Linas Karpavičius | Veidaknygė
Kur dugnas? Ar beprotybė turi ribas? Beprotybė susidėjusiu su blogiu pavirsta į lėtinę ligą, kuri kaip kirminas graužia visuomenėje nuo seno priimtus ir sutartus tarpusavio sąveikos principus.
Pirma mintis pamačius vietoje tikrų žmonių vardų ir pavardžių raides ir skaičius, krypo į nacių koncentracijos stovyklas, kuriose kaliniai buvo įvardijami jiems priskirtu numeriu.
Kažkas perėmė „gerąją“ patirtį? Kam viso to reikia? Koks tikslas?
Geras kareivis nori tapti generolu, geras mokinys trokšta pripažinimo ir įvertinimo. Tai didelė motyvacija vaikui augti ir tobulėti. Taip aktyvuojama dopamino (atlygio) sistema apie kurią rašiau čia.
Tai, kad apie mokinio pasiekimus sužinotų visa Lietuva, jam būtų didelis stimulas augti ir tobulėti. Bet kažkokių ministerijos klerkų dėka ši atlygio sistema išjungiama. Kas tie mūsų augantys genijai niekas neturi žinoti ir tuo pačiu į juos lygiuotis.
Tai nėra kažkoks atsitiktinumas. Jų tiek daug, kad aš jais nebetikiu. Tai gudrus planas kaip demotyvuoti mūsų jaunimą stengtis įkopti į naujas pažinimo ir mokslo aukštumas. Ir šiuos incognito genijus, ir visus kitus.
Tai ataka prieš visuomenę, valstybę ir žmogų.
