Profesorius Krescencijus Stoškus prieš porą dienų savo FB sienoje parašė: „LRT vėl skelbia, kad niekada žmonės negyveno taip gerai, kaip dabar. Man atrodo visai atvirkščiai: niekada jie negyveno taip blogai, kaip dabar. Jiems tenka gyventi masinių gundymų kultūroje. Niekada jiems neteko atlaikyti tiek gundymų. O tokiomis sąlygomis jie gyventi nemoka. Todėl visi kenčia, nes gyvena kaip maži vaikai, kurių nėra kam prižiūrėti…“
Prisiminiau savo prieš šešerius metus Leidyklos ŽARA išleistos knygos „Ponia iš Venecijos tavernos. „Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savojoje istorijoje“ viršelio pirmąjį variantą. Jis buvo iliustruotas Salvadoro Dali, mano mėgiamo ispanų dalininko, paveikslo „Šv. Antano gundymas“ fragmentu.
Man atrodė, kad tai taiklus dabarties situacijos apibūdinimas: visa ta gerovė ir patogumai, kuriais džiaugiasi palyginti nedidelė Lietuvos žmonių dalis, – „dausose“, debesyse, aukštai, ant tų dramblių, plonomis kojomis. Nuo žemės, kuri plyna ir be gyvybės, jos beveik nematyti. Tarsi koks dangaus miražas. Arba dar galima pamatyti tą gerovę per televizorių. Ten, aukštai, kaip matyti iš S. Dali paveikslo (ir gyvenimo tikrovės) – patogumai, sotaus buvimo džiaugsmai, pramogos; įskaitant leistinas ir, švelniai tariant, nelabai.
Bet apačioje pasilikusiųjų tai neliečia. Tas vadinamojo elito karavanas, žengiantis per socialinės atskirties dykumą, gyvena „virš debesų“, jie nežino, jiems neįdomu ir jie neturi laiko domėtis tais, kurie „apačioje“. O pastariesiems, savo ruožtu, nepažįstamas tas apstaus gyvenimo būdas, svetima jo etika, papročiai, manieros.
Rinkimai – vienintelė akimirka, kai tie jojikai per garsiakalbius kreipiasi į tuos dykumoje klajojančiuosius ir bando prakalbinti. Ir per kiekvienus rinkimus balsuotojai signalizuoja, kad jiems netinka tai, kas tinka „debesyse gyvenantiems“. Žmonės bando tai vienus, tai kitus, tai trečius, vis vaikščiodami su žibintu, kaip tas Diogenas. Bet neranda. Kadangi politikai apsimeta, kad nesupranta žmonių pasirinkimo. Jie kalba taip, tarsi visi gyventų „debesyje“.
Ir tik retsykiais pavyksta „pabaidyti“ to „amžinosios vasaros“ karavano gyvulį. Šv. Antanas pastatė jį „piestu“…
Mano knyga yra būtent apie tas grumtynes žemėje ir danguje. Vis dėlto šios iliustracijos nepanaudojome. Man atrodė, kad geriau tiko Juditos atvaizdas su Holoferno galva rankoje.
Senojo Testamento Juditos knyga perduoda pasakojimą, kaip „labai graži ir žavi akims“ našlė Judita, nusivilkusi vyro netektį išgyvenančios moters drabužius ir išsigražinusi taip, „kad suviliotų akis visų vyrų, kurie tik ją pamatys“, pateko į judėjų priešų asirų stovyklą. Sutikusi ten kariuomenės vadą Holoferną, parpuolė kniūpsčia ir pagarbino jį žodžiais: „Priimk savo vergės žodžius.“
Juditos grožis karvedį apakino. Tris naktis leidęs gražuolei laisvai vaikščioti po stovyklą, „užsidegė geismu“, kai ji pagaliau atlankė jį. Holofernas išgėrė tiek vyno, „kiek niekados vienu metu nebuvo išgėręs per visą savo gyvenimą“ (Jdt 12, 20). Vado sargybiniams supratingai pasišalinus, o vyno apsgvaigintam Holofernui užmigus, Judita nusikabino asirų vado galvūgalyje kabojusį kalaviją, stvėrė už plaukų ir „iš visų jėgų du sykius kirto jam į kaklą ir nukirto jam galvą.“ (Jdt 13, 8).
Judaizmas ir krikščionybė skirtingai interpretuoja šitą sceną, bet man šiuo atveju rūpi tik pats faktas: galingas karvedys, kuriam lenkėsi ištisos gentys ir tautos, neteko galvos nuo silpnos moters rankos. Neteko jos tada, kai buvo apsvaigęs ir užmigęs.
Naujasis Testamentas irgi kalba apie „apsvaigimą“, kai Dievo priešas žmogui miegant sėja kūkalius, kad jie užstelbtų kviečius, kad žmogus nebeįstengtų atskirti tiesos nuo netiesos, kad pikto persvara širdyje aptemdytų žmogaus sąmonę ir jo žvilgsnis niekur neberastų grynų vertybių – viskas būtų suteršta ir apmeluota. Tada Dievas pasiunčia žmogui „galingą paklydimą, idant tikėtų melu“ (2 Tes 2, 12) ir pažintų savo pražūtį.
„Jau vėlu, bet dar nėra visiškai per vėlu atgaivinti Lietuvos respublikos kenčiantį kūną ir sielą. Lietuvai reikia skubios stiprios pirmosios pagalbos. Stebuklai įvyksta tik tada, kai kažkas kažką daro. Sužeistos tautos miršta kaip ir žmonės ir palaidojamos užmarštyje, jeigu nėra aktyvios, kovojančios už sielos gyvybę“, – prezidentui Antanui Smetonai 1941 m. rašė Lietuvos generalinis konsulas Toronte, Kanadoje, Džeraldas Grantas-Satis (Gerald L. P. Grant- Suttie, 1890–1949), šias pareigas ėjęs nuo 1937 m. iki mirties.
Mito moralas: ir pas tautas, kurios nėra aktyvios ir už savo sielos gyvybę nebekovoja, kaip ir pas Holoferną, neišvengiamai ateina Judita…
