Spalio 5-ąją Vilniuje, Oskaro Koršunovo teatro scenoje, bus vaidinamas Aleksandro Rubinovo režisuotas spektaklis „Mano tėvas“. Kūrinys pasakoja Lietuvoje garsaus režisieriaus Stanislovo Rubinovo (1930–2013) gyvenimo istoriją. Simboliška: šiemet šiam nusipelniusiam Lietuvos kultūros veikėjui būtų sukakę 93 metai!
1941-ųjų liepos pradžioje Paneriuose, netoli Vilniaus, buvo sušaudytas Stanislovo Rubinovo tėvas. O jo žmona ir sūnus, nepaklusę įsakymui visiems žydams susirinkti į getą, iki 1944 metų liepos mėnesio slapstėsi Vakarų Baltarusijos miškuose. Išsikasė žeminę ir joje trejus metus gyveno, kęsdami alkį, šaltį ir pastovią baimę. Ne kartą buvo atsidūrę per plauką nuo mirties. Šią išties stebuklingą išsigelbėjimo istoriją pasakoja Stanislovo Rubinovo sūnus, talentingas režisierius ir aktorius Aleksandras Rubinovas.
Aleksandras gimė 1956-aisiais Vilniuje, mokėsi studijoje prie Šiaulių dramos teatro, vėliau baigė Maskvos valstybinio teatro meno instituto Aktorystės fakultetą. Vaidino Kauno dramos teatre, buvo Kauno kamerinio teatro aktorius ir režisierius. Suvaidino per 40 vaidmenų, iš jų 6 – monospektakliuose. Pastatė per 20 pjesių, sukūrė dokumentinių filmų, solinių programų, poetinių vakarų. Dėstė aktorinio meistriškumo kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno filiale.
2011-aisiais Aleksandras Rubinovas apdovanotas Pirmąja premija Tarptautiniame „Monoklio“ festivalyje už vaidmenį monospektaklyje „Koba“. Tais pačiais metais jam teko ir „Fortūnos“ apdovanojimas už vaidmenis spektakliuose „Hitleris ir Hitleris“ ir „Koba“. 1996-aisiais pelnyta premija festivalyje „Baltijos namai“ – už geriausią vyro vaidmenį spektaklyje „Judas Iskarijotas“.
Kauno kamerinio teatro aktoriui ir režisieriui Aleksandrui Rubinovui, kurio vienas senelis buvo žydas, o kitas – lietuvis, holokaustas – ne tik eilutės iš istorijos vadovėlio. Jis pasakoja:
„1941 metais, į Vilnių įžengus vokiečiams, prasidėjo pogromai ir pirmieji susidorojimai su žydais. Mano senelį žydą suėmė iškart ir sušaudė Paneriuose. Tai įvyko liepos 2-ąją. Jo sūnui – mano tėvui – tada buvo 11 metų. Jam su jo mama taip pat grėsė sušaudymas, ir jie pabėgo į mišką. Trejus metus ten slapstėsi nuo fašistų. Gyveno baisiose sąlygose – duobėse, kurias patys išsikasdavo. Jiems padėdavo geri žmonės – lietuviai, baltarusiai… Ten, miške, kęsdama šaltį ir badą, mano močiutė nenustojo mokyti savo sūnaus. Pasakojo jam apie istorinius įvykius, supažindino su literatūra – perteikė visa tai, ką prisiminė pati; pasakojo skirtingomis kalbomis – netgi lotyniškai ir prancūziškai, kai ką deklamuodavo… Po keleto metų šis berniukas tapo aktoriumi, režisieriumi, įžymiosios Kauno teatro studijos įkūrėju, parašiusiu knygą apie savo gyvenimą…
Jiedu išgyveno. Tebevykstant mūšiams, su rusų kariuomene sugrįžo į Vilnių, pasitikusį juos sugriautais namais. Abiejų kojos ir rankos buvo nušalusios, berniukui medikai netgi grasino amputuoti it vienas, ir kitas galūnes, bet per stebuklą pavyko atstatyti kraujotaką. Vis vien teko slapstytis nuo vokiečių, dariusių kratas, bėgti. Tiesiog neįtikėtinos istorijos! Įvyko ištisa serija stebuklų, padėjusių jiems išgyventi! Juk į juos ne kartą šaudė. Vienąkart senelę su sūnumi netgi buvo pastatę prie medžio, tik girtas vokietis nepataikė…“
Spektaklio scenarijaus autorius, režisierius ir aktorius – Aleksandras Rubinovas. Spektaklyje skamba Fausto Latėno ir žydų liaudies muzika. Nepaisant savo tragizmo, spektaklis kupinas šviesos, šilumos, meilės…
Kaip prisimena pats Aleksandras Rubinovas, jo ryšys su tėvu buvo ypatingas: „Jis buvo mano draugu, mokytoju ir mano gyvenimo režisieriumi. Mes kalbėdavomės valandų valandas, kartais net ginčydavomės, tačiau negalėjome vienas be kito gyventi. Regis, aš žinojau apie jį viską. Jis labai mėgo (ir mokėjo) pasakoti apie savo gyvenimą, susitikimus su nuostabiais žmonėmis, įdomias istorijas. Tačiau buvo viena tema, kurios jis stengdavosi išvengti – tai jo žydiška kilmė ir jo šeimos tragedija. Aš tik žinojau, kad jo tėvą, mano senelį, 1941 metais nužudė vokiečiai, ir kad jis su mama (mano senele), buvo priversti slapstytis kažkur miškuose. Tačiau nežinojau nei priežasties, nei detalių.
Ir tiktai 2013 metais, likus pusmečiui iki savo mirties, tėvas apsisprendė ir parašė knygą „Miške ir scenoje“. Skaitydamas rankraštį, buvau sukrėstas, tiesiog raudojau. Prieš mane atsivėrė didžiulė, tragiška istorija. Dabar aš suprantu, kodėl mano tėvas nenorėjo apie tai kalbėti ir to prisiminti. Jis tiesiog saugojo mane ir mano vaikus nuo to siaubo, kurį jam teko išgyventi…
Mane ilgai kankino abejonės, kol nusprendžiau pastatyti spektaklį ir papasakoti žmonėms apie Mano Tėvą.“
„Pozicijos“ inf.
