Prof. Vytautas Radžvilas
Tvirtai ir drąsiai gynusį K. Škirpos atminimo lentą nuo ją barbariškai nuplėšusių ir suniokojusių mero Benkunsko užsiundytų Grindos vandalų Almantą Stankūną Vilniaus tarybos Etikos komisija apkaltino pažeidus politiko etikos kodeksą. Toks sprendimas priimtas tenkinant tarybos LSDP frakcijos pirmininko Povilo Pinelio demagogiškai dalykiniu ir nemokšiškai teisiniu požiūriu sukurptą skundą.
Informuodamas apie priimto sprendimo esmę ir jį užgriuvusią skundų Etikos komisijai laviną Almantas pagrįstai atkreipia dėmesį į P. Pinelio elgesį. Visiškai akivaizdu, kad šis palyginti dar jaunas tarybos narys aklai, o tiksliau, patologiškai nekenčia tiek Almanto asmeniškai, tiek Nacionalinio susivienijimo partijos. Ir maniakiškai stengiasi sukurti pretekstą pašalinti Almantą iš sostinės tarybos dirbtinai fabrikuojamos apkaltos keliu.
Šiai neapykantai būdingas vienas bruožas. Nėra žinių, kad du tarybos nariai būtų susipykę ir vaidytųsi dėl kokių nors asmeninių priežasčių. Tai verčia manyti, kad susiduriame su reiškiniu, kurį okupacijos laikų žodynu galima įvardyti kaip fanatišką ideologinę neapykantą klasiniam priešui ir lietuviškajam buržuaziniam nacionalistui.
Tiesą sakant, P. Pinelio politinis žargonas dar sodresnis, nes Almantas Stankūnas ir Nacionalinis susivienijimas jam nėra paprasti nacionalistai, bet tikri pabaisos. Nacionalfašistai ar net nacionalsocialistai.
Prisimenantys anuos laikus žino, kad net tada toks drastiškas žeminančių etikečių klijavimas anaiptol nebuvo kasdienis ir įprastas reiškinys. Tiesa, kad propagandinis burnojimas prieš nacionalizmą ir įspėjimai neapsikrėsti jo nuodais buvo tapę kasdieniu ritualu ir skambėjo nuo aušros iki sutemos ir nuo sutemos iki aušros. Bet iš esmės tai buvo mechaniškas ritualas. Dauguma propagandininkų jį atlikinėjo iš inercijos tik dėl sotesnio ėdalo šaukšto, be įkvėpimo ir tikros aistros.
Tačiau teko pažinti ir visai kito tipo kovotojų su nacionalizmu. Išgirdę žodį „tauta” ar „nacionalizmas” tokie tiesiog pašėldavo ar veikiau pasiusdavo. Jų akyse akimirksniu įsižiebdavo pamišėliškos neapykantos liepsnelės, o pačios akys apsipildavo krauju. Tuo jie ryškiai išsiskyrė net iš uolių santvarkos šalininkų ir rėmėjų masės. Mat stalininės represijos buvo pasibaigusios, o neapykanta klasiniams priešams kiek atlėgusi. Pripažinta, kad neišvengta „socialistinio teisėtumo pažeidimų” ir „perlenkimų” kovojant su liaudies priešais. Pamažu radosi daugiau atlaidumo ir pakantumo jų atžvilgiu apraiškų.
Bet minėtieji su liepsnelėmis akyse nenurimo ir nesusitaikė. Balso tonas ir pamišėliškos liepsnelės neleido abejoti, kad jie ir toliau pasiruošę čia pat nudėti, įkalinti ar ištremti kiekvieną jų karščiuojančioje fanatikų sąmonėje pasivaidenusį klasinį priešą ir buržuazinį nacionalfašistą.
P. Pinelio kova su Almantu Stankūnu ir Nacionaliniu susivienijimu yra gyvas tos klasinės neapykantos ir žūtbūtinės kovos aidas. Todėl natūraliai kyla klausimas: kas yra šios patologijos šaltinis ir priežastis? Nors gimęs dar okupuotoje Lietuvoje, šis „kovotojas” augo, mokėsi ir subrendo jau išsilaisvinusios šalies visuomenėje. O joje žodis „nacionalistas” tarsi liovėsi buvęs ideologiniu keiksmažodžiu. Ar nėra taip, kad toji patologija yra perduota kaip šeimos tradicija, išugdyta ir įskiepyta sovietinio auklėjimo ir ideologinio indoktrinavimo keliu? Šią prielaidą įmanoma patikrinti vieninteliu būdu.
Tenka viešai paklausti P. Pinelio, ar kartais jis nėra susijęs kokiais nors šeimyniniais ar giminystės saitais su tris dešimtmečius Anykščiuose „liaudies teisėju“ išdirbusiu ir „socialistinį teisingumą“ vykdžiusiu teisėju Benediktu Pineliu?
Klausimas pagrįstas ir teisėtas. Juk patologinė neapykanta lietuvių tautai ir jos Laisvės kovoms jauno politiko prote galėjo išdygti ir suvešėti tik iš jame jau ankstyvoje vaikystėje kažkieno pasėto nemeilės Lietuvai grūdo.
Pagarba ir padėka gerb. Profesoriui. Kaip aiškiai ir tiksliai įvardijote dalykus dėl ponaitėlio Pinelio, kurio senelis, Anykščių sovietinis teisėjas, tikrai buvęs nuožmus pabaisa. Visos senelio žiaurios mintys, neapykanta Lietuvai įtekėjo į anūko kraują, o šis išnešiojo į kiekvieną jo ląstelę, tad šiandien Lietuva turi tokį produktą, kuris, už istorinį atminimą kovojantį žmogų, gali pavadinti pabaisa. Kai buvome dar vaikai, prasivardžiuojančiam tėkšdavome tokį sakinuką: „Kas ant kito pasakė, tas pats ant savęs pasisakė!” Taigi, Pineli, pats pasisakei, kas ir koks esi. Gražu, ar ne? Kitą kartą nebūk toks žioplas,- neišsiduok, kas esi. Neužsikabink ant nekalto žmogaus, nes krisi iš gėdos vien nuo jo praeinančio šešėlio.
Gal jums būtų geriau visai neskaityti tokių „niekų” p. Stebintis? Dėl pavydo puikiai valdyti žodį, aiškiai ir tiksliai matyti, kas vyksta mūsų visuomenėje, galima susirgti nepakeliama liga. Geriau jau jūs pasisaugokite ir neužsukite su savo „dyvinais” komentarais, jeigu nieko gero ir įdomaus neturite ką pridurti.
Šitie žodžių mūšiai jau pradeda atrodyti kaip surežisuotas spektaklis, iš pradžių pasirodo vieno iš ns narių vardu parašytas straipsnis, po to kito pavadinimo partijos narių skundas,ir iškart po to pono Radžvilo triuškinantis šach ir mat, Radžvilas laimi. Visi prie urnų, balsuokit už ns kad Radžvilas pakliūtų į šeimą.
Oi, ačiū, kad patarėte. Netyčia užklydau į Poziciją ir perskaičiau jūsų raginimą balsuoti už NS. Kadangi neturiu už ką balsuoti, taip ir padarysiu. Dar kartą jums ačiū, kad paprotinote.