Jonas Jasaitis. VALSTYBĖS VERTĖS ATKŪRIMAS

(Pabaiga. Pradžia – 16 Nr.)

Deja, pesimistinė nuojauta apie visuomenės dalyvavimą Seimo rinkimuose pasitvirtino su kaupu: netikri rinkimai – netikri rinkėjai.

Žinoma, gyventojų dalyvavimas, lyginant su vykusiais karantino sąlygomis, buvo šiek tiek aukštesnis, bet vis dėlto – katastrofiškai menkas – 52 procentai. Net iki šiol dar nebuvusių tokio masto korupcijos ir valstybės biudžeto švaistymo atvejų (iki 40 mlrd. eurų), net visiškas nesiskaitymas su gyventojais potencialių rinkėjų neišjudino. Pasitvirtino prielaida, kad net patys absurdiškiausi Seimo rinkimų rezultatai nelaikomi reikšmingais – gyventojai įsitikinę, kad rinkimai nieko nepakeis, todėl ir balsuoti beprasmiška: valdys tie patys.

Belieka išsiaiškinti, ar gyventojai išgirdo šios kadencijos metu Premjerės išsakytą palinkėjimą: „jei mes nepatinkame, po ketverių metų išsirinksite kitus“. Ar išsirinkome? Nors dar vyksta vadinamasis antrasis rinkimų ratas, taigi nors dar nesuskaičiuoti galutiniai šiųmetinių rinkimų rezultatai, bet vargu ar galima tikėtis, kad „išrinks kitus“: rinkėjų dauguma nebuvo apsisprendusi, ką verta rinkti, tikintis pozityvių, visuomenės interesus suvokiančių permainų.

Nors politiniame lauke jau tikrai yra išryškėjo susibūrimai, parengę efektyvių permainų programas, rinkėjų dauguma apie jas beveik nieko nežinojo. Atvirai pasakius, jomis ir nesidomėjo. Pas mus vis dar įprasta balsuoti už tuos, kuriuos nuolat kartoja televizijos laidos. Kaip patvirtino ir šių metų gyventojų apklausos: didžiojoje visuomenės dalyje tebevyrauja visiška sumaištis, todėl balsuojama „už tuos pačius, kaip visada“ arba už tuos, kurių atstovai nuolat matomi viešojoje erdvėje.

Taigi dauguma atėjusių prie balsadėžių, jokių permainų nesitikėjo: jei per televiziją tavęs kasdien po keliasdešimt kartų nepaminėjo, vadinasi tavęs visai nėra. Net gerai organizuoti susitikimai su galimais rinkėjais vertinami kaip įprastiniai „kultūriniai renginiai“. Dauguma rinkėjų net neatsakytų į klausimus, kokių permainų tikisi. Įprastiniai didžiosios gyventojų dalies materialiniai poreikiai patenkinami, algos ir pensijos išmokamos beveik be sutrikimų, parduotuvių lentynose pilnos prekių – su buvusiu sovietiniu laikotarpiu nepalyginsi.

Bet politika neapsiriboja tik algomis ir pensijomis bei prekių gausa parduotuvėse ir turguose. Materialinė gyventojų padėtis priklauso nuo įgyto profesinio išsilavinimo bei sveikatos būklės. Todėl švietimo, kultūros ir sveikatos institucijų raida gyventojams yra ypatingai svarbi. Jei mokyklų veikla kelia vis didesnį nerimą (bent pasidomėkite, kiek mokyklų per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvoje uždaryta), jei trūksta mokytojų, vėluoja programų ir vadovėlių rengimas, jei brandos egzaminų neišlaiko dešimtadalis ar dar daugiau abiturientų, akivaizdu, kad švietimo sistema nefunkcionuoja taip, kaip turėtų.

Visų lygių bendrojo lavinimo mokyklose katastrofiškai auga narkotikų vartojimas. Jei tiek policiją, tiek tvarkingus tėvus sukrečia mokinių tarpusavio santykiai, o atsakomybė už tai numetama pedagogams, suprantama, kad švietimo sistema neveikia taip, kaip turėtų. Jei šimtais trūksta policininkų, socialinių darbuotojų ir medikų, delsti jau nebegalima. O kur dar vis sudėtingesnė tarptautinė padėtis, kasdien vykdomi šiurpūs kariniai nusikaltimai, vis baisesni ne tik religiniai, sukelti agresyvių islamistų, bet ir tautiniai bei teritoriniai konfliktai… Taigi valstybės valdymo permainos yra neatidėliotinos.

Šiuometiniai Seimo rinkimai eina į pabaigą. Netrukus įsitikinsime, ar jame pasikeitė politinių jėgų pusiausvyra. Priminkime dar ir tai, kad dauguma rinkėjų ne itin susigaudo, o ką tie Seimo nariai veikia, už ką jie yra atsakingi. Žymiai geriau suvokiama vykdomosios valdžios esmė. Kadangi rinkimų pakartoti praktiškai jau nebeįmanoma, realios permainos gali būti įgyvendinamos būtent vykdomosios valdžios struktūrose.

Pirmasis nebeatidėliojamas žingsnis yra Seimo narių ir vyriausybinių institucijų funkcijų atskyrimas. Seimo nariai negali būti skiriami ministrais, viceministrais ir pan. Nebegalima tęsti praktikos, kai Seimo narys tuo pačiu metu yra ir įstatymų leidžiamosios, ir parlamentinės kontrolės bei vykdomosios valdžios atstovas.

Šių institucijų funkcijų atskyrimas ne tik leistų pritraukti į valdymo institucijas solidų būrį aukščiausios kvalifikacijos specialistų, bet ir padidintų Seimo veiklos efektyvumą. Antai Seime priimant kai kuriuos įstatymus arba nutarimus, kartkartėmis balsuoja vos trečdalis Seimo narių, nes kiti yra užimti vykdomosios valdžios funkcijomis. Toks valdžios funkcijų atskyrimas būtų realus žingsnis, atveriantis kelią valstybės valdymo efektyvinimui ir gyventojų supažindinimui su politinės veiklos turiniu.

Kitas, bene dar svarbesnis, bet žymiai sudėtingesnis klausimas – kaip padidinti valstybės pareigūnų asmeninę atsakomybę. Kiekvienas suprantame, kad „pralošti“ keturiasdešimt milijardų per vieną vakarą neįmanoma. Vadinasi, nusikalstama veikla buvo vykdoma neretai ilgiau nei dešimtmetį. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas Seimo narių ir valstybės tarnautojų sutuoktiniams.

Gana visuomenę juokinti, švelniai sakant, tokiais pasiteisinimais, kad „aš neturiu nieko bendro su sutuoktinio verslu“, nes kaip tada paaiškinsime, kodėl to sutuoktinio – „verslininko“ teikiamos paslaugos valstybei buvo keliolika kartų brangesnės už kitų teikiamas. Kodėl to sutuoktinio ar „šeimos draugo“ verslo teisėsaugos institucijos metų metais niekas netikrino arba jokių pažeidimų nematė?

Ciniški kontrolės institucijos vadovų paaiškinimai, kad „visi dokumentai buvo tvarkingi, antspauduoti, pasirašyti ir pristatyti Registrų centrui“ ar pan. iš tikrųjų rodo, kokie glitūs korupciniai voratinkliai yra apipynę kai kurias valdžios institucijas. Būtent korupcijos tinklų išardymas yra viena iš svarbiausių Lietuvos valdymo problemų.

Kiekvienai valstybei yra labai svarbus jos vertės suvokimas. Pirmiausia, tai pagarba gimtajai kalbai ir tautinės kultūros paveldui. Nors šiuolaikinis pasaulis yra vis labiau judrus ir integruotas, tačiau jo vertė slypi kultūros įvairovėje. Šios įvairovės svarbiausias puoselėtojas yra akademinė bendruomenė. Todėl tik kaip labai šlykštų paradoksą galime vertinti vadinamąjį 150 „iškiliausių“ veikėjų laišką Prezidentui apie tai, kad tautinės kultūros įvairovė neva nebeturi prasmės. Tai liudija, kad akademinėje bendruomenėje įsimetė puvinys. Ką tokiu puviniu užsikrėtę dėstytojai arba tyrimų organizatoriai platina studentų ir apsisprendusių imtis mokslo bendruomenėje? Kokius piliečius jie yra užsibrėžę ugdyti? Bet čia iškyla ir kitas klausimas, kodėl į tų, pavadintų iškiliausiais, rašliavą nesureagavo pati akademinė bendruomenė? Kiekvienam mokslininkui yra labai svarbūs tarptautiniai ryšiai ir galimybė būti pripažintam globaliu mastu, bet tai jokiu būdu nereiškia savo kultūrinės tapatybės praradimo. Bet mes jau tampame viskam abejingi.

Jau seniai laikas atsikratyti sovietmečiu primesto kitakalbių mokyklų fenomeno. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose gyvena daugybės tautų atstovai. Yra regionai, kuriuose savo tarpe vyrauja kalbantys ispaniškai arba portugališkai, tačiau ir pastarieji supranta, kad be anglų kalbos mokėjimo neišsiversi. O kaip tada vertinti tuos, kurie 50–60 metų išgyvenę Lietuvoje, atsisako bendrauti lietuviškai? Jungtinėse Valstijose veikia daugybė lietuviškų mokyklų ir tautinės kultūros puoselėjimo institucijų, tačiau jų veikla rūpinasi ir jas išlaiko ne valstybė, bet tautinės bendruomenės.

Dar visai neseniai veikė lietuviškos katalikų, liuteronų ir kitų krypčių bendruomenės. Veiktų ir dabar, jei būtų jas išlaikančių. Kasmet JAV regionų valdžia rengia nacionalinės kultūros šventes ir net apdovanoja geriausiai pasirodžiusius tautinės kultūros kolektyvus ir niekas ten nepasakoja, kad šie kolektyvai neva yra žmonijos pažangos stabdys. Lietuvių tauta gali labai pagrįstai didžiuotis tautinės išeivijos įnašu, reguliariai rengiamais lietuviškais mokslo ir kūrybos simpoziumais. Gali, tačiau tokio pasididžiavimo vis mažiau ir mažiau šių dienų Lietuvoje. Įdomu, kuri šiuolaikinės inteligentijos dalis yra bent kiek išsamiau susipažinusi su išeivijos parengta „Lietuvių enciklopedija“.

Esame pasaulyje vieninteliai, sudarę tokį kapitalinį, 37 tomų apimties leidinį, parengtą 1953–1985 metais Bostone (JAV). Vieno tomo apimtis – vidutiniškai 544 puslapiai. Šiuo metu yra leidžiama elektroninė „Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui“, kurioje (2024 metų duomenimis) jau yra 21 mln. 355 588 straipsniai. Šis leidinys yra bendras Lietuvos ir išeivijos inteligentijos darbas, tarp kurio iniciatorių yra Lietuvos mokslininkų sąjunga. Tai darbai, kuriais gali didžiuotis mūsų tauta.

Taigi ką renkamės: abejingumą ar aktyvias pastangas atkurti valstybės vertės supratimą?