžtina, ne teismo ar kriminalistikos ekspertų, o tik istorijos tyrinėtojo išvadomis.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis draudžia asmenį skelbti kaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Bet Komisija, nusprendusi, kad Laisvės kovų didvyris J. Krikštaponis dalyvavo holokauste, visiškai nesivadovavo šiuo pamatiniu teisinės valstybės principu.
Nors jokio teismo nuosprendžio šio partizano atžvilgiu iki šiol nėra, tačiau Genocido centras minėtos Komisijos rekomendaciją nedvejodamas įgyvendino – įpareigojo Ukmergės savivaldybės tarybą ir administraciją šiam partizanui skirtą paminklą pašalinti. Štai taip paprastai vieno ar kelių istorikų vertinimu yra sprendžiami mūsų valstybės istorinės atimties klausimai.
Laimė, Ukmergės meras pasirodė yra sąmoningesnis. Įžvelgdamas abejotiną jam iškelto reikalavimo teisinę argumentaciją, jis paminklą atsisakė nugriauti, nes paminklas partizanui buvo pastatytas kaip laisvės gynėjui, pagal visus galiojančius teisės aktus kurie buvo paminėti: kario-savanorio ir pulkininko laipsnio po mirties. Šie teisės aktai nepanaikinti, jie tebegalioja. Nei Komisija, nei Genocido centras jų panaikinti negali, nes neturi tam įgaliojimų. Jie gali būti panaikinti tik teismo sprendimu įstatymo nustatyta tvarka.
Tokia yra teisinė situacija, susijusi su laisvės kovų istorine atmintimi – ją labai lengvai įtakoja neišsamūs, kartais neapgalvoti arba politiškai motyvuoti minėtų institucijų, o dažnai ir vieno arba kelių asmenų sprendimai vertinant mūsų laisvės kovų didvyrių biografijas.
Sveikintina tai, kad grupė piliečių dėl partizanui J. Krikštaponiui metamų kaltinimų dalyvavus holokauste, kreipėsi į teismą. Taigi, kol teismas nėra nustatęs šios asmens kaltės, bet koks jo viešas valstybės asmenų kaltinimas yra niekinis.
Dabar apie šio partizano biografijos tyrinėjimą.
Žmogaus teisių organizacijos, konkrečiai Lietuvos Žmogaus teisių koordinavimo centras, jau yra skelbęs, kad Genocido centras sąmoningai vengia pareigos objektyviai ištirti nusikaltimu žmoniškumui kaltinamo J. Krikštaponio biografijos faktus. Šokiruoja tai, kad partizanas yra kaltinimas už dalyvavimą gyventojų žudynėse Baltarusijoje, kai tuo metu jis slapstėsi nuo vokiečių, kurie jį išleido iš kalėjimo, slapstėsi tik tam, kad nereiktų tarnauti batalione, kalinamo nusikaltimų padarymu. J. Krikštaponis buvo suimtas ir kalintas tik 1941 m. pabaigoje ir jokioje „Baltarusijoje” jis būti negalėjo. Slapstymąsi nuo vokiečių nurodo netgi NKVD, fiksuodama tai 1946 m. tardymo protokole. Yra liudijimai, kad 1941 m. nusikaltimo padarymo metu vietoje J. Krikštaponio Baltarusijoje tuo metu dalyvavo kitas kariškis – kuopos vadas Nikodemas Reikalas.
Kaltinimai J. Krikštaponiui iš esmės grindžiami šalies gyventojų represijose dalyvavusio Martyno Kačiulio parodymais. Šio liudytojo biografija iškalbinga: už komunistinę propagandą patekęs į kalėjimą, 1940 metais buvo bolševikų išlaisvintas, dirbo sovietų kariniame dalinyje, karui prasidėjus kažkokiu būdu atsidūrė A. Impulevičiaus batalione ir dalyvavo gyventojų žudynėse Baltarusijoje.
Grįžus sovietams, įstojo į Raudonąją armiją, nuėjo iki Berlyno, už tai gavo pora medalių. Išsiaiškinus jo veiklą vokiečių okupacijos metais, buvo NKVD suimtas ir tardomas. 1948 metais jis J. Krikštaponio Baltarusijoje (kaip dalyvavusios žudynėse kuopos vado) nemini, bet mini kitą – Nikodemą Reikalą.
J. Krikštaponio jis nemini ir vėlesniuose liudijimuose 1961 metais. Bet štai, valstybės archyvuose netikėtai kažkokiu būdu 1980 metais atsiranda liudijimai apie žuvusį partizaną J. Krikštaponį, neva šis su savo kuopa Baltarusijoje holokauste dalyvavęs. Naujasis liudytojas yra tas pats buvęs liudytojas Martynas Kačiulis, kuris netikėtai prabilo ir pakeitė parodymus, kalbėdamas, kad minėtai kuopai vadovavo legendinis Laisvės kovotojas J. Krikštaponis.
Bet įdomiausia, kad 1982 metais, paskutinės šio asmens apklausos metu, dalyvaujant JAV specialiųjų tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui, M. Kačiulis, tikriausiai supratęs, kad anksčiau buvo apsirikęs, pasitaisė ir pareiškė, kad kuopai vadovavo „ne J. Krikštaponis, o Reikalas“. Šį faktą istorikai, rašę pažymas apie J. Krikštaponio veiklą Genocido centrui, kažkodėl praleido.
KGB tyrėjai buvo kriminologijos ir psichologijos specialistai. Jie su tardomaisiais bendravo asmeniškai, todėl meluojančius ar mėginančius apginti nuo kaltinimų J. Krikštaponį, jie lengvai galėjo atpažinti ir nustatyti. Tačiau anksčiau jie melo nenustatė. Abejoti KGB tardytojų kompetencija arba jų interesu išteisinti jau žuvusį partizanų vadą, nėra jokio pagrindo, nes KGB nebuvo jokio reikalo tai daryti.
Įdomu tai, kad šio abejotino M. Kačiulio liudijimo stvėrėsi kai kurie istorijos tyrinėtojai, nedelsdami viešai paskelbę verdiktą, kad legendinis Lietuvos partizanas yra siejamas su holokaustu. Jų išvada dėl suprantamų priežasčių įgavo didelį rezonansą ir iš laisvės kovų didvyrio vaizdžiai tariant, jis per vieną naktį buvo paverstas nusikaltėliu.
Prokuratūra nurodė, jog kaltinimui trūksta objektyvių duomenų
Toliau reikalai klostėsi dar įdomiau. Atsiradus naujam, tačiau labai abejotinam parodymui dėl Juozo Krikštaponio praeities, tai yra jo dalyvavimo kuopos veiksmuose Baltarusijoje, Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisija 2014 metais įpareigojo Genocido centrą atlikti papildomą archyvinių ir kitokių duomenų paiešką ir ištirti šio partizano veiksmus 1941 metais. Komisija įpareigojo nustatyti, kodėl suimti 1948–1949 metais liudininkai, įskaitant M. Kačiulį, tardomi dėl įvykių Baltarusijoje, neliudijo prieš J. Krikštaponį, kodėl po keturių dešimčių metų M. Kačiulis netikėtai pakeitė parodymus ir ėmė kalbėti, jog J. Krikštaponis tuo metu esą buvo Baltarusijoje ir dalyvavo gyventojų žudynėse.
Tačiau Genocido centras ignoruodamas šį Komisijos įpareigojimą, nedelsdamas, jau po dviejų dienų kreipėsi į Generalinę Prokuratūrą, kad pastaroji savo ruožtu kreiptųsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti J. Krikštaponiui po mirties pripažintą kario savanorio teisinį statusą.
Prokuratūra atsisakė tenkinti minėtą Genocido centro prašymą ir 2015 metais raštu jam nurodė, jog tam trūksta objektyvių duomenų. Kyla pagrįstas klausimas: ar galėjo Genocido centras per 2 dienas įvykdyti Komisijos rekomendacijas – atlikti papildomą archyvinių ir kitokių dokumentų paiešką, surinkti apie minėtą partizaną papildomą informaciją ir pateikti Generalinei Prokuratūrai papildytą istorinę-archyvinę pažymą, kurioje būtų atsakymas, kodėl 1948–1949 metais suimti ir tardomi liudininkai (2-osios kuopos policininkai) neliudijo prieš Laisvės kovotoją J. Krikštaponį ir kodėl pirmasis liudijimas prieš J. Krikštaponį pasirodė tik po kelių dešimtmečių? Atsakymo nėra iki šios dienos.
Kad partizanas J. Krikštaponis nukentėjo nuo nacių, kad jis buvo Gestapo kalinamas Kauno kalėjime patvirtina netgi NKVD generolo Kapralovo dokumentai archyve. Tačiau šios informacijos apie J. Krikštaponį nerasime Genocido centro tinklalapyje. Vien tik pastaroji aplinkybė, kad Genocido centras nutyli šį faktą, kad „nepastebėjo“ ir to, jog prisiminimuose apie šį partizaną teigiama, kad grįžęs iš kalėjimo J. Krikštaponis visą laiką slapstėsi nuo vokiečių rodo, jog šioje istorijoje yra daug negražių dalykų.
NKVD generolo Kapralovo 1945-08-29 raštas. Jame nurodoma, kad J. Krikštaponis buvo vokiečių GESTAP-o kalinamas.
Tyrimo medžiagoje yra ir daug kitų neištirtų ir neįvertintų dokumentų (pvz. tardymo stenogramų), o juose abejotinų ir prieštaringų dalykų, į kuriuos jau seniai atkreipė dėmesį kraštotyrininkai, skirtingai nuo Genocido centro ir Istorijos instituto istorikų, išsamiai studijavę archyvų dokumentus. Aplaidus požiūris į šią labai rimtą problemą, nesugebėjimas arba nenoras pasinaudoti psichologijos, kriminalistikos ir kitų mokslų duomenimis, daugelio svarbių faktų nutylėjimas leidžia manyti, jog kai kurie J. Krikštaponio veiklą 1941 m. tyrę istorikai sąmoningai siekia J. Krikštaponio atžvilgiu teikti neteisingus tyrimų rezultatus. Neabejotina, kad šio iškilaus partizano veiklos vokiečių okupacijos metais tyrimą būtina rimtai tęsti įtraukiant atsakingus, problemą gerai suvokiančius specialistus.
Šie faktai reikšmingi tuo, jog galime susidaryti įtikinamą vaizdą, kokiu būdu yra revizuojama mūsų laisvės kovotojų biografinė praeitis, kaip iš didvyrių per vieną akimirką jie gali būti paversti nusikaltėliais. Svarbiausia, kad tai gali padaryti vienas žmogus arba keli asmenys. Neabejotina, kad bet kuris istorijos tyrinėtojas, ypač žemos kvalifikacijos, nesigilindamas į aplinkybes, ignoruodamas bet kokią jautrią archyvinę pažymą ar liudijimą, netgi NKVD-KGB specialiai suklastotą medžiagą, o tokioms dokumentų klastotėms veikė netgi specialiai įkurta KGB tarnyba, akimirksniu bet kurį mūsų laisvės kovotoją ar laisvės kovų didvyrį gali paversti nusikaltėliu.
Tokia situacija, žinoma, nėra normali. Lietuvos laisvės kovų didvyrių reputacija negali priklausyti išimtinai atsitiktinių asmenų kompetencijai, kurios juodinimą dažnai sąlygoja nepakankama tyrinėtojų kompetencija, nepakankamai kruopštus darbas arba subjektyvūs ideologiniai ar politiniai įsitikinimai, nes tai prieštarauja teisinės valstybės principams.
Apkaltinę Laisvės kovotojus dėl dalyvavimo nusikaltimuose, ypač (holokauste), įvairūs biografijų tyrinėtojai ir netgi Genocido centras šiurkščiai pažeidžia šią Konstitucijoje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpciją, tuo labiau jeigu šie asmenys yra žuvę arba nukankinti ir negali apsiginti. Todėl Laisvės kovotojų biografijos tyrimą dėl lietuvių dalyvavimo/nedalyvavimo karo metu vokiečių okupacinės valdžios organizuotose civilinių gyventojų žudynėse, taip pat dėl atskirų žmonių kaltės nustatymo padarius/nepadarius nusikaltimus, sprendimus turi priimti ne vien istorikai, o tuo labiau aktoriai bei ideologiškai angažuoti ir galimai galutiniais tyrinėjimų rezultatais asmeniškai suinteresuoti žurnalistai (pvz., Rūta Vanagaitė), o kompetentingos Lietuvos valstybės institucijos, profesionalūs ir atsakingi galimų nusikaltimų tyrėjai.
Lietuvoje Holokausto nebūtų, jei nebūtų buvę 1941 m. Birželio sukilimo?!
Neseniai kažkuris istorikas vienoje laidoje pareiškė, kad 1941 metų Birželio sukilimas atvėrė kelią holokaustui, nes sukilėliai bendravo su Vokietijos Abveru ir dėl to yra smerktini. Nenustebtume, jei minėtas istorikas būtų pasakęs, jog Lietuvoje Holokausto apskritai nebūtų, jei nebūtų buvę 1941 m. Birželio sukilimo! Gal sukilimo organizatoriai 1941 m. birželį galėjo neįsileisti į Lietuvą vokiečių okupacinėse kariuomenės ir tai būtų užkirtę kelią Holokaustui?
Žinoma, iki tokio cinizmo norint nusišnekėti, reikia turėti gerą ideologinį užtaisą, nes visada galima tikėtis ir tokio paaiškinimo, kad Lietuva ir Sovietų Sąjunga 1939-iais pasirašiusi savitarpio pagalbos sutartį ir įsileidusi į savo teritoriją sovietines karines įgulas, atvėrė kelią antrajam pasauliniam karui!
Bet kuriuo atveju teiginys, kad Birželio sukilimas atvėrė kelią holokaustui priklauso ne istorijos, o politikos ir propagandos sričiai, nes jį minėtas istorikas grindžia vieninteliu argumentu – Sukilimo organizatorių bendravimu su vokiečių Abveru. Neginčijant šio fakto lieka neaišku, o su kuo gi Sukilimo organizatoriai tuo metu galėjo bendrauti? Gal jie privalėjo konsultuotis su Lietuvą okupavusiomis bolševikų okupacinėmis struktūromis, pvz. NKVD, kuris tuo metu ešelonais dešimtis tūkstančių Lietuvos gyventojų gabeno į Sibiro mirties lagerius?
Skaudi istorinė patirtis parodė, kad Sukilimo organizatorius išdavė būtent naciai, nes šių dviejų grobuoniškų valstybių bolševikų ir nacių specialiosios tarnybos tuo metu glaudžiai bendradarbiavo ir konsultavosi tarpusavyje, būtent jos abi bendradarbiaudamos galiausiai sunaikino Birželio sukilimo dalyvius.
Tai, kad panašių pareiškimų fone netikėtai aktyviai ėmė reikštis minėta Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė verčia susimąstyti ir apie kitką. Mes žinome, kad Kremliaus represinės struktūros, kuruojamos NKVD, o vėliau KGB tuo metu planavo mirties nuosprendžius pokario partizanams ir laisvės kovotojams – šios struktūros rengė, talkino ir pasmerkė šimtus tūkstančių okupuotos Lietuvos gyventojų mirčiai ir kančioms tolimuose Sibiro konclageriuose.
Minėtos bendruomenės pirmininkės tėvas dirbo sovietų okupacinėse represinėse struktūrose ypatingų bylų prokuroru, o ji pati buvo šių KGB kuruojamų okupacinių represinių struktūrų tardytoja. Šių institucijų darbuotojai privalėjo vykdyti minėtų represinių struktūrų reikalavimus. Kita vertus, penkiasdešimt okupacijos metų Kremliaus diegta propaganda, kad Lietuvos pokario partizanai, Laisvės kovų dalyviai ir rezistentai neva buvo nusikaltėliai ir žydšaudžiai, daugeliui to meto represinių struktūrų tarnautojams padarė įtaką, galbūt dėl to ir minėta pirmininkė su savo bendraminčiais taip aktyviai ir nuolat puola Lietuvos laisvės kovų didvyrius.
Išpuolis prieš Lietuvos laisvės kovų didvyrį J. Krikštaponį yra tik sudėtinė viso puolimo dalis. Analogiškai viešai antisemitizmu (bendradarbiavimu su naciais), buvo apkaltintas Lietuvos laisvės kovų dalyvis, prieškario pulkininkas Kazys Škirpa, nors pastarais po sąjungininkų išlaisvinimo 1945 m. gegužės 8 d. Prancūzijos valdžios rūpesčiu buvo atskraidintas į Paryžių, kur jam, kaip ir kitiems Prancūzijos rezistencijos kovotojams, buvo suteiktas nukentėjusiojo nuo nacių režimo statusas bei suteikta kaip nukentėjusiam finansinė parama.
Lietuvos pokario partizanų pjudymas sutampa su Rusijos hibridinio karo prieš Baltijos valstybes tikslais
Tai, kad pastaruoju metu Lietuvos laisvės kovotojus juodinanti politinė kampanija, kartojanti praeityje dešimtmečiais vykdytą juodą sovietų okupacinių struktūrų darbą, įgavo neregėtą mąstą, rodo kad vyksta ankstesnio Lietuvos pokario partizanų pjudymo tęsinys, absoliučiai sutampantis su Rusijos hibridinio karo prieš Baltijos valstybes tikslais.
Kaip žinoma, Rusija teigia, esą visi Lietuvos rezistencinio judėjimo dalyviai buvo naciai ir žydšaudžiai. Analogiškai nacistais ir fašistais Rusija jau daugelį metų vadina Lietuvos pokario partizaninio pasipriešinimo ir laisvės kovų dalyvius. Ypač nuožmiai yra puolamas 1941 m. Birželio sukilimas, kuris paneigė melą apie Lietuvos savanorišką įstojimą į SSSR.
Ši kampanija pirmiausia tarnauja Rusijos agresyviai politikai pagrįsti kare prieš Ukrainą (prieš tariamą nacizmą) ir demokratinį Vakarų pasaulį. Padedama vietinių naudingų idiotų, pasitelkdama KGB archyvų dokumentų klastotes, sovietinėse represinėse struktūrose tarnavusių ar kitu būdu su jomis susijusių asmenų parodymus bei korumpuotus publicistus (Rūta Vanagaitė) ir netgi užsienyje gyvenančius Lietuvos laisvės kovų didvyrių giminaičius (Silvija Foti), Rusija nuosekliai mėgina įgyvendinti tikslą pačių lietuvių rankomis ir oficialiu Lietuvos valstybės lygmeniu pripažinti, kad 1941 m. Birželio sukilimas buvo nacių kolaborantų ir žydšaudžių ginkluotas maištas prieš buvusią „teisėtą“ SSRS valdžią, o tikrieji Lietuvos patriotai esą buvo SSRS uoliai tarnavusi ir padėjusi sunaikinti valstybę 1940 metais suformuota išdavikų ir kolaborantų „liaudies vyriausybė“.
Analogiškai teigiama, neva Lietuvos Sąjūdis, Kovo 11-ąją įgyvendinęs Lietuvos nepriklausomybės siekį, yra SSRS pertvarkos ir demokratizavimo sąlygomis atgimusio fašistinio ir nacistinio antisovietinio judėjimo idėjų paveldėtojas ir jo politinių siekių įgyvendintojas, siekęs „neteisėtai“ atskirti prie SSRS „savanoriškai“ prisijungusią Lietuvos valstybę.
Taigi, visuomenė turi nedelsdama imtis skubių ir radikalių veiksmų šiai kampanijai užkardyti.
Nekyla abejonių ir tai, kad nuolatiniai vieši Lietuvos visuomenės kaltinimai antisemitizmu ir bauginimai tarptautinėmis institucijomis yra elementarus šantažas, siekis dirbtinai atkreipti tarptautinių organizacijų dėmesį dėl menamo antisemitizmo Lietuvoje ir, tuo tikslu jį eskaluojant, gauti kuo didesnę finansinę naudą kovai su minėtu antisemitizmu, o kartu didinti asmeninę šantažuotojų įtaką Lietuvos ir pasaulio žydų bendruomenėms. Toks „pragmatizmas“ yra nusikalstamas ir destruktyvus bei absoliučiai netoleruotinas ir pavojingas lietuvių ir Lietuvos žydų santykiams.
Lietuvai ir jos visuomenei yra nepaprastai svarbus 2019 m. kovo 12 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas byloje Drėlingas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT pripažino, jog sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.
Šalies Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) taip pat yra išaiškinę, kad Lietuvos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis“, o SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais.
LAT nustatė, kad Lietuvos gyventojų naikinimas turėjo tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams ir Lietuvos išlikimui, kad šalies partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip saugomos nacionalinės, etninės grupės, dalis, ir ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę.
Taigi Lietuvos partizanų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę (Genocido konvencijos II straipsnį), tiek pagal BK 99 straipsnį vertintinas kaip genocidas. Tai yra neginčijamas tarptautinės teisės pagrindas kalbėti ir ginti Lietuvos laisvės kovų dalyvius ir Lietuvos laisvės kovų istoriją.
Tikslas – kiršinti žydus su lietuvių tautybės piliečiais
Laisvės kovų dalyvių ir rezistentų juodinimas, deja, neatlėgo nei po minėto EŽTT sprendimo ir netgi po to, kai Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė visus kaltinimus iki tol juodinamam tarpukario Lietuvos karininkui, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyviui, 1947 metais sovietų okupantų sušaudytam Jonui Noreikai, nors JAV teismuose, vykdant tardymus kito Lietuvos piliečio galimo kolaboravimo byloje, lietuvis kunigas (pripažintas žydų gelbėtojas) Jonas Borevičius liudijo, kad J. Noreika organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiaulių apskrityje ir įtraukė ne vieną asmenį į šio tinklo veiklą.
Nepakeitė antilietuviškai nusiteikusių asmenų pozicijos ir tai, kad kaltinimus dalyvavimu holokauste Birželio sukilimo 1941 metu įsteigtos Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui panaikino Lietuvos ir JAV institucijos – JAV teisingumo departamentas atlikęs tyrimą, o JAV Senato Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitetis šio tyrimo pagrindu išteisino J. Ambrazevičių nuo visų kaltinimų kolaboravimu su naciais.
Akivaizdu, kad vienintelė Lietuvą šmeižiančių asmenų agresyvaus elgesio motyvacija – yra siekis kiršinti Lietuvoje gyvenančius žydus su lietuvių tautybės piliečiais, kad didėtų lietuvių priešiškumas žydams, kuris galiausiai virstų priešiškumu Izraelio valstybei, kad Lietuvos visuomenė pasiduotų neomarksistinio gaivalo šiuo metu organizuojamų JAV ir kai kuriose Vakarų valstybėse išpuolių įtaigai prieš Izraelį, prieš jo šventą teisę gintis nuo terorizmo ir teisę išsaugoti savo nacionalinę valstybę.
Šiuo atveju kiršintojų Lietuvoje tikslai absoliučiai sutampa su Kremliaus prieš Izraelį nukreiptais tikslais. Mums nepriimtina, kai asmuo nuolat atkartoja skleidžiamą Kremliaus melą apie Lietuvos partizanus ir laisvės kovų dalyvius, neva šie buvo žydšaudžiai, arba pasakymai, jog „žydai labiau nekenčia lietuvių, negu lietuviai žydų“.
Mes atsakingai pabrėžiame, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta. Atvirkščiai, šimtai lietuvių gelbėjo žydus nuo mirties holokausto metu. Izraelio Holokausto atminimo centras „Yad Vashem“ Pasaulio tautų teisuoliais iš viso yra paskelbęs 918 lietuvių. Procentaliai daugiau lietuvių negu kitų Europos tautų gyventojų karo metais rizikavo savo šeimomis, sveikata ir gyvybe gelbėdami žydus. Lietuvius ir žydus sieja šimtmečių bendras gyvenimas ir likimas – Vilnius buvo pripažintas žydų dvasiniu centru ir pavadintas Lietuvos Jeruzale, o žydų kultūra tapo neatsiejama Lietuvos kultūros dalis.
Esminis dalykas yra suprasti, kad šioje situacijoje po ypač reikšmingo 2019 metų EŽŽT sprendimo Drėlingas prieš Lietuvą mūsų valdžia elgiasi labai apgailėtinai. Ji užima stručio poziciją, apsimesdama, tarsi niekas nevyksta, tarsi EŽTT 2019 metų sprendimo Drėlingas prieš Lietuvą nebuvo, tarsi Lietuvos laisvės kovų didvyrių atminimo niekinimas, jų puldinėjimai, atminimo lentų laužymas bei rimti tyrinėjimai, susiję su valstybės istorine atmintimi, yra ne mūsų valdžios reikalas, tarsi valstybė už tai nebūtų atsakinga.
Tokia pozicija visuomenės atžvilgiu yra labai grėsminga, ypač galimo karo akivaizdoje. Ji yra tiesiog nusikalstama. Štai dėl ko mums šios dienos konferencija yra gyvybiškai svarbi, o jos parengti rezoliucijos projektai šalies valdžiai ir visuomenei labai reikšmingi.
Romualdas Povilaitis – Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas.
Pranešimas parengtas Lietuvos žmogaus teisių asociacijos ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos bendru sutarimu, todėl jis perskaitytas šių organizacijų vardu.
Visas Konferencijos vaizdo įrašas:
Pastaba:
Konferencijai buvo pateikti 3 rezoliucijų projektai, vieną kurių skelbiame žemiau. Kitos dvi rezoliucijos bus paskelbtos. Apie jas ir požiūrį į šias rezoliucijas plačiau kitoje publikacijoje apie šią konferenciją
Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms Lietuvos Respublikos Seimo nariams, Lietuvos istorijos institutui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Vytauto Didžiojo karo muziejui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiui, Nevyriausybinių organizacijų padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus Koordinacinei tarybai(NOKT), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijai, žiniasklaidai ir visuomenei
Konferencijos „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“
Rezoliucija
LR Seimas, Konstitucijos salė, 2024 m. rugsėjo 16 d.
Mes, konferencijos „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“, vykusios 2024 m. rugsėjo 16 d. LR Seimo Konstitucijos salėje, dalyviai, išklausę su šia tema susijusius pranešimus ir juos apsvarstę išsamiose diskusijose, priėjome išvadų, kurios, mūsų nuomone, vertos plataus visuomenės ir valstybei vadovaujančių bei sprendimus priimančių politikų dėmesio.
Konferencijos dalyviai pažymi:
1. Nacionalinio saugumo strategijose nėra pakankamai įvertinta nacionalinė istorijos politika. Jokie materialiniai ištekliai ar draugiškų valstybių karinės pajėgos nepajėgs apginti šalies, kurios visuomenė stokos vidinės motyvacijos ir pasiryžimo ginti savo laisvę ir tapatybę. Visuomenės saitų visokeriopas stiprinimas su Lietuvos istoriniu ir kultūriniu paveldu, mūsų nuomone, turi būti vienas iš Nacionalinės saugumo strategijos prioritetų.
2. Vykstant informaciniams karams ir skirtingoms valstybėms vykdant nuoseklią istorinės atminties politiką ne tik savo viduje, bet ir skverbiantis į kitų šalių bei regionų informacinę erdvę, Lietuva negali likti vien svetimų pasakojimų traukos lauku, bet privalo vykdyti savo istorinės atminties politiką.
3. Europos Parlamentas (EP) 2009 m. balandžio 2 d. priėmė rezoliuciją „Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo“, pabrėžęs gyvo praeities atminimo išsaugojimo svarbą, nes tik atskleidus tiesą ir ją prisimenant galima visuomeninė santarvė. Tačiau, nepaisant to, kad EP rezoliucija griežtai smerkia tiek nacių, tiek sovietų vykdytą teroro politiką ir pripažįsta, kad „Europoje XX amžiuje totalitariniai ir autoritariniai režimai deportavo, įkalino, kankino ir nužudė milijonus aukų“, nacių ir sovietų okupaciniai režimai, padarę Lietuvai neišmatuojamų ir jokiais materialiniais ekvivalentais neatlyginamų skriaudų, ligi šiol traktuojami akivaizdžiai nevienodai.
4. Sovietinė okupacija vertinama palankiau: Sovietinio režimo veikėjų vardais tebevadinamos gatvės, švietimo įstaigos, jų atminimas ir toliau gerbiamas paminklais bei muziejais, net teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tada esą „veikė tokie įstatymai“. Prieš žmogiškumą nukreipti ir okupuotoms valstybėms primesti nacių ir sovietų įstatymai buvo neteisėti, o aukoms, Rezoliucijos žodžiais, „nebuvo skirtumo, kuris režimas ir dėl kokių priežasčių varžė jų laisvę, juos kankino ar žudė“.
5. Rezoliucijos raginimui „išsaugoti gyvą tragiškos Europos praeities atminimą, kad būtų pagerbtos aukos, pasmerkti nusikaltėliai ir sukurti pagrindai susitaikyti, paremti tiesa ir atminimu“ bemat sulaukta opozicijos iš „Niurnbergo konsensuso“ šalininkų pusės: matyti pastangos užtamsinti bolševizmo įvykdytus nusikaltimus išryškinant vien nacių okupacijos padarinius, pastebima tendencija atsakomybę už šio totalitarinio režimo nusikaltimus suversti Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės kovotojams.
6. Lietuvos valstybei ypač reikšmingas 2019 m. kovo 12 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas byloje Drėlingas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT pripažino, jog sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu. Šalies Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra išaiškinę, kad Lietuvos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis“, o SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais. LAT nustatė, kad Lietuvos gyventojų naikinimas turėjo tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams ir Lietuvos išlikimui, kad šalies partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip saugomos nacionalinės, etninės grupės, dalis, ir ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę.
7. Šiuo metu priimant sprendimus dėl istorinės atminties įamžinimo ar sovietinio palikimo naikinimo visuomenę supriešina skirtingos valstybės institucijų ir savivaldybių lygmens pozicijos bei faktų interpretacijos priimant sprendimus, juos įgyvendinant. Būtina patikslinti Istorinės atminties įamžinimo ir sovietinio palikimo atsisakymo teisės aktus, kad jie aiškiau apibrėžtų atitinkamų institucijų kompetencijų ribas ir priimamų sprendimų įgyvendinimo tvarką.
8. Lietuvos švietimo sistema nėra nukreipta į ugdymą jaunimo sąmonės, kuri tūkstantmetę Lietuvos istoriją suvoktų kaip vertingą savastį, perduodamą vieningo ir nuoseklaus istorinio pasakojimo; ji neugdo patriotizmo, nesaisto mokinių su šimtmečiais trukusia Lietuvos kova už laisvę, todėl jaunoji karta nesijaučia susijusi su valstybe tarpusavio įsipareigojimo saitais, kurie ypač svarbūs pilietinėms patriotinėms nuostatoms visuomenėje formuotis, o prireikus – ir tiesiogiai ginti Tėvynę.
9. Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir šalies diplomatinės atstovybės nesijaučia esančios atsakingos už valstybei svarbių istorinės atminties nuostatų pristatymą užsienyje. Tokiu būdu nekuriamas teigiamas valstybės įvaizdis užsienyje, kurio stoka yra viena esminių nepakankamos investicijų traukos priežastis.
Todėl konferencijos dalyviai:
pagerbdami visų Lietuvos laisvės kovų aukas bei jų atminimą; matydami intensyvėjančius ir vis naujas formas bei šalininkus įgaunančius išorės ir vidaus subjektų bandymus perrašinėti Lietuvos istoriją, neigiant sovietų okupacijos faktą ir juodinant rezistentų atminimą;
konstatuodami, kad sovietai ir naciai sistemingai siekė sunaikinti Lietuvos Respubliką ir šviesiausią lietuvių tautos dalį ir taip pakirsti galimybę atsikurti nepriklausomai valstybei ateityje;
suvokdami, kad apie komunistinių režimų visoje Europoje įvykdytus nusikaltimus žmogiškumui visuomenė turėtų būti informuojama lygiai tiek pat, kiek ir apie nacių režimo nusikaltimus;
pabrėždami svarbą žvelgti į Lietuvos 1940–1990 m. okupacijų laikotarpį kaip į vientisą nelaisvės ir svetimųjų dominavimo tarpsnį, kurio metu lietuvių tauta neturėjo valstybinio suvereniteto ir negali būti atsakinga už okupantų padarytus nusikaltimus;
konstatuoja būtinybę sudaryti nacionalinį susitarimą dėl istorinės atminties politikos;
ragina sudaryti kompetentingą švietimo, mokslo, krašto apsaugos sistemos ekspertų forumą aktualiems istorinės atminties klausimams aptarti, o, nustačius istorinės atminties prioritetus, siekti sukurti veiksmingą vykdomosios valdžios sistemą;
siūlo išplėsti ir suaktyvinti visų laikotarpių Lietuvos laisvės kovų tyrimus ir jų rezultatų sklaidą plačiajai visuomenei šalyje ir užsienyje, pasitelkus muziejus, pažinimo centrus ir kitas institucijas Lietuvoje bei išeivijoje, skiriant tam tinkamą finansavimą;
pagaliau kviečia visuomenę kritiškai vertinti antisovietinę rezistenciją menkinančią ar okupaciją ir jos padarinius neigiančią antivalstybinę propagandą, siekiant ją užkardyti, pasitelkus valstybinę švietimo sistemą, istorinę visuomenės edukaciją įvairiose medijose, kultūros įstaigose, populiariojoje kultūroje.
Konferencijos pirmininkai:
Prof. dr. Valdas Rakutis, doc. dr. Romualdas Povilaitis
Konferencijos įgaliotieji rezoliucijos rengimo komisijos nariai:
Prof. dr. Rasa Čepaitienė
Prof. dr. Arūnas Gumuliauskas
Prof. dr. Vytautas Radžvilas
Vidmantas Valiušaitis
