Visada, grįžus į Lietuvą, norisi apsilankyti pas mūsų bičiulius latvius, estus, suderinti visus laikrodžius, žvelgiant į įtampas pasaulyje arba tiesiog pasidomėti, kaip vieni ir kiti gyvena.
Latvijoje visų pirma žavi pagarba savo istorijai, tautai, kultūrai. Nors paminklai, įprasminantys tautos šaknis, yra tik maža dalis patriotizmo skatinimo, vis dėlto, įdomu, kaip latviai parke miesto centre prie upelio ar tvenkinio rado vietą ir pirmajam Latvijos prezidentui Ulmaniui, ir kultūros žmonėms, pavyzdžiui, kompozitoriui Alfredui Kalnins. Nebuvo daug laiko vaikščioti po Rygą, bet suprantu, kad, matyt, tokių akcentų Rygoje, Latvijos sostinėje, yra ir daug daugiau.
O mes tik vargais negalais sutarėme, kur valstybės sostinėje statyti paminklus Jonui Basanavičiui, broliams Vileišiams, kažkokį surogatą norėjome pastatyti poetui Justinui Marcinkevičiui (bet susipykome tarpusavyje ir nieko tada nepastatėme), o daugelį kitų istorinių, kultūros asmenybių, įvykių palikome visai be jų įprasminimo. Nors ne tik Lukiškių aikštė, bet ir Bernardinų sodas (panaši gamtos oazė prie Vilnelės), kaip parkas Rygoje, stovi tušti ir sterilūs nuo panašaus savo istorijos įprasminimo. Tik šio sodo prieigose dar sovietų metais paminklas Adomui Mickevičiui pastatytas. Šia tema ne kartą esu rašęs ir kalbėjęs ir, matyt, dar ne kartą kalbėsiu ateityje, nes tai svarbu.
Esame kažkodėl kitokie, nei likusios tautos Europoje. Tarsi mums savo šalies, tautos istorijos ir nelabai reikia sostinėje. Įrengti Sąjūdžio muziejų nesugebame, archyvų, gyvosios istorijos iki galo nesutvarkome, o pačią buvusią mūsų istoriją patinka mums perrašinėti pagal konjunktūrą, kuri yra šalyje.
Pavyzdžiui, Latvijoje visi žino, kad 1990 m. kelią į Nepriklausomybę tiesė Latvijos Aukščiausioji Taryba ir tik 1993 m. buvo atkurtas Latvijos Seima, bet perrašyti istorijos atbuline tvarka niekam nešovė į galvą ir pavadinti Latvijos Aukščiausiąją Tarybą kokiu Latvijos Atkuriamuoju Seimu.
Ir Estijoje taip pat buvo su jų parlamentu: Riigikogu, kuris buvo atkurtas tik 1992 m.
Ir Latvijos Aukščiausios Tarybos pirmininko Gorbunovs niekam nešovė į galvą įstatymu atbuline tvarka pavadinti valstybės vadovu ar prezidentu. O Estijos Aukščiausios Tarybos pirmininkas Ruutel tapo Prezidentu, todėl, kad buvo išrinktas, bet ne todėl, kad buvo paskelbtas valstybės vadovu atbuline tvarka, kaip Aukščiausios Tarybos pirmininkas.
Norime išsiskirti iš kitų Baltijos sesių požiūriu į buvusią savo istoriją? Mūsų politika lyg serga pirmūnų, pionierių, komjaunuolių kompleksu… Perrašyti tą istoriją, kuri konjunktūrai netinka, atsainiai žvelgti į visą kitą istorijos dalį.
Tokios tai mintys, grįžtant iš Latvijos. Bet daug darbų ir ateičiai, kalbant apie tai, kas yra svarbu mums visoms Baltijos sesėms.
Kodėl rašote „mes“? Kodėl „Esame kažkodėl kitokie,“, kodėl „Norime išsiskirti“ ir pan.? Jei nežinote, kodėl tokie dalykai vyksta, paklausikite tų, kurie žino, įskaitant ir apie taip vadinamąjį atkuriamąjį seimą. Nieko apie priežastis, tik mes, mes, mes. Varge, tu mano… Ne, ne mes.
Spėju, kad netrukus istorijos vadovėliai bus papildyti skyriumi „Kaip kronprincas nugalėjo devyngalvį slibiną ir išgelbėjo Lietuvą“. Vaikai patikės. Dar kartą sakau: istorija nėra mokslas.
Kodėl apsunkintas komentų rašymas?
Ar tarybas pervadinti sovietais nėra istorijos perrašymas?
Tai ne tendencija, o kryptinga larši politika, sklidina patologinės neapykantos Lietuvai.