Dabar jau sakoma, kad laiško prezidentui teksto, po kuriuo pasirašė 150 „iškiliausių Lietuvos Kūrėjų“, tikroji autorė buvo Kristina Sabaliauskaitė. Galimai yra taip, kad tokia informacija buvo paskleista tik dėl to, jog būtų galima užginčyti ne iš piršto laužtą nuomonę, kad „laiško“ iniciatoriai vis tik yra G. Landsbergio konservatoriai, o pasirašiusieji nori nenori tampa anojo šeimos verslo lobistais, tačiau jeigu būtų tiesa, kad tekstą surašė būtent K. Sabaliauskaitė, taigi apsėsta didžiosios Lenkijos idėjos moteriškaitė, į pirmąją Lietuvos respubliką, vadinamąją Smetoninę Lietuvą žiūrinti kaip į kraupų nesusipratimą, o šiandien visomis išgalėmis siekianti apsaugoti lenkiškojo Vilniaus dvasią nuo lietuviškų akcentų, pasirašiusiems garbės lieka dar mažiau. Kai anais laikais pradėjau studijas VU, Pilies gatvėje beveik kasdien tekdavo prasilenkti su tokia išprotėjusia lenke seneliuke, kuri, išgirdusi kažką iš praeivių kalbant lietuviškai, puldavo mušti nelaimėlį labusą didžiuliu senovišku skėčiu. Kažkodėl visados prisimenu šią senę, panašią į antilietuviškumo šmėklą, kai išgirstu K. Sabaliauskaitės pavardę, tačiau anksčiau nebūčiau galėjęs nė iš tolo įsivaizduoti, kad Alfredas Bumblauskas taip tiks jai į parankę (Sabaliauskaitei, o ne šmėklai).
Ar sakote, kad visi pasirašiusieji yra marga minia, neturinti vienijančios idėjos? Tačiau skepticizmas, jeigu ne atviras priešiškumas, lietuvybės atžvilgiu, kaip atrodo bent man, yra bendras šio „laiško signatarų“ vardiklis. Jeigu pagalvojote, kad įsijautęs pradedu sutirštinti spalvas, atlikite tokį kraštutinai elementarų minties eksperimentą – imkite ir išbandykite tai, kaip nesunku įsivaizduoti, kad visi jie, kryptingai paraginti, daugmaž vieningai pasirašytų po K. Sabaliauskaitės jau anksčiau išsakytu teiginiu, kad pastatytas Vyčio paminklas centrinėje sostinės aikštėje būtų kažkas panašaus į neskoningą balvono pagarbinimą arba šiandien, pagal naujus politinio užsakymo mados poreikius, vieningai ir uoliai pritartų, jeigu kažkas pasakytų, kad Vyčio paminklo statybos įgyvendinimas yra negalimas dėl tos paprasčiausios priežasties, jog tai neva yra antisemitinės skulptūrinės kompozicijos sumanymas ir t. t. bei pan. Taip pastaraisiais metais ir yra užsukamas velniško nešvankumo ratas, kai lietuviškos dvasios mažiausias krustelėjimas yra vienaip ar kitaip susiejamas su antisemitizmo pasidauginimo pavojumi, ką savo ruožtu piktavaliams nesunku būtų apversti atvirkščiai, bandant įpiršti įsivaizdavimą, kad antisemitizmo forsavimas palaiko lietuviškos dvasios gyvastingumą.
Tačiau vakar labiausiai nustebino šio, anot šmaikštuolio, kazokų laiško sultonui, vienas iš „signatarų“, o būtent Nerijus Šepetys, savaip paaiškinęs laiško atsiradimo aplinkybes diskusijose su Vytautu Bruveriu, turinčiu savų sumetimų iškreivinti tokių diskusijų erdvę.
Jeigu nežinote, N. Šepetys yra ne paprastas kalės vaikas arba, lietuviškai sakant, ne šuns papas, o Naujojo židinio – Aidai vyriausias redaktorius.
Tai – unikalus žmogus, tokių daugiau paprastai nebūna. Būtent jam priklauso pasaulio istorijos supratimą praturtinęs, nusistovėjusios istoriografijos pamatus sudrebinęs teiginys, kad Holokaustą visame pasaulyje sukėlė lietuviai.
Neperskubėkite pagalvoti, ką ir aš darydavau anksčiau, kad taip niekinti savo tautą, pripaistyti tokių niekų gali tik totalinis kvailys kretinas arba parsidavęs iki paskutinio siūlelio žmogus.
Tačiau vyriausieji redaktoriai paprastai nebūna tokiais dideliais kvailiais, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, juolab kad kalbame apie Naująjį židinį, kurio atsikūrimo pradžioje aš pats buvau vienas iš žurnalo autorių.
Nežiūrint to, kad ponas N. Šepetys minėto interviu metu laidė užuominas, kad jo oponentai galimai yra finansuojami iš neaiškių šaltinių, šiandien jau esu įsitikinęs, jog ponas Nerijus per pasaulį yra vedamas ne noro parsiduoti (net ir tokiu atveju, kai po to už teisingas pažiūras būtų šelpiamas įvairiausių fondų), bet noro išlikti unikaliu, nepakartojamu, ypatingu žmogumi, darant dėl tokio išskirtinumo išryškinimo viską, ko normalus žmogus niekados nedarytų, pavyzdžiui, kaip tas vaikinas, kuris vakarais laksto Kauno gatvėmis nuogas, norėdamas trūks plyš atkreipti išgandusių žmonių dėmesį. Tai netiesiogiai liudytų dar ir tokia aplinkybė, kad pereitą kartą, negalėdamas būti paprastu žmogumi Šepečiu, vyriausiasis redaktorius bandė prisistatyti lietuvišku Haidegeriu, o šįkart jau kildina save iš Dreyfuso bylos aplinkoje užgimusios intelektualų kartos, nors mūsų aplinkoje niekas nesiruošia ištremti Kukliansky ir kitus nedraugiškus Lietuvai asmenis į velnio salyną.
Kai N. Šepetys prabyla apie antisemitizmo keliamus pavojus, aš iškart užsimanau tapti antisemitu (taip įtaigiai jis kalba), tik nežinau – kaip tai būtų galima padaryti?
Čia paminėtame interviu N. Šepetys, be visa ko kito, paleidžią į apyvartą sparnuotą frazę, kurią tikrai bus sunku užmiršti, pastebėdamas, kad Lietuvoje svetimšalių emigrantų yra, jo žodžiais tariant, nežmoniškai mažai, galimai tokiu būdu leisdamas suprasti, kad Lietuva pakils į žmogišką būvį tik tada, kai lietuviai savo šalyje taps mažuma.
Viešpatie, apsaugok mus, nežinančius, kas toliau mūsų laukia?
Nėra ko nusiminti, bus dar blogiau…
Rašytojui. Tamsta manote, kad tuos nurodytus daug kas žino? 99,9 % jų nežino, ir tai yra nežinančių vertybė, o ne trūkumas.
Tų „kazokų“ euforija pasibaigs pirmadienį, kai Katedros aikštės bokšto laikrodžiui mušant vidurdienį, bus žinomi balsų skaičiuotojų rezultatai.
Ne vienas politikierius rėkia, jog Prezidentas kišasi į rinkimus, kviesdamas pokalbiui partijų lyderius, o kai žydija reikalauja Prezidento spjauti ant Konstitucijos ir nepaisyti rinkimų rezultatų, formuojant būsimą vyriausybę, juk čia nieko ypatingo, jie žydai, jiems galima.
Tai kas čia užsiima visuomenės skaldymais?! Tie, kurie nori Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje ir atminimo lentos K. Škirpai ar tie, už kurių stovi užsienio ambasadoriai, padedantys dergti Lietuvos istoriją?!
Jei F. Kukliansky nebus paskelbta persona non grata Lietuvoje, tikrai bus blogiau.
Kas toliau? Naivių žmonių šalies piliečiams ir jos svečiams pereinamasis kiemas kaip tik. Lietuvių dar likę, o Lietuvos požymių vis mažiau. Stambusis verslas neturi tautybės ar tėvynės, todėl kolonizaciją leis tik stebėti. Naujai išrinktas Seimas formuos karo vyriausybę. Balsuokit už mus, už savus, sako būsimi atidirbinėtojai stambiajam verslui. Mes ne mulkiai, mes tik mulkintojai. Nieko asmeniško. Įdomu, kuriuos nesmurtinės kovos metodus bandys panaudot (neišėjimas, deklaracijos, bado akcija, maištas) ir kam vadovaus, nespėję pabėgti išrinktieji, kai privilegijuotųjų slėptuvėje po bombardavimo likę gyvi išgirs buriatų beldimą į duris?
Sąmoningai nebėgę (liaudis) per atsinaujinusią LRT bus informuoti, kad atėjo laikas pasikeisti pilietybę, nes seno pavyzdžio pilietybė jau negalioja. Klaidinu? Atsipalaiduokit, diena X dar ne rytoj. Mėgaukitės įvairove, išbandykit trankviliantus arba antisemitizmą rekreaciniais tikslais. Ten Briuselyje, nesibaigiantis susirūpinimo vakarėlis su konferansjė von der Leyen Lietuvai turi taikos planą. Mūsų penkių žvaigždučių generolui Gitanui bus pasiūlyta užkirst kelią dienai X į Minską siunčiant taikos derybų komisiją.