Prof. Adas Jakubauskas. Ar Lietuvai reikalinga istorinė atmintis?

Greičiausiai dėl to, kad nebuvau vadinamosios „šaikos“ nariu, kai Seimas mane skyrė į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (liaudyje vadinamo Genocido centru) generalinio direktoriaus pareigas, didžiausią pasipriešinimą patyriau iš Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos. Tačiau nepaisant šios aplinkybės, tuo metu už mano paskyrimą balsavo 71 Seimo narys.

Po pirmosios darbo savaitės vienas iškilus Genocido centro istorikas man prasitarė, kad ši įstaiga gangrenuoja jau ilgus metus. Man tai buvo netikėta, ėmiau gilintis į įstaigos veiklą ir pamačiau, jog darbas joje organizuojamas labai neefektyviai, kai kurie darbuotojai metų metais nieko nesukuria. Genocido ir rezistencijos tyrimo ir Memorialinis departamentai praktiškai tarpusavyje nebendrauja, dėl to kai kurie istoriniai tyrimai dubliuojami. Na, ir psichologinė būklė Centre prasta, atlyginimai – patys žemiausi iš Seimui pavaldžių institucijų. Žodžiu, minėtosios įstaigos darbą reikėjo nedelsiant pertvarkyti, modernizuoti.

Naudodamasis Seimo suteiktais įgaliojimais, į darbą Centre priėmiau keletą patyrusių specialistų, žinomų istorikų, taip pat atsisveikinau su neefektyviai dirbančiais darbuotojais. Ilgainiui pertvarkos, kurių ėmiausi Genocido centre, pradėjo nepatikti Seimo daugumai – Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams bei jų politiniams sąjungininkams – Laisvės partijai ir Liberalų sąjūdžiui.

Baimę galėjo kelti ir VSD Genocido centrui perduotos prisipažinusiųjų KGB agentų bylos

Kai dabar mintimis grįžtu į tas dienas, suprantu, jog valdančiųjų baimę galėjo kelti ir VSD Genocido centrui perduotos prisipažinusiųjų KGB agentų bylos, kurių ten saugoma daugiau kaip 1500.

Seimo komisija konstatavo, kad „nesusitvarkau“ su darbu ir rekomendavo valdybai organizuoti balsavimą dėl pasitikėjimo manimi. Ir nors manęs stojo ginti Laisvės premijos laureatai – kardinolas Sigitas Tamkevičius, disidentai Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, paramą reiškė Tremtinių ir politinių kalinių organizacijos, Lietuvos pagyvenusiųjų žmonių asociacija, daugelis kitų institucijų ir fizinių asmenų, 2021 m. balandžio 1 d., nepadaręs jokių nusižengimų, buvau pašalintas iš Genocido centro generalinio direktoriaus pareigų.

Turėjau viziją Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą paversti stipria valstybės institucija, besirūpinančia Lietuvos istorine atmintimi, į kurios darbą nesikištų politikai. Deja, to padaryti man nebuvo leista.

Kas gi šiandien vyksta su Genocido centru? Seimo valdančioji dauguma 2024 m. liepos 18 d. priėmė įstatymą, kuriuo keičiamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro valdymo modelis, įvedant papildomą valdymo organą – tarybą.

Įtvirtinta šios nepaprastai svarbios Lietuvai institucijos dvivaldystė

Tokiu būdu įstatymu įtvirtinta šios nepaprastai svarbios Lietuvai institucijos dvivaldystė, kuri neigiamai atsilieps tolimesniam jos darbui. Įvedus minėtąją tarybą, Genocido centras nustos būti savarankiška institucija, jos tyrimai bus politizuoti, o veikla taps dekoratyvia. Pagal naują įstatymą, taryba yra kolegialus Genocido centro valdymo organas, susidedantis iš 11 narių, deleguotų penkerių metų kadencijai.

Keturis narius į tarybą deleguos Lietuvos universitetų rektorių konferencija, du – Seimas, po vieną – Vyriausybė, Prezidentas, Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga ir vos vieną – pats Genocido centras. Nors politiniai kaliniai ir tremtiniai į tarybą prašė deleguoti tris atstovus, į tai nebuvo atsižvelgta.

Manau, kad po šių metų rudenį vyksiančių Seimo rinkimų formuosis nauja valdančioji dauguma, kurioje nebus konservatorių, ir šio ydingo įstatymo veikimas bus sustabdytas. Jis turės būti kardinaliai peržiūrėtas – panaikinta nereikalinga taryba, o Genocido centrui suteikta daugiau veikimo laisvės.

Kad skaitytojui būtų aiškiau, pateiksiu pagrindines veiklas, kurias valstybė patikėjo Genocido centro kompetencijai. Svarbiausios jo veiklos sritys yra šios:

užtikrinti istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimą, susijusį su okupacinių režimų 1939–1990 m. vykdytu gyventojų fiziniu bei dvasiniu genocidu;

tirti pasipriešinimą šiems režimams; įamžinti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą; inicijuoti okupacijų laikotarpiu padarytos žalos ir padarinių teisinį įvertinimą;

tirti pokario ginkluotą ir neginkluotą pasipriešinimą, holokaustą, stalininės Sovietų Sąjungos represinių struktūrų nusikaltimus prieš lietuvių tautą, trėmimus į Sibirą bei kitus nusikaltimus. Centrui taip pat patikėta vykdyti muziejinę, įamžinimo, palaikų paieškų, DNR banko ir kitas veiklas.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai sumanė paversti kišenine ir ją politizuoti

Ir tokią svarbią Lietuvai instituciją Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai sumanė paversti kišenine ir ją politizuoti! Beje, tai ne pirmas kartas, kai ši politinė jėga bando kištis į istorinės atminties tyrimus.

Manau, kad dėl šios partijos veikėjų spaudimo buvo apšmeižti iškiliausi lietuvių tautos sūnūs – kardinolas Vincentas Sladkevičius, aktorius Donatas Banionis, dirigentas Saulius Sondeckis. Jie klastingai buvo apkaltinti bendradarbiavimu su sovietų KGB. Dabar bandoma kėsintis į kitų iškilių asmenų atminimą. Ieškoma būdų sumenkinti profesorių Tadą Ivanauską, liaudies dainių Justiną Marcinkevičių, pulkininką ir diplomatą Kazį Škirpą, Joną Noreiką-Generolą Vėtrą.

Tai peržengia bet kokias padorumo ribas! Labai džiaugiuosi, kad mano trumpo vadovavimo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui metu buvo nuimti kaltinimai nuo kardinolo Vincento Sladkevičiaus.

Genocido centras neretai patiria spaudimą iš užsienio valstybių, kaip turėtų tirti savo istoriją

Lietuva, o kalbant konkrečiau – Genocido centras neretai patiria spaudimą iš užsienio valstybių, kaip turėtų tirti savo istoriją, vertinti vieną ar kitą istorinį veikėją. Tuo tarpu kaltinančios šalys iki šiol neperdavė Lietuvos teisingumui nei vieno asmens, įtariamo genocidu prieš lietuvių tautą (galiu paminėti tokius iš Lietuvos pabėgusius KGB veikėjus kaip Nachmanas Dušanskis, Aleksandras Slavinas, Petras Raslanas ir kt.).

Per trisdešimt metų mums nepavyko įveikti nuolankumo sindromo. Savalaikis Desovietizacijos įstatymo nepriėmimas buvo naudingas kai kuriems politikams, buvusiems ir esantiems valdžioje. Laiku priėmus minėtą įstatymą, daugeliui reikėtų trauktis iš šiltų kėdžių. 1988 m. net blogiausiame sapne nebūtume susapnavę, kad po trisdešimt šešerių metų turėsime kautis dėl pamatinių lietuvių tautos vertybių. Kad į mokyklas bus brukama LGBT propaganda, akivaizdžiai žalojanti besiformuojančias vaikų ir paauglių asmenybes.

Pamenu, praėjusios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kadencijos metu grupė entuziastų norėjo pakabinti atminimo lentą ant namo Žvėryne, kuriame keturiasdešimt metų gyveno aktorius Regimantas Adomaitis, tačiau tokio leidimo negavo. Tuomet pilietiškai aktyvūs visuomenininkai patys ėmėsi iniciatyvos ir minėtą atminimo lentą pakabino.

Dar brutaliau pasielgta su lenta Kaziui Škirpai pagerbti, nudaužant ją nuo buvusių KGB rūmų sienos

Dar brutaliau pasielgta su lenta Kaziui Škirpai pagerbti, nudaužant ją nuo buvusių KGB rūmų sienos, per Vilniuje birželio 23 d. vykusį Birželio sukilimo 83-iųjų metinių minėjimą.

Ne kartą esu sakęs, kad kažkas negero vyksta valstybėje, kurioje niekinami jos pagrindiniai simboliai. Tūlas Dainius Liškevičius 2000-aisiais sukūrė performansą „Kliaksas“ / „Restartas“, Lietuvos trispalve nusivalydamas šokoladu išteptą veidą, o 2021 m. tam pačiam asmeniui buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno priemonėmis. Kur dar giliau galima kristi?

Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra ir „Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugija“ taip ir nesulaukė tos dienos, kad jų iniciatyva – sukurti Pasipriešinimo muziejų būtų iki galo realizuota. Albino Kentros susirašinėjimą su įvairiomis valdžios institucijomis dėl muziejaus įrengimo liudija dviejų metrų aukščio vienas ant kito sudėtų dokumentų krūva.

Padėtis iš esmės puoselėjant istorinę atmintį turi keistis. Už tai esame atsakingi visi. Esu dėkingas likimui, kad būtent man buvo patikėta rengti dokumentus teikiant sesės Nijolės Sadūnaitės kandidatūrą Aleksandro Stulginskio žvaigždei gauti.