Arūnas Dovydaitis
Filmo „Substancija“ premjera gegužės mėn. įvyko prestižiškiausiame Kanų kino festivalyje. Ten jis susilaukė pripažinimo – pagrindinei filmo autorei amerikietei Coralie Farheat, sukūrusiai savo antrą ilgametražį filmą, įteiktas prizas už geriausią scenarijų. Taigi filmas turi teisę dalyvauti penktadienį Lietuvos miestuose prasidedančiame filmų peržiūros festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ programoje. Nežinodamas ir nesigilindamas į priežastis, kodėl „Substancijos“ nėra festivalyje (paprasčiausia priežastis, kad filmą platina ne kompanija „A-One Films Baltic“), turiu pripažinti, kad pagal geros filmo idėjos perteikimo gylį „Substancija“ nusileidžia daugumai minimo mini kino festivalio filmams. Ogi filmo idėja ypač aktuali šiandieniniam žmonijos gyvenimo stiliui!
Naratyvas skirtas vyraujančiam visuomenėje moters jaunystės kultui, reikalavimams kūnui. Iš karto pristatoma ryški panašios į aerobiką show TV laidos žvaigždė Elizabet Sparkl. Mažai uždengtą kūną stambiu planu demonstruojanti 50-metė šokėja nedviprasmiškai pajunta, kad televizijai reikalingas naujas, kur kas jaunesnis veidas ir kūnas. Vaidmuo puikiai tinka ne itin daug besifilmuojančiai, kiek praeities Holivudo žvaigždei Demi Moore. Nebūdama Meryl Streep, Nicole Kidman, Julianne Moore kalibro aktore, Demi visos karjeros metu traukė žiūrovą savo išpuoselėta išvaizda. Reikia pažymėti, kad penkiasdešimtmetę filmo heroję ji filme vaidina jau atšventusi savo šešiasdešimtmetį. Suprantu, kad ne kiekvienai prieinamos tos priemonės, kurių aktorė neabejotinai imasi, kad išlaikytų tokią formą, kad filme pasinaudojama kinematografiniais triukais. Bet tai kaip aktorė yra išsaugojusi savo kūną, galima tik pavydėti. Filme Demi Moore puiki!
Nežiūrint išvaizdos, Elizabet Sparkl, ekscentriško prodiuserio, kurį nuo pat pradžių parodijos stiliuje įkūnija žinomas aktorius Dennis Quaid, „išspiriama“ iš televizijos. Panikos apimtai TV žvaigždei tikslingai ir paslaptingai atsiunčiamas kerintis pasiūlymas savaitę būti 20-mete, savaite – tokio amžiaus, kokio yra dabar.
Jauniklę vardu Sju vaidina dabar ant kylančios bangos esanti aktorė Margaret Qualley, rimtai išgarsėjusi sudalyvavimu paskutiniame Quentino Tarantino filme „Kartą Holivude“ ir visai neseniai matyta Yorgos Lanthimos’o „Malonės rūšys“.
Tam, kad virsmas vyktų, viena kitai abi moterys (nors aiškinama, kad asmuo tas pats) atlieka sudėtingas procedūras, žiūrovui nervus kutenančias chirurgines intervencijas. Ir būtinas griežtas nurodytų taisyklių laikymasis. Nereikia ir aiškinti, jog tarp dviejų šių asmenybių gausis nuožmi konkurencija, tiksliau, vyresnioji nepakęs jaunosios šlovės, kaip šio eksperimento vadovas ir beaiškintų, kad asmuo tai juk tas pats. Tik jo metai kas savaitę keičiasi. Ogi naujai iškepta žvaigždė laužydama taisykles visaip stengsis užsibūti savo laimės zenite.
Tokia štai perspektyvi dramatiškai bei psichologiškai kūrinio idėja, deja palaipsniui imama realizuoti būdinguose Holivudui bėgiuose. Arthauso nelieka nė pėdsakų, kai pavydas pakyla iki nuožmiausio laipsnio ir „kraujai taškosi laisvai“. Filmas išties įgauna „body horror“ žanro vaizdų, specialieji efektai įgyja gana matytų, netgi senamadiškų, monstriškų grimasų bruožų. Deja, artimu siaubo žanro parodijai tapęs filmas įgyja ir pernelyg ištęsto filmo įspūdį.
Nežiūrint to, neabejoju, jog filmas turės savo žiūrovą, kuris mėgausis ne tik kūno grožiu, jaunystės sportiškumu, bet ir filmo spalvingumu, įspūdingais stambiais planais bei kitokiu profesionaliu kūrybingumu. Vis dėlto tai originaliai parašytas ir gyvybingas kūrinys, drąsiai kalbantis apie moterų laisvę būti savimi.
