Yla išlindo iš maišo: P. Pinelis – ištikimas senelio reikalo tęsėjas?

Almantas Stankūnas

Komentuodamas Vilniaus m. savivaldybės Etikos komisijos sprendimą pripažinti mane pažeidus politikos elgesio kodeksą prof. dr. Vytautas Radžvilas taikliai pažymi, kad skundo prieš mane autoriui Povilui Pineliui būdingi tipiški aršiausių sovietmečio Kremliaus kolaborantų ir komunizmo ideologinių fanatikų bruožai.

Iš tiesų sunku įsivaizduoti, kaip praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje gimęs žmogus gali taip aklai nekęsti prieš pusę amžiaus iki jam gimstant buvusio įvykio – 1941 m. birželio mėn. įvykusio lietuvių tautos sukilimo prieš raudonąjį okupantą.

Pernelyg nestebintų, jeigu prisiklausęs Lietuvoje laisvai skleidžiamo Kremliaus gaminamo melo ir šmeižto toks jaunuolis, kaip ir daugelis antilietuviškos propagandos apmulkintų jo bendraamžių papūgiškai kartotų frazę apie Sukilimą kaip „prieštaringai vertinamą“ įvykį. Bet šiuo atveju yra kitaip – p. Pinelis spinduliuoja tiesiog begalinę neapykantą Sukilimui ir jo didvyriams.

Ta neapykanta tokia nenatūrali, kad prof. V. Radžvilas daro prielaidą, kad jos šaltinis yra fanatiškai ištikimos ir uoliai tarnavusios okupantams šeimos paveldas ir tradicija. Todėl jis kelia klausimą, koks ryšys sieja Vilniaus tarybos LSDP frakcijos vadovą su Anykščių sovietiniu teisėju Benediktu Pineliu.

Ilgai laukti nereikėjo. Atsiskleidė slogi tiesa, kurią liudija prof. V. Radžvilo įrašą pakomentavęs asmuo, kurio šeima tapo viena iš „liaudies teisėjo“ B. Pinelio uoliai vykdyto „socialistinio teisingumo“ aukų.

Šį gerb. Valentino Šapalo liudijimą verta pacituoti: „Profesorius kelia labai rimtą klausimą. O jo esmė labai paprasta. Kaip liaudis sako „obuolys nuo obels toli nekrenta“. Kiek žinau P. P. yra Anykščiuose dirbusio sovietinio teisėjo, pagarsėjusio savo kietumu ir net žiaurumu, neapykanta taip vadinamiems liaudies priešams, B. Pinelio vaikaitis.

Taigi, praėjęs gerą neapykantos mokyklą nuo pat vaikystės. Teisėjas B. Pinelis yra nuteisęs ir mano a. a. Tėvą dviems metams pataisos darbų su tremtimi (!!!) už taip vadinamą kenkimą tarybinei santvarkai, t. y. todėl, kad nestojo į kolūkį. Vėliau minimas teisėjas nuteisė Inkūnų parapijos kleboną a. a. Sigitą Uždavinį už tai, kad jis kapinėse nukirto kelis medžius, kurie naikino antkapius ir trukdė laidoti, skirdamas vienerius metus kalėjimo, vėliau bausmę pakeičiant pataisos darbais miškų ūkyje.

Abu nuosprendžiai buvo parodomieji. Tėvą nuteisė už nestojimą į kolchozą norėdami parodyti kitiems, kas laukia tokių užsispyrėlių, o kleboną už aktyvią pastoracinę veiklą, jaunimo ugdymą, bažnyčios remontą, tuo perspėdami ir kitus kunigus, kas jų laukia, jei jie dirbs panašiai. Panašių nuosprendžių buvo ir daugiau. Drg. Pinelis darbavosi iš peties. Nieko nuostabaus, kad ir vaikaitis seka senelio pėdomis.“

Šis liudijimas kelia dar daugiau klausimų. Kadangi gerb. V. Šapalo Tėvas buvo nuteistas už tai, kad nestojo į kolchozą, tai turėjo įvykti pokariu. Todėl prasminga aiškintis, ar jį nubaudęs uolusis teisėjas B. Pinelis nespėjo pasižymėti ir kaip stribų gaujos narys, naikinęs „banditais“ vadintus lietuvių partizanus?

Tad bus įdomu sužinoti, ką pasakys mane ir Nacionalinį susivienijimą persekiojantys Vilniaus tarybos kolegos ir Etikos komisijos nariai, sužinoję, kad jie paprasčiausiai vykdo ideologizuotus skundus rašinėjančio sovietinio aktyvisto, galimai net pokario stribo, anūko P. Pinelio valią. Ir gal pagaliau atsikvošės ir susimąstys: ar klastojantis laisvės kovų istoriją ir šmeižiantis Birželio sukilimą sovietinio kolaboranto vaikaitis netęsia senelio tarnystės Kremliui tradicijos?